Viešas laiškas Palangos Birutės parko direktoriui Valdui Pakusui ir Tomui Daukšai
Visų pirma noriu atsiprašyti visų, kurie skaitys šį laišką, o ypač Palangos Birutės parko direktoriaus Valdo Pakuso ir Tomo Daukšos, kuriems jis yra adresuojamas, kad laišką rašau anonimiškai. Perskaitęs Tomo Daukšos tekstą ir Jūsų pokalbį, išspausdintą pirmajame šių metų „Šiaurės Atėnų“ numeryje, negalėjau nusigręžti ir nieko nepasakyti, ypač kai tekste išryškėjusios problemos liečia ne tik Birutės parką, bet ir kitas viešąsias bei reprezentacines Lietuvos erdves. Deja, dabartinė padėtis man neleidžia viešai išsakyti savo nuomonės anksčiau minėtame tekste paliestais klausimais, todėl negaliu pasirašyti po šiuo laišku.
Pirmiausia noriu kreiptis į teksto autorių Tomą Daukšą. Nors Jūsų atkreiptas dėmesys į kai kuriuos abejotinos kokybės pasikeitimus kurorto aplinkoje yra sveikintinas, turiu pasakyti, kad Jūsų pozicija tekste yra neaiški. Jūs lyg ir išreiškiate nepasitenkinimą tuo, kokie pokyčiai vyksta Palangoje ir Birutės parke, tačiau, užuot išsakęs savo kritinę nuomonę ar išanalizavęs esamą situaciją bei platesnį Lietuvos kontekstą, paliečiamas problemas romantizuojate pasakodamas apie savo šuns nuotykius. Lieka neaišku, kokiu tikslu rašėte šį tekstą. Aiškios pozicijos arba diskusijos nebuvimas sumenkina Jūsų paliečiamas, šiuo metu per dažnai ignoruojamas, tačiau ateityje skaudžiai atsiliepsiančias problemas. Aiškaus kritinio diskurso trūkumo pasekmes dabar jaučiame artėjant Lietuvos šimtmečio minėjimui, sprendžiant Lukiškių aikštės ir kitų valstybingumui skirtų paminklų klausimus. Norėčiau paraginti Jus ir kitus viešai rašančius ar pasisakančius žmones atsakingai diskutuoti, aiškintis ir viešinti esamas problemas, o ne blaškyti visuomenės dėmesį lengvabūdiškais tekstais ir pastebėjimais.
Gerbiamas Palangos Birutės parko direktoriau Valdai Pakusai, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Birutės parke man tenka lankytis kasmet, todėl turėjau galimybę stebėti, kaip keitėsi parkas. Turiu pasakyti, kad po 2012 metų renovacijos darbų iki dabar nemaža dalis įvykusių pakeitimų parkui išėjo ne į naudą. Jokiu būdu neteigiu, kad nereikėjo vykdyti parko priežiūros ar infrastruktūros atnaujinimo darbų, tačiau susidaro įspūdis, jog šie darbai buvo atliekami neatsakingai ir lengvabūdiškai, neišsiaiškinus istorinių, kultūrinių, estetinių ir landšafto formavimo klausimų. Tai, kad nebuvo išsiaiškinta parko problematika, lėmė, jog buvo padaryta esminių ir sunkiai ištaisomų klaidų. Aiškumo dėlei pateiksiu kelis pavyzdžius: visų pirma buvo išgenėti krūmai ties parko riba palei S. Dariaus ir S. Girėno gatvę, tai lėmė, kad atsidengė nepatraukli metalinė tvora, iš miesto pusės parkas tapo perregimas ir buvo sugadintos kai kurios kamerinės erdvės. Apie parko erdves turiu pasakyti, kad anksčiau Palangos Birutės parke buvo suformuotas labai subtilus ir dinamiškas kamerinių bei atvirų erdvių santykis, išryškinantis pagrindinius parko akcentus ir perspektyvas, tačiau dėl neapdairaus pomiškio valymo didžiojoje parko dalyje kamerinės erdvės buvo sunaikintos ir parkas prarado anksčiau turėtą dinamiką. Kita esminė klaida buvo kalno suformavimas pietrytinėje parko dalyje. Neaišku, ar kalnas buvo formuojamas sąmoningai, ar tai yra atliekų ir žemių krūva. Jei kalnas buvo formuojamas sąmoningai, tuomet tai buvo blogas sprendimas. Estetiniu požiūriu kalnas yra nepatrauklus, vertinant jo įtaką landšaftui tenka pabrėžti, kad jis neatlieka jokios funkcijos, tik užstoja ir sudarko vieną iš atvirųjų parko erdvių. Jei kalnas atsirado dėl to, kad nebuvo rasta, kur padėti per renovaciją susikaupusias atliekas, tuomet tai galima pavadinti apsileidimu. Šiaip ar taip, šį kalną raginčiau pašalinti. Kiti estetiniu požiūriu abejotini objektai yra naujieji šviestuvai. Sutinku, reikėjo atnaujinti parko apšvietimą, tačiau susidaro įspūdis, kad buvo ieškoma pigiausio, o ne optimaliausio sprendimo, visiškai negalvojant apie šviestuvų išvaizdą ir tai, kaip jie paskleidžia šviesą. Užuot apšvietus medžių kompozicijas ir išskirtines erdves, buvo sumontuoti komunikacijų (dujotiekio, vandentiekio) elementus primenantys, mažą šviesos sklaidą turintys plastikiniai žibintai. Turiu priminti, kad anksčiau minėto teksto autorius nesugebėjo atpažinti šviestuvų ir juos įvardijo kaip „šen bei ten atsiradusius plastikinius stulpelius“. Vieni didžiausių Palangos Birutės parke įvykusių nesusipratimų yra mažasis parteris ir parko vartai. Pokalbyje Jūs teigiate, kad buvo bandyta atkurti istorinę tiesą. Kyla klausimas, kokią istorinę tiesą bandyta atkurti. Mažasis parteris, nors buvo suplanuotas, Tiškevičių laikais taip ir nebuvo įkurtas. Jo vietoje susiformavo pieva, kuri puikiai atliepė atviros perspektyvos poreikį ir pratęsė aplink Tiškevičių rūmus esančią erdvę. Įkūrus mažąjį parterį, ši erdvė buvo suskaidyta, todėl susmulkėjo ir nebeatlieka savo funkcijos. Vienintelis darytinas dalykas toje vietoje buvo neveikiančio fontano rekonstrukcija. Rekonstruotas fontanas būtų buvęs pakankamu traukos tašku. Taip būtų buvusi ne tik išsaugota vientisa perspektyva, bet ir sutaupytos lėšos kitiems darbams, pavyzdžiui, tinkamo apšvietimo įrengimui. Kalbant apie parko vartus, vėl iškyla klausimas, kokiu tikslu jie buvo pastatyti. Iš Jūsų pokalbio galima suprasti, kad vartai nėra tiksli Tiškevičių pastatytų vartų rekonstrukcija, o yra tiesiog panašūs į tų laikų vartus. Taigi, istorinė tiesa nebuvo atkurta, šiuo atveju kvepia į Valdovų rūmus panašiu nesusipratimu, kurio kartoti nederėtų. Net jei būtų atkurta Jūsų vadinama istorinė tiesa, kyla abejonių, ar šiais laikais vartai yra reikalingi. Reikia nepamiršti, kad tuo metu, kai stovėjo tikrieji vartai, Birutės parkas buvo privatus ir vartų statyba buvo ne estetinis, bet praktinis sprendimas. Nors buvo prašmatnesni, jie atliko tokią pačią funkciją kaip bet kurie kiti privataus kiemo vartai, tai yra ribojo žmonių lankymąsi privačioje valdoje. Dabar parkas yra vieša, visiems atvira erdvė ir vartai neturi jokios funkcijos, o velomobilių problemą buvo galima spręsti paprastesnėmis ir pigesnėmis priemonėmis. Šiuo metu didžiausia Palangos Birutės parko gėda būtų galima pavadinti senąjį tvenkinį. Po parko renovacijos darbų tvenkinio krantinė taip ir liko nesutvarkyta. Antrojo renovacijos etapo apraše buvo numatyta sutvirtinti akmenimis grįstą tvenkinio krantinę, tačiau darbams pasibaigus atrodo, kad buvo pasiektas priešingas rezultatas. Anksčiau buvę tvarkingai sukloti, krantinės akmenys dabar yra padrikai suversti palei tvenkinio perimetrą. Neįsigilinus sunku pasakyti, kodėl prireikė tvirtinti tvenkinio krantinę, tačiau, ją sutvirtinus, tvenkinį reikėtų kuo skubiau grąžinti į ikirenovacinį būvį.
Mano nuomone, nedovanotinas ir Palangos Birutės parke vykstantis senų medžių pjovimas. 2016 metų vasario pabaigoje teko lankytis Palangos Birutės parke ir matyti, mano supratimu, be pakankamos priežasties išpjautas pušis. Tai išprovokavo mane atkreipti vietinės spaudos dėmesį į šią veiklą. Augalų, tarp jų ir medžių, priežiūra botanikos parke yra būtina, kartais tai reiškia, kad reikia pašalinti kai kuriuos medžius, tačiau tai turi būti daroma ypač atsakingai ir tik tada, kai nebėra kitos išeities. Viename iš 2016 metais pušų pjovimus aprašančių straipsnių Jūs teigiate, kad parke galioja tokios pačios taisyklės kaip ir miške. Turiu tam paprieštarauti. Parkas nuo miško iš esmės skiriasi. Skirtingai nei miške, parke medžiai auga ne atsitiktinai, daugelis iš jų turi estetinę vertę ir formuoja parko išvaizdą. Pagrindinis subrendusio parko priežiūros tikslas yra išlaikyti parką nepasikeitusį, o ne vadovaujantis į medienos prieaugio didinimą orientuotomis miškininkystės taisyklėmis šalinti senus arba pažeistus medžius. Neretai senus, pažeistus arba ligotus medžius galima išgydyti arba išgelbėti tinkamai apgenėjus ir naudojant reikiamus preparatus. Puikus to pavyzdys yra Bernardinų sodo teritorijoje, Vilniuje, augantis ąžuolas. Kad medžiai prižiūrimi atsakingai, kelia abejonių ir tai, jog nėra šalinami prie pat senų pušų kamienų augantys parkui menkaverčiai jauni medžiai (klevai, beržai). Šie medžiai ne tik kenkia senosioms pušims ir su jomis konkuruoja, bet ir sudarko parko panoramas. Seni medžiai kuria parko vertę, todėl noriu paraginti kuo atsakingiau žiūrėti į jų priežiūrą, o vykdant einamąją parko priežiūrą pagalbos kreiptis į arboristus ir kitus specialistus.
Palangos Birutės parkas yra vienas įspūdingiausių botanikos parkų Lietuvoje, svarbus traukos ir kultūros objektas. Įdomus ne tik savo augalais ir landšaftu, bet ir istorine raida. Linkiu paskutinio renovacijos etapo metu nesiimti neapgalvotų ir nepasvertų darbų ir ištaisyti anksčiau padarytas klaidas. Taip pat, atliekant kasdienę parko priežiūrą, linkiu nepamiršti, kad parkas yra lėtai besiformuojanti ir auganti sistema, kurioje skubotai ir neatsakingai atlikti pakeitimai gali būti labai ilgai matomi.
