Sveikas ir sudie, Dante…

Populiarus senovės graikų filosofo Herakleito posakis „panta rhei“, arba „viskas juda“, beveik du su puse tūkstančio metų visur kaip įkyri etiketė klijuojamas kiekviena tinkama ir netinkama proga, niekaip nesiderina prie pilkos kasdienybės, suteikiančios iliuzinį stabilumo jausmą. Poezija, kone radikaliausiai prieštaraujanti kasdienybei ir jos žlugdančiam dvasią poveikiui, yra mūsų vidinio pasaulio dinamika, per žingsnį aplenkianti herakleitišką išorinio pasaulio judėjimą. Lenkų poetas Edwardas Stachura teigė, kad ir poezija, ir gyvenimas yra nesustojanti upė, ir viskas yra poezija. Ir ką gi pridurti prie kito žinomo Herakleito posakio, kad į tą pačią upę neįmanoma įbristi du kartus? Tik tiek, kad kartą išėjęs į namus jau nebegrįši. Paskutinėje Gintaro Patacko knygų ciklo dalyje „Mažoji Dieviškoji Co-5. Kabalos“ personažas Antanas Dantė, atsiradęs ketvirtojoje dalyje, kaip paskelbia poetas, miršta. Taip ir nesugrįžęs į namus, iš kur kažkada išėjo, tapęs fantasmagorinio pasaulio, apgyvendinto įvairiais žinomais literatūriniais ir istoriniais personažais, vaiduokliu, atlikęs keistą misiją, galiausiai tokiu vaiduokliu ir lieka, tik dabar jau po mirties. Ir vienareikšmiškai apibūdinti šį keistuolį, kaip ir patį penkių dalių poetinį veikalą, sunku, nebent pasakytum, kad Antanas Dantė buvo tarpinis variantas tarp Dantės Alighieri ir Kindziulio. Taigi komiškas Dante Alighieri ir tragiškas Kindziulis. Penktojoje dalyje mes tarsi matome pasaulį Antano Dantės akimis, autoriui lieka pasakotojo ir sonetų kūrėjo vaidmuo. Net trys sonetų vainikai „apvainikuoja“ šį monumentalų, daugelį metų rašytą veikalą. Skaitytojui tenka keisti klasikinę soneto sampratą, bent jau tematikos požiūriu, nes kai kurie sonetai turiniu balansuoja tarp čiastuškos ir siurrealistinės vizijos. Įspūdis susidaro toks, kad surūdijusiu santechnikos vamzdžiu, pakeitusiu fleitą, grojama subtili Mozarto melodija, tik šis instrumentas priglaustas prie genialaus muzikanto lūpų. Štai tokia „kabala“, štai koks paradoksas, tiksliau, bandymas ištrinti ribas tarp vidinio ir išorinio pasaulių. Tačiau jie pernelyg skirtingi, todėl mūsų matomas ir juntamas pasaulėvaizdis toje „harmonijoje“ įgauna kontūrus lyg atsispindintis kreivame veidrodyje! Čia Žana d’Ark dirba stiuardese, grėsmingasis chanas Tochtamyšas kažkoks kvanktelėjęs biurokratas, kapitonui Nemui, ko tik nesiima, tas nesiseka, ir jis vis atsiduria netikėčiausiose vietose – jis paprasčiausiai pasiklydęs. Tik vienas Antanas Dantė sugeba suprasti, kas čia vyksta, ir čia ne Vergilijus tikrajam Dantei yra palydovas, bet Antanas Dantė skaitytojui, patekusiam į šį keistą pasaulį.

 

Ir raganišku radijo žvilgsniu

antanas dantė skrodė atmosferą

 

(„Emyras“)

 

Tačiau situacija, kurioje atsiduria Antanas Dantė, yra išties nepavydėtina:

 

pasirinkimo nėr tad šiuo metu

atmintinai citavo herostratą

skaudėjo hemorojų nuo vinių

kuriais pakalęs buvo kairį batą

 

(Ten pat)

 

Iš tokios keblios padėties būtina kokia nors išeitis, ir Antanas Dantė imasi veikti ryžtingai:

 

ir pasitiko jį ne kaliniai

o toks kairiųjų pažiūrų emyras

kurį jis pažinojo nuo seniai

dar tais laikais kada nebuvo miręs

todėl nusuko galvą jam ūmai

o iš skylės pažiro pelenai

 

(Ten pat)

 

Atrodytų, kad tai tik parodija, groteskas, tačiau tai gerokai primena Lewiso Carrollio „Alisos Stebuklų šalyje“ ir „Veidrodžio karalystėje“ transformacijas. Bet čia, skirtingai nuo anglų rašytojo kūrinių, transformacijos įgauna kitą reikšmę – jos nėra savarankiškos, vien laisvos, nežabotos fantazijos vaisius, tegu ir paženklintas socialine simbolika. Gintaro Patacko poezijoje tas santykis tarp įsivaizduojamo ir realaus yra itin aiškus, ir tai lyg verpetas, įtraukiantis į sociumą fantaziją ir ją transformuojantis pagal savo dėsnius, tai yra iki absurdo. Būtent tie dėsningumai padeda užčiuopti pamatinę idėją, kurią galėtume pavadinti „kabalomis“. O kabala, šiaip ar taip, vis dėlto yra dieviškas pasaulio paslapčių aiškinimas. Pagaliau pats kabalos buvimas suponuoja, kad tos paslaptys yra, ir pateikiama tų paslapčių aiškinimo metodika. Tiktai kabala remiasi skaičių „metodika“, arba jų magija, taip pat filosofinėmis išvadomis, kai poetinė „kabala“ ne iš mįslių kuria atsakymą, bet iš atsakymų mįslę. Tokia kabala labiau primena orfikų misterijas, kur paslapties išgyvenimas ir yra intuityvus atsakymas. Betgi Orfėjas buvo ne vien religinis reformatorius, bet ir genialus poetas. Tad kabalistinio aiškumo nesiekiama „Mažojoje Dieviškojoje Co-5. Kabalos“, o autorius netgi atviru tekstu pareiškia:

 

tik vardenis pavardenis tvyro

jungą nemo baudžia tuo metu

kuo zenitas skirias nuo nadyro

broliai aš vis tiek nesuprantu

 

(„Nadyras ir zenitas“)

 

Konfliktas tarp niekingo ir kilnaus yra drama. Tik ar mes matome priežastį atsirasti konfliktui, ar „viskas gerai“, priklauso nuo mūsų vertybių sistemos. Ir jei mūsų vertybių sistema „žemiau grindjuostės“, tai mes nesuprasime, ką sako poeto eilutės, kas slypi tarp eilučių ir už eilučių. Jei „viskas gerai“, tai mes pritariame, kad tai, kas kilnu, turi nusilenkti žemiau už žolę prieš tai, kas niekinga, ir tapti trąša piktžolėms. Niekas jau nedegina medžių, kurie neduoda vaisių, bet dėl jų gerovės aukojasi ir dėkoja jiems už leidimą kvėpuoti, džiaugsmingai moka abonentinį kvėpavimo mokestį. Kam „viskas gerai“, o kas nuo šitokio gyvenimo dūsta kaip nuo smalkių. Tad gelbstinčia panacėja tampa melancholija, kitokio gyvenimo ir kito pasaulio ilgesys, betgi tokio paprasto ir natūralaus:

 

mes rojaus paburkuosime sode

šašlyką kepsim saulę ritinėsim

bus linksma kaip vaikų daržely nes

visi darbai sulindo į pavėsį

kaip rankos kurios krausto kišenes

 

(„Geroji kioskininkė“)

 

Ir vis dėlto šioje transformacijų terpėje, kur susipina vidinis pasaulis su išoriniu, taip pat ir knygos, sudarydami siurrealistinę trejybę, dominuoja tas pats principas, kurį pamatiniu laikė ir toks transformacijų meistras kaip Philipas Kindredas Dickas. Tai priešinimasis tokiai reliatyvumo korozijai:

 

tačiau aukščiausias naudingumo balas

kovot jis pasiryžęs visados

pratybos dvasios amžina kova

nuo jos man kartais nulekia galva

 

(„Galva“)

 

Šioje amžinoje kovoje nesiekiama užsikabinti medalį, iškilmingai pražygiuoti po triumfo arka (kad ir po kartoniniu jos maketu tapus nykštuku), ne. Viskas dėl vieno dalyko:

 

jausmai tavieji naftalinas

nes pernai nudvėsė kaimynas

adrenalinas man gaminas

riedėti noriu pikapu

brazilijon palikus gentį

koduotis veistis ir gyventi

sukelt furorą neiškentus

liūdėt ties mirusio kapu

geidžiu emocijų šviežienos

gyventi kad ir elektrėnuos

su kapitonu nemo žiemą

kapot rūkytų ungurių

 

(„Baladė apie Krakatau“)

 

Šiame keistame pasaulyje nėra guru, nėra vedlio, rodančio tikrąjį kelią į laimę, laisvę bei šviesų kapitalizmo rytojų, vienintelis autoritetas ir išminties bokštas čia yra haskių veislės šuo Lokis, lydėjęs poetą ir per Laisvės alėją, ir per jo vizijų pasaulį. Geras, protingas padaras, kuriam šioje „kabaloje“ tenka visai neeilinis vaidmuo. Kaip Cezariui Ovidijaus „Metamorfozėse“? Tačiau ten viešpatauja aistra, transformuojanti ne pasaulį, o personažą, ir viskas pagrįsta pagoniškos filosofijos logika, pitagoriečių reinkarnacijos teorija ir romėnišku asmenybės kultu. Čia tu neiškilsi iki dievybės, neiškilsi net iki šuns! Jam vienam tenka pagiriamieji poeto žodžiai, jam vienam skiriama ditirambų… Bet argi gaila tokiam mielam padarui? Pačiam Antanui Dantei, mirusiam, tarytum skirti ir sonetų vainikas, ir apyvainikis, ir pavainikis, bet tai ne graudulingi nekrologai, vien šio monumentalaus kūrinio pabaiga. Penktoji dalis primena prabėgančius dangumi debesis, susiraizgančius į keisčiausius pavidalus, ir su jais išplaukia Antanas Dantė. Taigi jis niekur nepasitraukė, nes gyvenimo upė, kaip ir poezijos, nesustoja, vis kitokia ir kita, tegu čia ir negrįžtama nei į namus, nei į kapus.

Pas mus įprasta klasiką, ypač pasaulinę, užantspauduoti, padėti į seifą, parašyti keletą mokslinių straipsnių, paskui pasakyti: „Gana, apie tai jau rašyta“ ir užtrenkti sunkias sandėlio duris. Betgi literatūros klasika tik todėl tokiu vardu vadinama, kad ji amžinai gyva, kiekvienoje epochoje pasisukanti vis kitu rakursu, tampanti meninių atradimų šaltiniu. Gintaras Patackas nutraukė tą žalingą biurokratinę praktiką ir tradiciją, pateikė įdomų kūrinį, vieną iš daugybės galimų klasikos interpretacijos variantų. Kita vertus, interpretacijomis šį penkių knygų ciklą galima vadinti tik sąlygiškai. Nes tai pirmiausia kūrybinė paieška, pasitelkus Dantės Alighieri įvaizdį, bet ne bandymas adaptuoti klasikinį kūrinį pagal nūdienos poreikius, kurie itin riboti, nes įsprausti į konjunktūrinius rėmus. Šis kūrinys kaip neatrastų žemių ieškojimas, ir jei Kolumbas nukeliauja ten, kur jau buvo vikingai, tai vis tiek Naujasis Pasaulis. Ir ne perkeltine prasme. Šis kūrinys nepateiks jokių universalių atsakymų, tik kels klausimus, kurie pernelyg anksti užmirštami. Yra klausimų, kurie negali dulkėti lentynoje. Taigi kelionė po mūsų dvasios labirintus su Antanu Dante tęsiasi.