Trečiojo reicho žlugimas ir naujasis Joachimo Peiperio gyvenimas

Šiuo tekstu toliau tęsiamas straipsnių ciklas, kurio pradžia – 2014 m. gruodžio mėn. publikuotas „Apleistumo zona. Kiek tavyje gulago?“ ir kuriame toliau analizuojama, kaip klostosi gyvenimas po tiesioginio santykio su siaubingu blogiu.

Anne-Marie Roviello, interpretuodama Hannos Arendt totalitarizmo teoriją, teigia, kad totalitarizmas pasireiškia ne tiek fizine prievarta, kiek netiesiogine, moraline prievarta, kuri ardo ir keičia žmogaus asmenybę iš vidaus. Totalitarizmas verčia žmogų ideologiniais šūkiais ir partijos programiniais dokumentais pasikliauti labiau nei savo paties tiesioginiais pojūčiais, taip žmogus tampa susvetimėjęs sau pačiam – jo asmenybės dalis, gebanti reaguoti į gėrį ir blogį, yra nuslopinama, nutildoma, o tikruoju gėriu ir blogiu tam asmeniui tampa tai, kas skanduojama ideologiniuose šūkiuose arba skelbiama programiniuose partijos dokumentuose.

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, per Vokietijos miestus nusirito kolektyvinių savižudybių banga – teigiama, kad vokiečiai buvo įbauginti nacių antisovietinės propagandos, dauguma buvo vienaip ar kitaip girdėję apie rusų užkariautose teritorijose vykdomus žiaurumus. Istorikams gerai žinomos dažnos po Antrojo pasaulinio karo sulaikytų ir teisiamų nacių lyderių savižudybės – komentatoriai atkreipia dėmesį, kad kai kurie iš jų, jei nebūtų nusižudę, būtų atsipirkę nedidele bausme arba išvis jos išvengę. Tyrėjai, interpretuodami šį savižudybių fenomeną, neoficialiai kelia tokią hipotezę: dauguma šių žmonių buvo susitapatinę su fikcine, ideologizuota tikrovės versija ir tiesiog nebeįsivaizdavo savo gyvenimo be Trečiojo reicho.

*

Joachimas Peiperis, SS vyresnysis leitenantas, po karo buvo teisiamas ir tik per plauką išvengė kartuvių, jis išsaugojo gyvybę, bet prarado tikėjimą – po to, kai 1948 m. prieš jį teisme liudijo jo paties adjutantas, Peiperis pareiškė: „Nuo šio momento man tiesiog vis vien, man daugiau niekas nebesvarbu.“

*

Joachimas Peiperis gimė 1915 m. Silezijos regione, Vokietijoje. Paauglystėje tapo skautu, vėliau įstojo į hitlerjugendą, nuo 1935 m. tarnavo SS koviniuose daliniuose, patraukė Heinricho Himmlerio dėmesį, o vėliau buvo paskirtas jo asmeniniu adjutantu. 24-ojo gimtadienio proga Peiperiui buvo suteiktas vyresniojo leitenanto laipsnis, maždaug tuo pačiu metu jis susipažino ir susituokė su Sigurd Hinrichsen, Himmlerio administracijos sekretore.

Antrojo pasaulinio karo metais Peiperis kovojo tiek Rytų, tie Vakarų fronte, už nuopelnus buvo apdovanotas Geležinio kryžiaus Riterio kryžiumi. Po karo buvo teisiamas buvusioje Dachau koncentracijos stovykloje. Jis buvo kaltinamas dėl 84 į nelaisvę paimtų JAV karių žudynių Malmedi mieste Belgijoje 1944 m. gruodžio 17 d., taip pat dėl kitų daugybinių karo belaisvių ir civilių gyventojų žudynių. Peiperis pagarsėjo tuo, kad teisme nesigynė, neneigė jam keliamų kaltinimų ir nesiteisino „prasta atmintimi“, bet, priešingai, prisiėmė visą atsakomybę už savo ir savo karių veiksmus – kaip teigė jis pats, lojalumas buvo esminis jo gyvenimo principas. 1946 m. liepos 16 d. Peiperis su kitais 42 kaltinamaisiais buvo nuteistas mirties bausme pakariant.

Vokietijoje dėl tokio sprendimo kilo didelis nepasitenkinimas, nepritarimą išreiškė ir Bažnyčios atstovai, o Vokietijos interesams atstovaujantis advokatas Willisas M. Everettas kreipėsi į JAV Aukščiausiąjį Teismą, teigdamas, kad kaltinamųjų prisipažinimai buvo išgauti ne visai teisėtais būdais. Šiam klausimui spręsti buvo suformuota komisija, po dvejų metų – 1948 m. rugsėjo 14 d. – ši rekomendavo 12 kaltinamųjų mirties bausmę pakeisti įkalinimu iki gyvos galvos.

Generolas Lucius D. Clayus, JAV administracijos okupuotoje Vokietijoje vadovas, sutiko atšaukti tik 6 mirties bausmes, Peiperio pavardės tarp laimingųjų nebuvo. Buvo inicijuotas pakartotinis tyrimas ir nors dėl Peiperio kaltės abejonių beveik nebuvo, augant socialiniam spaudimui, jo nuosprendis buvo pakeistas 35 metų laisvės atėmimo bausme. 11 metų praleidęs kalėjime laukdamas mirties bausmės, 1956 m. gruodį, aukštiems pareigūnams laiduojant, Peiperis buvo lygtinai paleistas į laisvę.

Kaip pats Peiperis vertino jam antrąkart suteiktą galimybę – gyventi? 1995 m. išleistoje Michaelo Reynoldso knygoje „Velnio adjutantas“ teigiama, kad 1956 m. Peiperis buvo „ciniškas ir viskuo nusivylęs vyras. Kai žlugo Trečiasis reichas, kartu žlugo visas jo pasaulis, visa jo „šeima“, kuriai jis paaukojo visą savo, kaip suaugusio žmogaus, gyvenimą.“

Peiperis, be karinio pasirengimo, neturėjo jokios kitos profesijos, išskyrus tai, kad kalėdamas įgijo vertėjo kvalifikacijas. Vienas už Peiperį laidavusių asmenų buvo Alfredas de Maightas, „Porsche Motor Company“ personalo vadovas. Išėjęs į laisvę, Peiperis būtent čia ir įsidarbino. Jis pradėjo dirbti eiliniu klerku, tačiau po trejų metų kompanijos vadovybė atkreipė dėmesį į Peiperio talentus ir ketino paskirti jį kompanijos sekretoriumi. Peiperis būtų tapęs pirmuoju šioje pozicijoje esančiu žmogumi, nesusijusiu su Porsche šeima giminystės ryšiais, tačiau sprendimui paprieštaravo metalo pramonės darbuotojų profsąjunga „IM Metall“. Profsąjunga pareiškė, kad nuteistą nacių nusikaltėlį galima toleruoti eilinio klerko, bet ne vadovo lygmens pozicijoje bei pagrasino, kad, patvirtinus Peiperio paskyrimą, iškels klausimą į viešumą. Kompanijos vadovybė atšaukė paskyrimą, Peiperis grasino teismais, tačiau galiausiai susitarė dėl papildomos 6 mėnesių atlyginimo dydžio išmokos. Jam buvo leista suprasti, kad analogiškas likimas jo laukia bet kurioje kitoje kompanijoje. Reynoldso teigimu, 1967 m. Peiperis davė interviu neįvardintam prancūzų žurnalistui, kuriame prisipažino: „Aš buvau ir tebesu nacis… Šiandien Vokietija nebėra didinga tauta, ji tapo Europos provincija. Todėl, esant pirmai progai, aš apsigyvensiu kur nors kitur, neabejoju, kad Prancūzijoje.“

1971 m. Peiperių šeima įsigijo namą Travo kaimelyje, Prancūzijoje. Peiperių namas buvo nuošalyje, artimiausias jų kaimynas, įsikūręs už trijų šimtų metrų, buvo Erwinas Ketelhutas, buvęs SS artilerijos kapitonas. Peiperis pragyvenimui užsidirbdavo versdamas tekstus ir, naudodamasis Reinerio Buschmanno pseudonimu, rašydavo pats, taip pat bendradarbiavo su HIAG (Hilfsgemeinschaft auf Gegenseitigkeit der Angehörigen der ehemaligen Waffen-SS), buvusių Waffen SS karių savitarpio pagalbos asociacija. Ši asociacija 1976 m. išleido 500 puslapių SS karių nuotraukų albumą pavadinimu „Kai visi broliai tyli“ (1992 m. pasirodė jau penktasis šio albumo leidimas) – Peiperis su Paulu Hausseriu buvo leidinio redaktoriai ir jo pagrindiniai iniciatoriai.

Peiperių šeima gyveno palyginti ramiai, kol 1976 m. vienas iš vietos komunistinio pasipriešinimo dalyvių pranešė apie jį Prancūzijos komunistų partijai, gestapo archyvuose buvo surasta Peiperio byla ir birželio 21 d. prasidėjo prieš jį nukreipta neapykantos kampanija – Trave buvo platinamos skrajutės, kuriose rašoma: „Travo žmonės, tarp jūsų gyvena karo nusikaltėlis, esesininkas Peiperis“, reikalaujama, kad Peiperis išvyktų iš šalies, keliai ir pastatų sienos buvo ženklinami svastikomis ir užrašais su Peiperio pavarde. Netrukus Peiperio istorija buvo paskelbta nacionaliniame dienraštyje „l’Humanité“.

Liepos 13 d. Peiperis sulaukė kelių telefono skambučių ir laiškų, kuriuose grasinama sudeginti jo namus ir šunis, nors tiesioginių grasinimų Peiperio atžvilgiu nebuvo. Tą dieną Peiperio žmona Sigurd išvyko į Vokietiją, o jis pats vakarop užsuko persimesti keletu žodžių su Ketelhutu. Ketelhuto liudijimu, Peiperis teigė į grasinimus nežiūrįs rimtai, o namuose turįs ginklą ir, reikalui esant, gebėsiąs apsiginti.

Liepos 14 d. naktį Travo gyventojus pažadino priešgaisrinės signalizacijos garsai ir nuo Peiperių namo kylančios liepsnos. Paryčiais, užgesinus gaisrą, rastas neatpažįstamai sudegęs kūnas, galbūt Peiperio, susitraukęs iki 60 cm dydžio. Sigurd Peiper panoro vyrą palaidoti Vokietijoje. Kai palaikai buvo atvežti į Vokietiją atlikti privalomosios autopsijos, paaiškėjo, kad pasimetė galva – galva „atvyko“ vėliau ir buvo supjaustyta į kelias dalis.

Nors už Peiperio mirtį atsakomybę prisiėmė lig tol nežinoma grupuotė, pasivadinusi „Avengers“ („Keršytojai“), kaltieji nebuvo nustatyti. Keistos Peiperio mirties aplinkybės lig šiol yra įvairių spekuliacijų tema – vieni tvirtina, kad tai buvo nelaimingas atsitikimas, kiti teigia, kad Peiperį nužudė prancūzų komunistai.

Kai kurių šaltinių teigimu, Peiperis pats suorganizavo „savo mirtį“, kad pradėtų naują gyvenimą su nauja tapatybe kurioje nors kitoje šalyje.