Perskaityk mano geidulį

Artūras Tereškinas. Nesibaigianti vasara. Sociologinis romanas apie meilę ir seksą. Vilnius: Kitos knygos, 2017. 238 p.

 

Įvadas

Artūras Tereškinas priklauso tai kategorijai autorių, kurie paprastai yra apibūdinami kaip „plačiai žinomi siaurame rate“. Tačiau Tereškino „siauras ratas“ neapsiriboja vien humanitarinių ir socialinių mokslų atstovais bei draugais ir pažįstamais. Mokslo biurokratų kalba, Tereškinas nuosekliai vykdo sklaidos tarp įvairių tikslinių grupių veiklą, t. y. bando perteikti savo mokslo žinias plačiajai visuomenei ir tokiu būdu plečia savo skaitytojų ratą. Tereškino knygos traukia dėmesį ne tik dėl dažnai provokuojančių viršelių, jos skaitomos ne tik dėl profesionalios pareigos. Daugelio Tereškino knygų ypatybė – temų detabuizacija (Vakarų) mokslo koncepcijų priemonėmis Lietuvos visuomenėje.

„Nesibaigianti vasara“ suteikia pagrindą manyti, kad Tereškinui darosi ankšta įprastoje metodologijoje, kuri pripažįsta tik antrinius šaltinius, t. y. kitų pasakytą, parašytą, o dar geriau – publikuotą tekstą kaip informaciją (dokumentą), vertą mokslo analizės, ir privalomą nuorodą mokslo publikacijoje. O gal tiesiog Tereškinas „atranda“ sociologiją, kuri Lietuvoje vis dar dažnai tapatinama su viešosios nuomonės apklausomis, ir socialinę antropologiją. Tai disciplinos, kurias ne tik domina, ką ir / ar kaip kiti žmonės sako ir daro, bet ir kurios pripažįsta tyrėjo / autoriaus aš, kaip informacijos šaltinį, nesislepiantį už tariamo objektyvumo, kuris visada atskiestas subjektyvumo intarpais ir iš esmės tėra idealus tipas Maxo Weberio terminologijoje. Kita vertus, Tereškinas jau pats tapo institucija, tai tik formaliai patvirtina 2016 m. jam įteikta Nacionalinė mokslo premija. Nacionalinis mokslo pasiekimų pripažinimas suteikia daugiau galimybių asmeniškai pasinaudoti Quod licet Jovi, non licet bovi (lot. „Kas leidžiama Jupiteriui, tas neleidžiama jaučiui“) principu, be abejo, priskiriant save prie Jovi.

Jovi pats pasirenka sau įdomias temas ir būdus jas gvildenti. Ar reikia sakyti, kad tekstas, kuriamas kaip belles-lettres žanras, suteikia autoriui daugiau kūrybinės laisvės nei mokslinio teksto kūrimas?

Galiausiai, bet kuris tekstas suponuoja autoriaus ir skaitytojo santykį, kuriame pirminis atskaitos taškas yra teksto skaitytojo refleksija su neišvengiamais vertinimo elementais. Bet kuris autorius, turintis ar neturintis ryžto bei pagrindo identifikuotis su Jovi, laukia skaitytojų pritarimo ar neigimo, bet ne ignoravimo.

„Nesibaigianti vasara“ gali būti apibūdinta kaip teksto in transition (angl. pereinamasis) mėginimas, t. y. teksto, pereinančio iš mokslo darbo į grožinės literatūros kūrinio žanrą. Šis terminas artimesnis skaitytojams, turintiems perėjimo nuo Tarybų į Europos Sąjungą patirties. Tačiau daugeliui Rytų Europos šalių, tarp jų Lietuvai, perėjimas oficialiai pasibaigė 2004 m., o šis terminas sėkmingai nukeliavo į socialinės atminties archyvą. Gal vienas iš tinkamiausių sąvokų apibūdinti „Nesibaigiančios vasaros“ tekstą būtų hybridity, t. y. susimaišymas. Šiuo metu žodis hybridity yra gana plačiai vartojamas Lietuvos viešajame diskurse: nuo hibridinių automobilių reklamos iki hibridinio karo įspėjimų.

Skaitant ir reflektuojant hibridinę „Nesibaigiančią vasarą“ ir bandant nepasimesti tarp autoriaus pasiūlytų stilių ir žanrų, prasminga atskirti neprofesionalaus literatūros kritiko ir akademinio skaitytojo, sociologo, perspektyvas.

 

Neprofesionalaus literatūros kritiko refleksija

Taip jau sutapo, kad Artūro Tereškino „Nesibaigianti vasara“, išleista 2017 m., atsidūrė viename „kalėdinių dovanų“ pakete su tos pačios leidyklos „Kitos knygos“ 2007 m. išleista Tomo Arūno Rudoko „Pornomūza“. Abi knygos – apie herojaus atradimus, praradimus, meilės ilgesį ir seksą lydinčią atributiką. Pirmiau perskaityta „Pornomūza“, be abejo, turėjo tam tikros įtakos kuriant santykį su „Nesibaigiančios vasaros“ herojumi.

Herojaus apibūdinimas: abu autoriai atskleidžia skaitytojui, kokią muziką jis mėgsta. Muzikinės preferencijos – kaip identifikacijos skiriamasis ženklas. Rudoko herojus ryte besirausdamas atsitiktinės merginos, su kuria praleido naktį, CD kolekcijoje tarp popso su palengvėjimu atranda „The Doors“: „Father?“ – „Yes, son?“ – „I want to kill you.“ – „Mother? I want to…“ (angl. „Tėve?“ – „Taip, sūnau?“ – „Aš noriu tave nužudyti.“ – „Mama? Aš noriu…“, daina „The End“, 1967). Tiesiai ir šviesiai. Pro mano akis prabėga pusnuogio Jimo Morrisono šokis, Mekongo slėnio džiunglės. Kartu su šypsena prisimenu, kad mano paauglystės metais žodžio fuck reikšmė, šiuo metu tikriausiai žinoma net užkampio močiutei, buvo atrandama klausantis ir šios dainos. Rudoko herojus atpažįstamas, bent man, o veikiausiai ir daugeliui.

Tereškino herojus? Na… kita karta, kita muzika, kita kultūra – subkultūra. Tai gali būti smalsu ir žadinti vaizduotę.

„Nesibaigianti vasara“ – tai į tris dalis suskaldytas pasakojimas pirmuoju asmeniu apie prarastos meilės ilgesį. Meilės objekto ilgesys slopinamas antidepresantais, alkoholiu ir pedantiškai aprašytais vadinamojo atsitiktinio neįpareigojančio sekso susitikimais.

Pagrindinio herojaus „blyškiakūnio vyro“ tikro vardo kažkaip neįsiminiau, o gal autorius jam tikro vardo ir nesuteikė. Tačiau anoniminiam herojui suteikiamas amžius – virš trisdešimties ir profesija – lyg ir susieta su sėdėjimu biure. Artėdamas prie vadinamosios vidurio amžiaus krizės, herojus reflektuoja savo kasdienybę susitelkdamas į seksualines patirtis. Refleksija racionalizuojama nuorodomis į populiarių dainų ar mokslo darbų tekstus ir filmus.

Seksualinių patirčių refleksijos katalogavimas ir archyvavimas bei nuolatinis ilgesys kartais verčia herojų susimąstyti – „а был ли мальчик?“ (rus. „o ar buvo berniukas?“). Berniukas kaip (krikščioniškos) kaltės įkūnijimas? Jei taip, tada tai yra žingsnis link kaltės dėl homoseksualumo artikuliavimo ir galbūt jos slopinimo ir, galiausiai, kūno naikinimo. Berniuko klausimas gali būti susietas ir su herojaus bandymais išsiveržti iš autoriaus diktato. Autorius nėra gailestingas jam – jo herojus nuolat verčiamas daryti tai, ko jis nenori, dažnai kentėti – tai irgi kartais reflektuojama.

Kartais autoriai skundžiasi, kad būna, kai herojai priešinasi jų užmojams, siekia ištrūkti iš jų pančių ir mąstyti bei veikti savarankiškai. Nelaukiant aiškaus herojaus atsakymo – buvo ar nebuvo? – tą berniuką autorius numarina, primindamas mums, kas tikrasis bosas, o gal kratydamasis nuodėmės. Mirusieji juk turėtų išvaduoti iš eilinių nesėkmių baimės ir papildyti ilgesį dar vienu, gal šiuo metu populiariu pilku, atspalviu? Taigi pasakojimas baigiamas nepagrindinių veikėjų mirtimi.

Profesionalūs literatūros kritikai, recenzuodami „Nesibaigiančią vasarą“, konstruodami ir dekonstruodami jos herojų, galbūt suteiks jam standartinį „mūsų / ne mūsų laikų herojaus“ antspaudą, remdamiesi adekvačiais jupio, metroseksualo, hipsterio ir kitokiais apibrėžimais. Galbūt jie taikys įvairiausias koncepcijas nuo Jacques’o Lacano jouissance (jei šis prancūzas dar populiarus tarp jų) iki Antonio Gramsci kultūrinės hegemonijos ir Raewyn Connell lyčių tvarkos teorijos, jei jie nebijos būti apkaltinti marksistinėmis pažiūromis. Galbūt kas nors iš jų, atkreipdamas dėmesį į herojaus meilės objekto akis, kurių net miegant neuždengia vokai, prisimins ir Lauros Mulvey vyriško žvilgsnio sąvoką ar tiesiog George’o Orwello romano „1984-ieji“ Didįjį Brolį (angl. Big Brother) ar bent ilgametę TV laidą tokiu pat pavadinimu. Galbūt kas nors iš jų „pažais“ su „paslaptinga“ rusiška siela, kurios mitą griauna prieš tris dešimtmečius nuvirtusi geležinė uždanga, kurios liekanos įsikūnija jaudinančiose pigmentinėse dėmėse herojaus meilės objekto intymiose vietose. Daug ko galima atrasti „Nesibaigiančioje vasaroje“, pasistengus net antifeministinių minčių.

Man asmeniškai „Nesibaigianti vasara“ gvildena „amžiną“ (tai yra nuo kapitalizmo ir šeimos nuklearizacijos atsiradimo laikų) seksualinės frustracijos ir susvetimėjimo, paprasčiau tariant, vienišumo, kartais nepakenčiamo, temą. Jos muzikinis įkūnijimas girdisi roko monstrų grupės „The Rolling Stones“ dainos „Satisfaction“ nesibaigiančio kartojimo režimu: „I can’t get no satisfaction, I can’t get no satisfaction / ‘Cause I try and I try and I try and I try / I can’t get no, I can’t get no…“ (angl. „Negaliu pasiekti pasitenkinimo, negaliu pasiekti pasitenkinimo, / nes stengiuosi, stengiuosi, stengiuosi. / Negaliu pasiekti, negaliu pasiekti…“, 1965).

Sociologinė refleksija

Plėtojant „Nesibaigiančios vasaros“ sociologinę refleksiją pirmiausia reikia pasakyti, kad mane ir Tereškiną sieja profesinis interesas nagrinėti daugiasluoksnę ir todėl daugiareikšmę lytį, vis dar apipjaustytą iki trivialios binarinės lyties, t. y. vyrų ir moterų, kartu su tyrėjais, naudojančiais lietuvių kalbą lyties ir lytiškumo klausimų analizei.

Pastabų, kilusių iš istoriškai tarp mūsų susiklosčiusių epistemologinių skirtumų nagrinėjant lyties klausimus, tikslas – skatinti Tereškino hibridinių tekstų raidą.

„Nesibaigiančioje vasaroje“ Tereškinas naudoja Čia ir Dabar (angl. Here and Now) prieigą aprašyti tyrimo metu surinktus lauko duomenis. Labai tikėtina, kad kai kurie atvejai, aprašyti su etnometodologiniu preciziškumu, verti lyties konstravimo sampratos tėvo Haroldo Garfinkelio ir lytinio akto tyrimo laboratorijos sąlygomis tėvų įkūrėjų Alfredo Kinsey ir Masterso ir Johnson komandos pritarimo.

Tačiau „Nesibaigiančios vasaros“ atveju Čia ir Dabar tam tikra prasme riboja teksto suvokimą, pavyzdžiui, juokelių apie buvusius komjaunimo lyderius, pakeitusius žmonas ir tapusius uoliais nacionalistais tam, kad išsilaikytų „ant bangos“, politinė reikšmė gali būti nesuprasta. Informacijos ribojimo, dažnai palengvinto kalbos barjerų, sąlygomis augusi karta lavino skaitymo tarp eilučių įgūdžius ieškodama ir atrasdama kito žinojimo (disidentinės minties) kruopelę nuodugniai cenzūruotuose tekstuose, šitaip intelektualiai priešindamasi brukamai komunistinei ideologijai. Dabartinėmis informacijos pertekliaus sąlygomis politinės užuominos, nenurodant jų konteksto, labai tikėtina, daugeliui skaitytojų keliauja tiesiai į spam.

Teigčiau, kad istorinių gairių paminėjimo atsisakymas seksualinių mažumų klausimo institucionalizacijos raidoje yra suprantamas dėl Čia ir Dabar prieigos, bet menkai dovanotinas norint padidinti „Nesibaigiančios vasaros“ socialinę pridėtinę vertę.

„Nesibaigiančios vasaros“ veiksmas vyksta nenurodant laiko ir aišku tik, kad aprašyti studijų atvejų veiksmai vyko po 1980 m. globalinės isterijos dėl AIDS įžengimo į politinę areną, nes veikėjai naudoja prezervatyvus ir kai kurie puola į isteriją jiems suplyšus. Galima numanyti, kad veiksmas vyko po 1993 m., kai homoseksualumas buvo dekriminalizuotas ir atitinkamas straipsnis buvo išbrauktas iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, ar net po 2003 m., kai diskriminacija dėl seksualinės orientacijos tapo draudžiama pagal Lygių galimybių įstatymą. Tačiau nėra pakankamai aišku, ar aprašyti įvykiai vyksta iki ar po 2010 m. „Baltic Pride“ parado, kuris atvedė į Seimą šias eitynes Vilniuje gynusius ir bandžiusius uždrausti politikus, iki ar po 2017 m. vasarą nuo AIDS mirusio gėjaus Seimo nario Roko Žilinsko, kurio narystė Tėvynės sąjungoje-Lietuvos krikščionių demokratų partijoje verta atskiro tyrėjų dėmesio.

Paskutinė pastaba taip pat susijusi su Čia ir Dabar prieigos ribotumais, bet yra veikiau apie tekste minimų koncepcijų, pavyzdžiui, amerikiečių rašytojo Samuelio L. Delany urbanistinės erdvės erotizavimo, nepakankamą išnaudojimą. Vilniaus miesto Naugarduko gatvė yra įtraukta į „Nesibaigiančios vasaros“ veiksmą, bet be to, kad herojus ja nusileidžia išeidamas iš namų ar pakyla į juos grįždamas, jos simbolinė reikšmė beveik neatskleista. Galbūt tik Vilniaus senbuviai gali prisiminti, kad dabartinė Naugarduko gatvė – tai buvusi Partizanų gatvė. Manau, tai, kad herojus naudoja partizanų kelią – žemyn ir aukštyn, iš ir į, ten ir atgal, – būtų svarbu fiksuojant teksto dramaturgiją.

 

Baigiamasis žodis

Marco Ferrarese, antropologas, turintis daktaro laipsnį, ir laisvai samdomas rašytojas, keliauja po šalis, kaip Tereškino herojus po kūnus, kolekcionuodamas ir reflektuodamas savo patirtis; jie yra panašaus amžiaus. „Fak Fak – kaip gyvenimo metafora“, – taip pasakė jis man ką tik aplankęs šią mielą vietą, esančią Indonezijos Vakarų Gvinėjoje. Marco žodžiais, vietiniai gyventojai nesureikšmina savo miesto pavadinimo, jie tiesiog jame gyvena ir šypsosi dėl užsieniečių lingvistinio susijaudinimo. Fak Fak – kaip kito, atvykėlio iš kitos kultūros – subkultūros refleksija.

Norisi tikėtis, kad Tereškinas nenumos ranka į kūrybinius eksperimentus, reikalaujančius tam tikros drąsos ir energijos juos apginti. O Tereškino esamiems ir būsimiems herojams norisi palinkėti daugiau minties ir veiksmo laisvės net tipinėse situacijose; jų istorijose norisi išgirsti kažką artimo bent kartą patirtam nuostabiam geidulingumui, kurį kelia grupės „Led Zeppelin“ šedevras „Whole Lotta Love“ (1969).