Eilės

 

Imperijos mieste

 

Kalnai, nusagstyti naktinių šviesų ir prancūziškų sąskambių, įmirkusių raudonuojančio vyno jūroje… Imperijos mieste.

Grįžkite, pabėgėliai, į svaigulį, išlindusį iš po žemių. Štai plūduriuoja kūnas tarp nemigos skruostų. Vartosi žemiau visų žvaigždžių.

Sukišti galvą į rašalą, išspaustą iš dienos įvykių. Išlipti iš kūno. Nuspirti žodžius. Nusiskandinti paieškose.

Paminklai muzikantams, stovintys ne savo vietose. O Dieve! Dėkingi už akimirką, kurių senstant kraujas sugeria rečiau nei įprastai.

Kaip senstančios prancūziškos cigaretės… Sklaidomės viršum miestų šurmulio ir sapnuose nerandam išėjimų.

Susivynioję į nostalgiją nežinome, kodėl rubinais nusagstytas romantizmas padeda kvėpuoti kiek nešvarų gatvių orą. Vienišiai apleistuose namuose…

Galimybėje apie save sužinoti tikrą tiesą. Sparnais nusklęsti nusklęsti į nežinomus uolynus, nuskinti rausvus kuklumo žiedus.

Vijokliais nusiplukdyti ligi vidurio pasaulio. Ežero debesyse virš ir dar aukščiau valčių, kur tyla leidžiasi ant blakstienų, svyrančių į laiką.

Tuštybe varvantys, tuštybę valgantys, tuštybei gimę batai. Kartotiniai žingsniai po sodą plyšta per ašarą, riedančią dėl žmogaus.

Apsemti sielą namais. Visi namai turi tai, ką paslaptis užaugino vidiniuose miestuose. Vidiniame laike… Užgęsta paskutinės cigaretės. Nėra, kaip įkvėpti.

Nusiskandinome paieškose… Nusiskandinome patys sau. Ligi paskutinio atodūsio. Ligi paskutinės šypsenos, kad įtikėtume raudonuojančio vyno tikrumu.

Kaip kraujas. Taip ir senatvė sutekėjo į širdį. Papildomas įrašas safyrais dengtoje romantizmo poezijoje.

Šš! Nuskendo paieškos širdyje.

 

 

Ilgaamžis miestas

 

Grožis, sušalęs į nuovargį, pasakoja liūdnas istorijas

Gamtos didingume iškasti urvai praduria širdį

Paskutinis riešutų valgymas laukiant laivo atgal

Atkartoja ilgaamžio miesto varpo išmintį

 

Iš grožio pasipila senovės juoduliai

Regėjimas pasidengia debesimis

 

Vakarėjimo paslaptyje skęsta irklai

Tyliau tyliau antys lenkia galvas

Į ramų it Dievas ežerą ir staiga

Nesigirdi vandens judėjimo

 

Tyla šviesa

Tyla tamsa

 

Lėtai už nugaros glaudžia delnus

Laivo keleivis ir kapitonas

Ramumoje maža gyvybė

Saugiai pasiekia krantinę

 

Žvilgsnis atgal, o gulbė siūbuoja

Ant aštraus peilio pasmeigta audra

Iš kalno veržiasi garsūs pamokslai

Ir nėra! Paskutinių keleivių,

 

Valgančių riešutus, girdint

Duslų varpo ūžesį

Kalnai ir miestas įlinko

Nuo svorio, kurį paliko

Žmogaus klausimas, lėtai

Išvarvėjęs iš širdies                   

 

 

Aukštesniųjų rūmai

 

Jeigu galėtume, pakeltume

Aukštesniųjų rūmus

Sviestume žemyn

Į pačią apačią, vadinamą

Pradžia

 

Išteka širdis matant

Jų veidus, palinkusius

Į popierius, kupinus

Pakartojimų

 

Tarsi didelis mėnulis

Užslinko ant jų

Gyvybių ir nėra nėra

Žmonių

 

Ak žeme!

Tavy žūsta kovotojai

Ak naktie!

Tavy sugulę gyvieji

 

Įsipainiotume į

Saulėtekio garbanas

Surastume vienas kitą

Pradžioje

 

Keli vaikai užkliudo

Laiką ir viskas pražysta

Raudonai

Raudonai ir ramybėje

 

Kelios sekundės šalia

Tikrų gatvių ir

Didelį mėnulį nupučia

Vargingo darbininko juokas