Dulce et decorum

Gal pasiekus tam tikrą amžių, Vasario 16-osios ir visų lietuviškų įvykių ano amžiaus pradžioje, ir turbūt apskritai patriotizmo, man nebus be Maironio. Sakyk ką nori, šaipykis, bet tai tiesa. Jeigu verta iš viso dainuoti apie tėvynę, tai niekas kitas mums taip jos neišdainavo. Keliolika „Pavasario balsų“ leidimų – ne vien iš pagarbos klasikui ar kad leidėjai ir pardavėjai užsidirbtų. Pokario išeivių stovyklose leido Maironį ant pageltusio laikraštinio popieriaus, panašiai kaip maldaknyges. Ir kad išnešiotas, išdeklamuotas visais kryžiaus keliais – irgi kaip niekas kitas. Jeigu nuo žodžių gali šitaip darytis, tai yra daug. Jeigu net iš tarybinio vadovėlio Maironis suveikdavo kaip antitarybinė propaganda, šiurpinusi paauglio kūną, tai jau beveik Šventasis Raštas.

Tais pačiais 1918-aisiais poetas galėjo tapti Vilniaus vyskupu. Lietuvos politikai labai stengėsi, protegavo visais kanalais. Nežinia, ar jam pačiam irgi norėjosi. Kiti niršo ir skundė jį Vatikanui dėl nacionalizmo, žemiškų aistrų. Na, žinoma, ilgėtis vyskupui Danutės akių būtų nei šis, nei tas. Dabar, eidami į vyskupus, pirma išmoksta nesiilgėti. Prelatas Mačiulis ir toliau posmavo apie drauges-sesutes ir jų kasas, kvepiančias rūtomis. Niekas taip ir neišsiaiškino iki galo jo painių meilės formulių. Gerai, nes vis tiek nepakartotum. Kad neatsisėdo į Vilniaus ar kokį kitą sostą – irgi gerai. Nebūtų, kaip Jurgis Matulaitis, ten pražydęs šventumu, ne tokio sukirpimo. Ir šiaip poetai ilgai neištveria vyskupo kailyje.

Sukinėjomės kitados su draugu po maironiškas vietas Šveicarijoje. Varpai Liucernõs – realus dalykas. Ir rožės iš kalnų, vis trykštančios skania sveikata. Ir garsiojo ežero vanduo, dar dabar smaragdinis, maudėmės jame, buvo nuostabiai gražu. Prelatas, nors valstiečių kraujo, nutuokė, kur ilsėtis ir laukti įkvėpimų. O gal tyčia nutoldavo nuo Dubysos, kad ją prisiminus nusiristų per skruostą gaili ašarėlė? Vien tik poezijos labui? Ar kad be ašaros nepajustum tėvynės skonio? Nepamiltum kaip Danutės, ir dar labiau. Iki šiol mūsų patriotiniai renginiai arba su karo šūkiais, arba pro ašaras. Maironio pamokos. Rodos, tėvynė kitaip nė nesimyli. Dėl to pritiko jai vasaris, gaili ledo šviesa, sustirę pirštai, gniaužiantys trispalvę.

Prie Kauno bazilikos, kur masyvus, šaltas kaip vasaris poeto sarkofagas, jaunas klierikėlis iš išmaniojo telefono garsiai skaito „Užmigo žemė“. Akimirksniu susirado. Maironis, dvasinės akademijos studentas, šį eilėraštį buvo skyręs kitam studentui, savo brangiam draugui, su kuriuo netrukus atsisveikins. Bet klierikui visa tai per liūdna dabar. Jei ne ta ypatinga vieta, turbūt sakytų, kad eilėraštis trauminis. Aišku, išgirdęs imčiau nemaironiškai juoktis. Baigtųsi meilė Lietuvai?

Laisvės vaikai jau ne raudomis užlinguoti, todėl nenori ašarų. Jiems linksma ir malonu būti laisviems. Net jei toli brangioji Lietuva, jie neapsiverkia leidžiantis saulei. Kažin kaip kitaip – lengviau, žaismingiau – sutaria su meile tėvynei. Penkiolikmetis bernaitis, būsima mūsų sporto žvaigždė, fantastiškai nardo ant snieglentės po tas pačias Alpes ir šypsosi laimingas, o man, besižavint jo akrobatika, kyla mintis, jog partizanai kovojo už tai. Gražiai, lyg iš kokio reprezentacinio albumo, traukdama „Tautišką giesmę“, šypsosi Antano Terlecko proanūkė Miglė. Irgi partizanų ir pogrindininkų darbas, gyvas laisvės simbolis. Legendinis disidentas ne veltui taršė okupantus ir paskui dardėjo į Magadaną.

Gal šimto metų gana, kad tėvynė jau nevirkdytų savo vaikų ir būtų gražesnė ne pro ašaras? Sparnuotą Horacijaus posakį, kaip saldu esą už tėvynę numirti, Pirmojo pasaulinio karo apkasuose britas leitenantas Wilfredas Owenas pavadino senu melu. „Pro aprasojusius stiklus ir tirštą žalią šviesą mačiau jį tarsi grimztantį į žalią jūrą“, – tai dujų atakos žaluma ir šalia klaikiose konvulsijose mirštantis kovos draugas. Owenui, poetui, vaidenosi nuodėmės suvimdytas velnias, o ne šlovė ir grožis. Bet Horacijus buvo teisus: mirtis nepagaili nieko, nė nekaringo jaunimo pakinklių. Leitenantas žuvo 1918-ųjų lapkritį, likus savaitei iki paliaubų Vakarų fronte. Kitoje pusėje kaip tik kūrėsi nepriklausoma Lietuva.

Senatvėje, dėliodamas bažnytinio pamaldų tvarkaraščio priešlapiuose „Vakaro mintis“, savo paskutinį eilėraštį, Maironis jau įtarė, kad viskas ant šios žemės – tik tyli ironiška šypsena aukštybėse ir vaizduotės monai. Ar dėl tos minties prašvito nuliūdęs poeta? Amžinai nelaiminga, tragiška, vienpusė tėvynės meilė, žudžiusi ir draskiusi krūtinę, dabar turėjo rodytis tikrai saldi ir graži. Išėjusi iš kovų ir ašarų lauko. Žiūrinti į saulę. Paprasta kaip aš ir tu ant ano suolelio miške.