Mano vardas yra Nemeilė

Sesuo pasidalino anonsu. Laukiau šito filmo. Ir vėl pamiršdama kvėptelėti. Imu įtarti, kad skaitytojus jau „užknisu“, ištisai tapatindamasi su aptariamais filmais, knygomis, spektakliais – ir visada pamiršdama kvėptelėti. „Užknisu“ ir pati save, bet kur dėtis, kai esi pažįstama su mišraus plauko tamsybėm. Nėr čia ko puikuotis, bet sveiki – mano vardas yra Nemeilė. Atpažinti save šiame filme – tai buvo kažkas neįžodinamo, net ištikimiausiai savianalizės ir saviplakos gerbėjai. Ten, ties penktuoju šonkaulių lanku, maus jau visada. Žinokit, aš nekoketuoju. Tai yra kartais koketuoju, bet ne šį kartą. Kažkaip viskas taip susidėjo, kad esu įsprausta į Mansono dainą „Eat Me, Drink Me“. Sužeistas sužaistas gyvenimas. „Tai yra mano kraujas ir mano kūnas, kuris už jus atiduodamas“ – vartoju šventybę, kuri nebegali išskaistinti. Tai tiek apie mane. O Andrejus Zviagincevas – taip, jis kietas. Drąsus, aštrus, nepatogus, gilus, niūrus. Šitą žinau jau iš „Sugrįžimo“, „Išvarymo“, „Jelenos“, „Leviatano“. Beje, ir neblogas įvertinimų kraitis sukrautas. „Nemeilė“ jau apdovanota Kanų kino festivalio žiuri prizu ir pretenduoja į „Oskarą“. Nors šią akimirką mano galvoj net ne premijos. Matyt – tikrai artinas pasaulių galas, kaip artikuliuojama ir filme.

„Nemeilės“ jėga – paprastame siužete sutalpinama didžiulė jėga, polifoniškumas. Taip, tik tiek: Borisas ir Ženia skiriasi – negražiai, draskančiai, o tarp jų – sūnus, kurio, regis, laukia internatas. Berniukas pabėga. Vyksta intensyvi paieška. Ir daug daugiau. Daug daug daugiau.

Pirmiausia į akis krinta spalvos – pilkuma, pilkuma, pilkuma, kurią perskrodžia balta (sniegas), raudona (Aliošos striukė, kraujas, skelbimo apie dingusį vaiką pakraščiai, kompoto Borios darbo valgykloje stiklinės), oranžinė (gelbėtojų liemenės). Balta – užsnigti pėdsakai, kiek sapniška būtis, gyvenimas kvazipasaulyje, tabula rasa iliuzija – gal net nebuvo berniuko, gal net nebuvo jo pabėgimo aukos. Raudona Zviagincevo filme nebėra meilės spalva, tai – tekančios, sprūstančios gyvybės ženklas, prarasties simbolis. Raudona ir balta – ir Rusijos vėliavos spalvos. Save išduodančios visuomenės metafora. Gal tik oranžinė – filmo „stalkerių“ spalva, dinamikos, perspėjimo apie pasibaigusį, bet taip ir neprasidėjusį pasaulį ženklas. Berniuko paieška išoriškai, stilistiškai (pilkumos koloritas) ir siužetiškai koreliuoja ir su Tarkovskio „Stalkerio“ stilistika, persmelkta iš anksto žinomo pasmerktumo, neišsipildymo. Kaip ieškoti to, kurio niekada iš tiesų nepažinojai? Kaip ieškoti kito, kai dar nėra paties Tavęs? Eik nežinia kur, surask nežinia ką. Tik čia nebus laimingai įveikto išbandymo. Balsas tyruose – svetimieji šaukia Aliošą. Bet surasti gali tik savi. Šaukinys, paremtas tautosakiniu kontekstu, – miškas, pasiklydęs vaikas, balsas-stalkeris, žymintis teisingą kryptį. Tik čia nėra pasakoms būdingos intuicijos. Rasta berniuko striukė – suerzinimas, klaidinanti viltis. Negalima rasti to, kuris taip smarkiai nenori būti surastas. Man regis, būtent ši scena – Aliošos ieškojimas apleistame name, berniūkščių „bazėje“, – turi labai stiprų metaforinį psichoanalitinį krūvį. Prisiminus, kad namas dažnai traktuojamas kaip psichikos struktūrų simbolis, – Borisas iš tiesų klajoja po sūnaus vidaus erdves. Susitinka su transgeneracinės traumos padariniais. Pažįsta Aliošos tamsą, įniršį, apanglėjusį, sudaužytą pasaulį. Ir dar – labai stipru – inspektorius „ramina“ Ženią, kad „statistika esti palanki“ – vaikus neišvengiamai traukia sugrįžti, net į pačius nekomfortiškiausius namus. Koks tada turėjo būti Aliošos gyvenamojo pasaulio siaubas, kokie santykiai, kad išorinį patogumą iškeičia į visiškus griuvėsius? Kokia aitri nemeilė.

Žmonės. Žmonės – taip pat filmo stiprybė. Kontrastuojantys. Sužeisti. Žeidžiantys. Skaudžiausia man buvo identifikuoti iliuzijas – Boria manė (ir vis dar mano, ramindamas naująją moterį, jog su ja „viskas kitaip“ ir „su niekuo jam dar nebuvo taip gera“), kad jam reikia šeimos ir vaikų, Ženia tikisi, kad motinystės instinktas neišvengiamai prabus (spėju, nes vis dėlto nepasidarė aborto), naujoji vyro meilužė tiki, kad užtenka maginio mąstymo, kuris atskleis visus pasąmonės turinius (telefone teiraujasi sapnininko, ką reiškia sapnuoti traukiamą dantį), ir moteriškų „gudrybių“ išlaikyti prie savęs vyrą. Ženios mylimasis Antonas tiki, kad įmanoma užpildyti tuštumas, suklijuoti suskeldėjusius buvimo plyšius (užtraukiamų užuolaidų motyvas – saugumo, izoliacijos iliuzija). Apskritai, dar kartą labai stipriai susimąsčiau – apie visuomenės lūkestį ir individą… kaip vis dar sunku šiame sociume pripažinti (sau – svarbiausia), kad Tau reikia visai kitokių dalykų. Kad šeima ir vaikai nėra Tavo vidinė būtinybė. Kad esi per daug egocentriškas, kad sugebėtum ir norėtum būti atsakingas už tą, prisijaukintąjį.

Borisas – kiek macho, hegemoninio vyriškumo modelio atstovas, bene labiausiai filme ironizuojamas. Jo Achilo kulnas – baimė, kad viršininkas atleis iš darbo, sužinojęs apie skyrybų negražumus. Todėl jis visai sutiktų išsiskyręs tuoj pat vėl susituokti – kad tik įmonė nieko nesuuostų. Rodyti ir jausti švelnius jausmus vaikui jam apskritai yra tabu – „vaikėzas“ Alioša savo dingimu tik padarė bėdos. Ir labai ne laiku. Grįžęs gaus į kailį. Ženia – motinos neišmylėta mergaitė. Šiurkšti sūnui. Švelni meilužiui. Savo kartėlius giežianti ant vaiko. „Niekada nieko nemylėjau“, – prisipažįsta ji Antonui. Prisimenu psichologų terminą – nužudyta meilė. Meilę labai dažnai nužudo vaikai, kai mylėti artimiausius pasidaro per sunku. Neįmanoma. Ženia – puiki to iliustracija. Nes prisipažįsta kitados mylėjusi mamą. Atstumta, nepriimta, neatspindėta motinos akių, ji užkonservuoja savo jausmus. Tai sulaužyta moteris. Toliau laužanti kitų gyvenimus. Bet tas desperatiškas siekis bet kokia kaina būti laimingai, atspindėtai, sukurtai, troškimas gauti tai, kas nuo pat mažumės buvo užginta, – tai taip žmogiška, taip tikra, kad man  Ženia atsiduria anapus gėrio ir blogio ribos. Nes kaip dainavo Mansonas: „Feeling like a child, looking like a woman.“ Nes čia jau yra ta teritorija, ta zona, kur tvyro nereflektuotinas alkis. Ir taip, šitą veikėją labai pajaučiau. Labiau, nei norėjau. Maša – siaubingai siaubingai nesaugi („Juk Tu mūsų nepaliksi“), infantili, naivi, egocentriška (rodos, jai absoliučiai nerūpi Aliošos likimas). Antonas – santūrus pasiturintis verslininkas, jo namai – savotiška dykynė ir himnas vienatvei (vėl prisimenu namų kaip subjekto vidinio pasaulio simbolį): sterilumas, beveidiškumas, bedvasiškumas. Ženios motina, kurią žentas apibūdina kaip „Staliną su sijonu“, – despotiška, šiurkšti, hegemoniška, fariziejiška, o kartu ir klaikiai vieniša, „amžinoji istorijos auka“. Pats Alioša – liūdnas ir įpykęs vaikas, žeminamas arba ignoruojamas tėvų. Pabėgimo motyvas – ir kerštas, ir protestas prieš nemeilę. Vaikas – deginamoji auka, vaikas – Dievo avinėlis, aukojamas už pasaulio nuodėmes. Nes dar yra vilties, kad kažkas pasikeis. Ir nors virsmas vyksta, bet ne, ne iki galo. Šitas avinėlis nebėra pajėgus atpirkti pasaulio. Nepaisant ašarų – tėvas nemeilę rodo antrajam vaikui. Motina – toliau gyvenimą regi per telefono ekraną. Nors…

Tačiau personalizuodama šiuos veikėjus turiu pritarti tiek režisieriui, tiek recenzentams – tai daug daugiau nei vienos šeimos paveikslas, daug daugiau nei Rusijos visuomenės rodmuo. Tai pats „puikus mūsų naujas pasaulis“. Tai aš. Tikiuosi, kad ne Tu.

Kalbant apie socialinį krūvį – taip, čia daug apie pačią šalį: dezinformacija, propaganda, skurdas, nustekenta visuomenė, abejingumas, institucijų užsidarymas „korio akelėse“, susvetimėjimas, solipsizmas, religija be turinio, formalizmas… Bet taip pat, kaip jau sakiau, filmas apie daug universalesnes tendencijas – buvimą sraigtu autentiškumą niveliuojančiame korporacijos aparate (vienodi darbo stalai, vienodi pietų daviniai ant vienodų padėklų Borios įmonėje), transgeneracinių traumų poveikį, meilės alkį, pasaulį, persikėlusį į medijas, nedialogišką, formalizmu grįstą santykį, nutolimą nuo savęs pačių.

Žaviuosi operatoriaus ir aktorių darbu, kinematografiniais sprendimais. Kameros artėjimas ir nutolimas, pasikartojantis nuokrypis į iškalbingą peizažą. Berniuko atsiradimo vilties artėjimas ir nutolimas. Simbolių fiksavimas. Stambus planas. Dėmesys atsikartojančioms detalėms (vienišas medis, plevėsuojanti juosta, skelbimas, žvilgsnis pro langą), dermė tarp išorinio vaizdo ir prasmių. Ypač įstrigusios detalės – Ženios motinos džiaugsmas, atsiradus telefonui – daiktui, visai pamirštant, kad dingo žmogus, vaikas, anūkas. Kryželis ant jos kaklo. Faktas, kad Aliošos dingimas nepastebėtas, abiem tėvams maloninantis su naujais mylimaisiais (prisimenu „Antikristą“). Šaltas, objektifikuojantis policininkės žvilgsnis, fotografuojant vaiko kambarį. Detalus šio kambario vaizdas, regis, net įžiūrėjau labai ironišką detalę – plakatą iš filmo „Nerealieji“: metaelementas – idealios šeimos kinematografija ir realybė. Meluojančios medijos. Kambario tirštumas ir tėvai, visiškai nepažinę vaiko vidaus (pokalbio su paieškų būrio vadovu epizodas). Tėvų neigimo mechanizmas ir protrūkis, išvydus sumaitotą galbūt jų sūnaus kūną. Mistifikuotas pasaulio pabaigos motyvas, kai visas filmas rėkia, kad tai jau seniai pasibaigęs pasaulis, o gal net neprasidėjęs… Ar iš nemeilės galima rastis? „Naujosios pupytės“, geriančios šampaną – už meilę… ir asmenukes. Telefoninė būtis. Tamsa, sniegas ir atsitiktiniai praeiviai kelyje. Pradžios ir pabaigos sąsajos – Rusijos vėliavos spalvų juosta, Ženios „vėliava“ – treningas, jos bėgimas ant treniruoklio – į niekur. Parduotas, radikaliai pertvarkomas buvęs Ženios ir Boriso butas. Susvetimėjimas tarp naujų mylimųjų porų. Abu Ženios vyrai, įsmeigę akis į televizorių. Vaikai, besidžiaugiantys žiema už lango, – vėl sniegas, užklojantis atmintį, berniuko pėdsakus. Netikrumo motyvas – Alioša, išlikęs tik paieškos skelbime. Gal nieko ir nebuvo. Niekas nesukurta. Nieko neaukota. Bet kažkas, kažkas yra Ženios žvilgsnyje – atsivėrusi dykynė, tuštuma, kurios taip paprastai nebepaneigsi. Jei esti tuštuma – jau yra vilties kažkam rastis.

Mano vardas yra Nemeilė. Nesivadinsi gi „žvangančiu variu ir skambančiais cimbolais“. Nors – turiu vilties. Kad greitai galėsiu pasakyti: ir aš kitados mylėjau. Mamą… o dabar – mano vardas yra Tuštuma. Tada atsiras galimybė kažkam rastis. O kol kas – „Feeling like a child, looking like a woman“ – tai mes, neišmylėtos mergaitės.