„Šviesos jums spindulį siunčiu“
Praėjusių metų pabaigoj mane pasveikino Kazimiera Šimkutė-Kruopienė, sulaukusi 91 metų ir gyvenanti Gruzdžiuose. Vaikystėje mes lankėme tą pačią Paukštakių mokyklą Plungės rajone. K. Šimkutės tėvai iš Drukčių kaimo 1949 m. su vaikais buvo ištremti į Sibirą. Vyriausioji Kazė tada jau mokėsi Telšiuose ir liko Lietuvoj.
Toliau štai kas apie Kazimierą rašoma jos jubiliejiniame leidinėlyje: „Kai Kaune susidegino Kalanta, išsigandusi sunaikinau pilną eilėraščių sąsiuvinį. [...] Nebuvau labai praktiška ir uoli namų šeimininkė. [...] Vaikai kartais vadindavo mane „motina Terese“… Noriu visų atsiprašyti, jei kas buvo ne taip, ir pasakyti, kad visus mylėjau ir myliu.“
Kazimiera didžiuojasi penkiais savo vaikais ir yra susilaukusi trylikos anūkų. Visi jie – Lietuvoj.
Skaitytojams siūlau porą šios gyvybingos žemaitės eilėraščių. Jie išspausdinti jubiliejiniame autorės leidinėlyje.
Kazys Saja
Kostui
Tu išėjai. Tavęs nėra.
Kartu mes buvom 50 metų
Ir dar galėjom būti…
Dabar ir mano kelias baigias.
Nemačiusi geros dienos,
Nejutusi tavo palaikančios rankos,
Buvau viena!
Ir nėr baisesnės vienumos
Už vienumą dviese.
Tu sau, aš sau. Verkiau, kaukiau,
Bet gyvenau svajodama,
Kad tu suprasi –
Giliai pajausi, pažvelgsi
Ir priglausi?!
Bet to nebuvo ir nebus…
Tik šaltas kapas, nebylus
Sulygins mus,
Suvienys mus.
2005
Klausimas vagiui
Kur dėsi tu pavogęs tuos paukščius? Tą mano ožką?
Gal valgysi? Parduosi?
Gal neturi tu duonos? Gal vaikai tavo badauja? Ateik ir paprašyk,
aš būčiau litą paskutinį tau atidavus, kas mėnesį sušelpus.
Kam paėmei vaikingą ožką! Už mėnesio jau būčiau turėjusi
mažų ožiukų! Aš ją pirkau, norėjau, daug mokėjau…
Kiek skausmo padarei man.
Tvarte buvo ir jaunas ožys, ko negriebei jo – skanesnis būtų
kąsnis. O tu didesnės užsimanei ir gavai seną mėsą.
Jei laikymui pasivogei, ožka tau duos daug pieno.
Maitinkis, vagie, į sveikatą!
