Nykus naujasis globalinis romanas
Anglų prozininko, vertėjo ir kritiko Timo Parkso (g. 1954) tekstas The Dull New Global Novel pirmiausia buvo paskelbtas žurnalo „The New York Review of Books“ internetinėje svetainėje (2010.II.9), vėliau įtrauktas į 2015 m. išleistą šio autoriaus straipsnių rinkinį „Where I’m Reading From: The Changing World of Books“.
Ne visų autorių įsivaizdavimas, kam jie rašo, vienodas. Daugelis gal nė nemąsto, būtent kokiai auditorijai skirti jų tekstai. Vis dėlto neabejotinai esama tokių istorinių tarpsnių, kai visų autorių suvokimas, kas yra jų skaitytojai, keičiasi, o tai neišvengiamai atsiliepia ir jų kuriamiems tekstams. Akivaizdžiausias to pavyzdys – XIV–XVI a. apimantis laikotarpis, kai rašytojai visoje Europoje nuo lotynų kalbos pereina prie gimtosios. Užuot, kaip anksčiau, pristatę savo veikalus tarptautinei arenai, kurioje daugiausia vyravo dvasininkijos elitas, jie „nusižemino“ iki vietinių ir tautinių kalbų, kad galėtų kreiptis į besirandančią vidurinę klasę.
Istorijos veikaluose šį posūkį į gimtąją kalbą linkstama vertinti kaip demokratišką entuziazmą, įliejusį į raštiją liaudiško gyvastingumo ir suteikusį daugiau pasitikėjimo sparčiai stiprėjančioms tautinėms kalboms. Ne mažiau nei idealizmas jį, ko gero, kurstė ir ambicijos bei ekonominis interesas. Atėjo laikas, kai rašymas lotyniškai nustojo prasmės, mat skonio arbitrais buvo tapusi ne tarptautinė, o tautinė bendrija. Nūdien esame ant slenksčio dar reikšmingesnės revoliucijos, gręžiančios mus visiškai priešinga kryptimi.
Globalizacijai įgaunant vis didesnį pagreitį judame link pasaulinės literatūros rinkos. Įsivyrauja suvokimas, kad autorius „iškilaus“ rašytojo statusą pelno tik tapęs tarptautiniu, o ne vien nacionaliniu reiškiniu. Šis pokytis Jungtinėse Valstijose galbūt ne toks akivaizdus kaip Europoje – dėl JAV rinkos dydžio ir galios, taip pat dėl to, kad anglų kalba paprastai laikoma globalizacijos kalba, todėl nepalyginamai daugiau tekstų verčiama iš anglų kalbos, o ne atvirkščiai. Nepaisant to, vis daugiau Europos, Afrikos, Azijos ir Pietų Amerikos autorių laiko save „nenusisekusiais“, jeigu nepasiekia tarptautinės auditorijos.
Pastaraisiais mėnesiais Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, – šalių, turinčių didelį ir stabilų skaitytojų skaičių, – rašytojai reiškė man nusivylimą, nepavykus susirasti anglakalbio savo kūrinių leidėjo; jie skundėsi, ir tai įdomiausia, kad tokia nesėkmė turi įtakos jų prestižui gimtojoje šalyje: tariama, jog nesi toks geras, jei tavęs nepageidauja svetur. Ir iš tikrųjų: Italijoje, kurioje gyvenu, autorius pripažinimą pelno tik tada, kai jo kūryba publikuojama Niujorke. Pokyčių esmingumą suvoksime, prisiminę, kaip menkai Émile’io Zola ar Giovanni Vergos reputacijai būtų pakenkę tai, kad jų kūriniai nebūtų kaipmat išspausdinti Londone.
Tokią įvykių raidą smarkiai paspartino elektroninis tekstų perdavimo būdas. Šiandien vos pabaigtas romanas ar net pradinis jo skyrius gali būti tučtuojau persiųstas daugybei leidėjų visame pasaulyje. Jau nebėra neįprasta kūrinio teises parduoti užsienio leidėjams anksčiau nei vietiniams. Todėl sumanus literatūros agentas gali suorganizuoti knygos išleidimą tuo pačiu metu daugelyje skirtingų šalių pasitelkdamas reklamines kampanijas, kurias paprastai siejame su multinacionalinėmis korporacijomis. Taigi skaitytojas imdamas į rankas Dano Browno „Prarasto simbolio“, naujausią Hario Poterio serijos, Umberto Eco, Haruki Murakami ar Iano McEwano knygos egzempliorių žino, kad šis kūrinys šiuo metu skaitomas visame pasaulyje. Pirkdamas knygą skaitytojas tampa tarptautinės bendruomenės nariu. Šis suvokimas knygai prideda patrauklumo.
Tarptautinių literatūros premijų gausėjimas užtikrina, kad šis reiškinys nesiribotų vien populiaresnės literatūros rinkos segmentu. Nepaisant ginčytinų atrankos procedūrų ir dažnai savotiškų pasirinkimų, Nobelio premija tebelaikoma reikšmingesne už visas kitas. Tačiau airių „Impac“, italų „Mondello“ ar vokiečių Tarptautinės literatūros premijos prestižas nepaliaujamai auga. Vadinasi, estetinio skonio arbitrai nebėra vien tavo tėvynainiai – jie ne taip lengvai atpažįstami, tai ne grupelė, kuriai priklauso pats autorius.
Kaip visa tai atsiliepia literatūrai? Nuo tos akimirkos, kai autorius pagrindine ima laikyti tarptautinę, o ne nacionalinę auditoriją, rašymo pobūdis neišvengiamai kinta. Pirmiausia pažymėtinas polinkis šalinti kitataučių suvokimą apsunkinančias kliūtis. Rašydamas XX a. 7-ajame dešimtmetyje Hugo Clausas greičiausiai nesirūpino, kad jo romanai, glaudžiai suaugę su jo šalies kultūra ir politinėmis peripetijomis, reikalaus ypatingų skaitytojo, o ypač vertėjo, pastangų, idant būtų suprasti už gimtosios Belgijos ribų. Šiuolaikiniai autoriai, tokie kaip norvegas Peras Pettersonas, olandas Gerbrandas Bakkeris ar italas Alessandro Baricco, kaip tik priešingai, siūlo mums kūrinius, kuriems perskaityti nereikia kokių nors specifinių žinių ar pastangų, ir nesiūlo tokių pastangų garantuojamo atpildo.
Dar svarbiau tai, kad stengiamasi rašyti paprasta kalba. Kazuo Ishiguro kalba apie tai, kaip svarbu vengti žodžių žaismo ir aliuzijų, idant būtų lengviau vertėjui. Pažįstami skandinavų rašytojai man yra prisipažinę vengiantys veikėjų vardų, kurie būtų per sunkūs anglakalbiam skaitytojui.
Kultūrinių savitumų pinklės ir kalbinė meistrystė yra tapusios šiuolaikinės literatūros kliuviniais, o kitos pokyčių nulemtos strategijos laikomos teigiamomis, pavyzdžiui, vizualiai itin ryškūs tropai, iškart atpažįstami kaip „literatūriniai“ ir „vaizdingi“, savotiški nuvalkiotos šiuolaikinio kino specialiųjų efektų lingua franca atitikmenys, taip pat – pabrėžtinas politinis jautrumas, iškeliantis autorių į pirmas „dirbančiųjų dėl pasaulinės taikos“ gretas. Todėl hipertrofuota Salmano Rushdie ar Orhano Pamuko fantazija visada žengia koja kojon su tam tikru liberaliu požiūriu, nes, kaip kadais pažymėjo Jorge Luisas Borgesas, daugumos žmonių estetinė pajauta tokia menka, kad vertindami tai, ką skaito, jie vadovaujasi visai kitais kriterijais.
Elliott Erwitt. Roma. 1955
Kas, regis, pasmerkta išnykti ar bent jau kam kyla grėsmė būti apleistiems, tai kūriniai, kurie smaginasi žaisdami subtiliais savo kalbos ir literatūros kultūros niuansais, veikalai, kurie pliekia ar išaukština tai, kuo viena ar kita kalbinė bendrija iš tikrųjų gyvena. Globalioje literatūros rinkoje nebus vietos nei Barbarai Pym, nei Nataliai Ginzburg. Šekspyras jos sąlygomis būtų turėjęs prastinti savo kalambūrus. Naujoji Jane Austen Nobelį gali pamiršti.
www.nybooks.com
Vertė Andrius Patiomkinas
