Pasakojimai apie moteris (1)

 

Esu labai savimi nusivylusi senyva moteris. Bandau susivokti, kodėl nieko svarbaus iš to, ko troškau, nepadariau. Rašyti mane verčia baimė.

Nuo mažens kolekcionuoju nevykėles moteris iš įvairių savo gyvenimo periodų ir nelinkiu joms nieko gera: kaip ir aš, jos buvo netikšos – troško vieno, o darė kitką.

Ir savęs, ir jų nekenčiu. Niekada neplanavau turėti dukters: kad jai nenutiktų kaip man. Bet tikriausiai nutiks. Kaip ir aš, gyvens ne savo gyvenimą. Tikrąjį atidės.

Kai buvau devynerių, didžiavausi, kad nesu piemengalys: snarglėta panose, apsmukusiais treningais ir negrabių judesių.

Žinojau esanti pranašesnė ir įveiksianti juos (pačiūžų peiliais laksčiau aršiau).

Sykį trinktelėjau Staskai iš barako – juose Kaune gyveno darbininkai (iš Žaliakalnio reikėjo nusileisti prie Neries) – per galvą ledo ritulio lazda už tai, kad mane pastūmė. Jam kliokė kraujas: daužiau per gumbuotą pakaušį ir nė kiek negailėjau.

Aršumu neįstengiau prilygti tik Jurkai (jos vardas buvo Jūratė), bet nereikia norėti: kilusi iš šeimos, kurios motina negalėjo tiksliai pasakyti, kiek kartų buvo ištekėjusi. Atskirti buvo įmanoma tik nesantuokinius, pasidarytus su čigonu.

Jurka – atamanė. Aš – tik mėgdžiojanti beždžionė. Jurka spiegė iš džiaugsmo, plojo rankomis ir nukleipta pačiūža kapojo ledą į taktą mano smūgiams per Staskos pakaušį!

Patyliukais žinojau: eisiu toliau už ją – universitetai, užsieniai, svetimos kalbos ir knygų kalnai. Bet nemokėti muštis buvo yda: įveikiau ją. Niekam nesakiau, kad naktimis sapnuodavau Staską ir verkdavau dėl jo sutrankytos galvos. Staska manęs neapskundė: mano tėvai buvo mokytesni.

Po trejų metų išvydau raudoną dėmę kelnaitėse, ir mano savivertė smuko: nenorėjau nepatikimo kūno. Skaudanti papilvė mane išdavė: pirmą kartą suabejojau, ar man pavyks tapti Genije. (Nedrįskit taisyti į išrinktųjų pasipūtėlių žodį „Genijus“ – nustūmiau į paraštes ne tik jų pasiskirtą titulą, bet ir juos pačius. Kai norėdavo mums, mergaitėms, ką nors pasakyti, rišliai jiems neišeidavo: e-ė… be-bė… Memliodavo skiemenis it neišnešioti.)

Didysis mano pranašumas prieš Kauno piemenis buvo akivaizdus: kalbėti rišliais sakiniais mane išmokė šeima. Laimė, piemenys nežinojo ir to, kad mūsų namuose valgoma su peiliu ir šakute. O staltiesė keičiama po kiekvienų pietų.

Tačiau didžiausias jų trūkumas buvo lytis: įtariau, kad jie žada užaugti vyrais, ir negebėjau nustatyti, ar tai man pavojinga.

Mūsų valgomasis nebuvo girdėjęs mano keiksmažodžių – jie buvo brandinami čiuožyklos tarbaklyniams: prognozių apsėsta mano siela apdairiai ginklavosi nujausdama pavojų.

Tapti moterimi neketinau: tai nebuvo mano planas. Mano planas buvo išgarsėti protu. Žinojau, kad juos nustelbsiu. Nors nelabai suvokiau, kodėl su jais konkuruoju. Jie juk bijojo. Manęs. Tai ką, po velnių, dar privalau įrodinėti, kai jie ir taip traukiasi iš kelio?

Sykį vienam numečiau saują spalvotų žirniukų – tiesiai ant šaligatvio. Iš aukšto. Šiek tiek sutrikusi. Jis susirinko ir nusliūkino. Man buvo negera: kas leido man mesti ant žemės saldainius ir atsainiai žiūrėti, kaip tas piemuo juos renka. Iš paralelinės klasės. Man visai neįdomus. Bet vis tiek.

Miglotai nutuokiau, ką darau: troškau juos pažeminti. Dabar suprantu, kad visada bijojau vyrų – tų, kuriuos sutiksiu ateityje. Intuityviai stengiausi jiems atkeršyti iš anksto: čia ir dabar – kol dar pajėgiu.

Maži būsimi prievartautojai tai juto: širdyje turbūt urzgė, bet pakluso. Aš dar nenujaučiau, kad būsiu Moteris.

Jie juto artėjančias mėnesines. Ech, kaip nenoriu būti moterimi. Jokia. Niekada. Nesiejau savęs su jokia matyta moterimi: jos buvo kitas ir man nereikalingas pasaulis. Visai neįdomus.

Manieringųjų Žaliakalnio gyventojų atmaina išnyko greičiau, negu aš įsivaizdavau, – lenkiškais reveransais mane prusinusi auklė dėvėjo skrybėlaitę iki 1965-ųjų. Šioji neišėjo iš mados penkias dešimtis metų, kol jos dukterėčia neapsikentė ir sukišo puošmeną į židinį Stepo Žuko gatvėje. Buvusioje. Dabar ji vadinasi Žalioji.

Manoji auklė kumpo ir smuko jos didybė. Elegancija tapo beveik neįžiūrima. Pelėdos nuo meno mokyklos tvoros tebežiūri protingomis akimis, bet jos nemato.

Auklė šypsosi kvailoka šypsena iš nuotraukos tik man. Viliasi, kad tebežiūriu. Manęs ten nėra. Kaunas įsisiurbęs tebesilaiko mano alkūnės ir kartais kemša man nostalgiškas istorijas naktimis, bet nebėra mano gyvybė. Miestas-albumas daugiau nebedomina. Džiaugiuosi, jog kadaise nespėjo sučiupti už skverno ir įrėminti kurioje nors sentimentų gatvelėje iki mirties. Dabar būčiau dar didesnė kaimietė.

Nemokėčiau lediniu veidu pasiimti savo teisių, dėvėdama kaunietiškas šilkines bliuzes. Grubi didelio miesto apranga neišduoda jokių kančių. Jokio švebeldžiavimo: kelnėtos moterys geros odos batais ir vyriškais švarkais nėra pažeidžiamos. Toks yra Vilnius, nes didesnis ir atsainesnis.

1995 metais gavau Konrado Adenauerio stipendiją ir ilgam išskridau į Vokietiją. Bona dar buvo sostinė – ne Berlynas. Mane linksmino sutrikę Bonos gyventojai: vieni karštligiškai rengėsi keltis į Berlyną, o pasiliekantys stingo iš baimės, kokia apgailėtina provincija taps Bona, kai išsikraustys visos valdiškos įstaigos.

Trupanti ir nerimaujanti Bona šiek tiek priminė provincialųjį Kauną.

Biurgeriai buvo sotesni už mus, arogantiškesni ir geriau apsirengę. Moku vokiškai: žinau, kas yra nuodingas žaidimas, jeigu užjausti nesirengi. Kiek metų man buvo? Trisdešimt: išbandžius, vis dar gyva ir jau cinikė. Tokios būna geidžiamiausios.

Buvau abejinga: vokiečių šaltis nekuteno vaizduotės. Man buvo smagu: tyčia juos erzinau per paskaitas – aiškinau kiekvienam, kad jie nesupranta savų iš Rytų Vokietijos.

„Privatizavote Rytų Berlyno ir Dresdeno laikraščius ir numetėt po tris tūkstančius doičmarkių atleistiems broliams iš Rytų Vokietijos? Ir jie visi nusipirko po folksvageną? Bet sudaužė? Wunderbar! Dabar – nei darbo, nei pinigų“, – skausmingu veidu teiraudavausi.

Slapta ėmė juokas. Kaifavau panašiai kaip čiuožykloje lupdama Staską pagaliu per galvą.

Vokietukai būtų norėję tvarkos: kokią čia mergšę atsiuntė ant jų galvos? Iš Lietuvos? O kur ta Lietuva yra? A, už Baltarusijos… Weissrussland.

Jūs teisūs. Bet – neįdomūs.

Bet stipendija buvo nežmoniškai didelė: jie gelbėjo pabaltijiečius (ne iš tikrųjų – valdiškai ir iš aukšto). Po mėnesio tapo nuobodu zuiti iš regioninių televizijų po komercinius kanalus ir klausyti, kaip reikia sukurti tinkamą televizijos laidą ir nuo ko pradėti pokalbį, kai pašnekovas ateis.

Vokiečių vyrai buvo protingesni. Moteriškės – visos panašios į Hitlerio meilužes: šaltos, liesos, aukštos ir be krūtų. Mano papai buvo didžiausi.

Bet esu ištikima. Dėstytojos vokietkos niekada neišleisdavo iš paskaitų pažiūrėti miesto net tada, kai viską būdavo išdėsčiusios. Nes liko dar šešios minutės. Todėl pakartokime, ką sužinojome.

Įsivaizduodavau, kaip prikišu joms sniego į plastikinius papinykus (taptų panašios į žmones).

Trečią stažuotės savaitę prie manęs prijungė taškentietę Raisą. Rusiško vardo plačiašiknė ir labai kreivų kojų Raisa buvo Uzbekijos komunistų partijos pirmojo sekretoriaus žmona, baigusi vokiečių kalbą Taškento universitete. Bet gatvėje susikalbėti neįstengė. Ji paklysdavo vos išėjusi į miestą ir kiekvieną vakarą su policija jos ieškodavau Kelne, Berlyne, Diuseldorfe ir net parke už dviejų gatvių, nes ji gebėdavo nerasti namų nutolusi du šimtus metrų.

Raisa sakė, kad jai 42-eji ir kad Taškente nė vienas uzbekas, dirbantis valdiškoje įstaigoje, nekalba gimtąja kalba. Net namuose. Nes jo pasiklausys ir nuspręs, kad nepatikimas. Patikima kalba yra rusų.

Ir kad jos tikslas, atvykus į Vokietiją dviem mėnesiams, už visą stipendiją pripirkti Uzbekijos komunistų partijos CK vyriškiams vakarietiškų kaklaryšių prie marškinių. Nerusiško stiliaus. Todėl ji vis bėga į gatvę kiekviename mieste, o paskui paklysta.

Po trisdešimtosios Raisos paieškos, dalyvaujant Berlyno policijai, raštu pareiškiau, kad atsisakau ją globoti ir prašau skirti jai vokietį, kuris galėtų lydėti per pasivaikščiojimus ir padėtų pirkti kaklaryšius uzbekų vyriausybei.

Stažuotės viršininkai nesuprato nieko, bet asmenį skyrė. Jis buvo aukštas, storas, linksmas ir priminė gruziną. Tikrai ne uzbeką.

Pirmiausia jis nuvedė Raisą į Uzbekijos prekybos atstovybę Berlyno kažkuriame rajone. Tos atstovybės vyručiai, kalbantys rusiškai, patikėjo, kad Raisa moka vokiškai, ir pasiūlė jai prekybos sutarčių skyriaus vedėjos postą. Skubiai.

Raisa grįžo apsipylusi ašaromis.

„Aš labai norėčiau. Aš tiesiog alpstu, kokia būčiau išdidi. Bet negaliu. Niekaip negaliu“, – ir parkrito raudoti.

Ji kūkčiojo, it būtų mirę jos tėvai, o jai pačiai grėstų sušaudymas.

Po valandos sriūbavimo papurčiau Raisą iš visų jėgų, spyriau storon šiknon ir liepiau paaiškint rišliai, ko ji baubia.

„Nes gruzinas, kuris mane vežė į prekybos atstovybę, grįždamas pririšo automobilio diržais prie sėdynės, nors aš priešinausi. O paskui sustojo tamsioje gatvėje ir mane pabučiavo. Ir dabar aš sutepta. Jau niekada daugiau nebebūsiu švari ir nekalta“, – draskė juodus plaukus Raisa.

Tiesiog rovė nuo pakaušio ir rėkė it skerdžiama. Atsiminiau, kad turiu viskio, pražiodinau kvailę ir supyliau trečdalį butelaičio.

Ji rėkė, kad uzbekės negeria, bet netrukus nuvirto ant grindų.

„Alache, ką man pasakys mano sūnūs???“ – springdama prašvokštė Raisa.

„Kiek metų tavo jautruoliams sūnums?“ – klustelėjau.

„Vienam 24-eri, o kitam 22-eji. Vargšai vaikai, kaip aš pažiūrėsiu jiems į akis…“

Ir viskis „Jim Beam“ užmigdė ją galutinai.

Apie ką ši istorija? Netapkite moterimis. Jūsų nekęs. Tai – LABAI pavojinga. Nuo Žemės paviršiaus derėtų pašalinti šią lytį. Aš tikrai nenoriu būti moterimi. Nė viena iš jų.

Visa laimė, kad ja ir netapau. Taip sako mano dukra. Vyras tyli. Kartais – labai ilgai ir atkakliai.