Iš tveriančios aukštaitiškos Bičionių tylos

 

Su 1994 m. Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatu akademiku habilituotu istorijos mokslų daktaru ANTANU TYLA kalbasi Juozas Šorys

 

– Gimėte Bičionių kaime, netoli Burbiškio miestelio (Anykščių r.). Kaip ten augote, kuo „kvėpavote“ vaikystėje ir jaunystėje? Jūsų brendimas gimtojoje aplinkoje turbūt buvo pirminis daugelio vėlesnių likimo gijų mazgas, nulėmęs ir charakterį, ir gyvenimo būdą, ir pagrindinius vertybinius apsisprendimus?

– Turiu pasakyti, kad daug ką gavau iš savo šeimos, kaimo ir visos gimtinės aplinkos. Iš to, kas buvo netoli manęs, kas tada buvo daroma ir kaip tai buvo vertinama, kur ir kaip buvo leidžiamas laisvalaikis, į ką jis buvo investuojamas, nemažai kaip žmogus pasisėmiau. Bičionių kaimas, kaip ir kaimyniniai Rubikių, Šiaulių, Meliaušiškio, Kiškelių kaimai, buvo neišdalintas didžiojo kunigaikščio domenas. Karališkieji valstiečiai po 1844 m. valstybinės kaimų reformos tapo valstybei priklausančiais valdiniais. Iš baudžiavos jie buvo paleisti anksčiau, kaip žmonės buvo šviesesni. O kaimyninis Burbiškio kaimas priklausė nuo XVIII a. pabaigos Venslovovičių giminės valdomam Burbiškio dvarui. Anksčiau jis priklausė jėzuitams, iš tiesų buvo gana nedidelė jų valda. Neseniai kaip tik parašiau straipsnį apie savo gimtąjį kaimą, namus ir apylinkes 1863  m. sukilimo laikotarpiu. Būtina pasakyti, kad Venslovovičiai buvo sukilėlių pusėje; vienas iš jų, kuris buvo raišas, buvo Mogiliavo apygardos sukilėlių komisaras, sukilimui pralaimėjus buvo nuteistas mirties bausme, bet jo motina Peterburge kažkaip (rodos, per Naryškinus, gal ir dar per ką nors) surado įtakingų ryšių, ir nuosprendis buvo pakeistas katorga. Taigi ir tas jų privatus dvaras, kuris buvo visai šalia mūsų kaimo, ir Anykščių seniūnijos valstybiniai valstiečiai buvo sukilimo rėmėjai. Įvairiuose šaltiniuose esama žinių, kad iš Anykščių seniūnijos sukilime dalyvavo apie du šimtus vyrų. Jono Biliūno apysaka „Liūdna pasaka“ buvo parašyta sukilimo nuotaikų kontekste, nes rašytojas dar galėjo girdėti, ką žmonės kalbėjo apie neseniai nuvilnijusius įvykius. Beje, poručikas Aveidesas, kuris 1863 m. gegužės ir birželio mėnesiais vykdė žvalgomąją ekspediciją ir su kareivių kuopa nuo Svėdasų iki Anykščių ėjo kairiuoju Šventosios upės krantu, rašė: „Į Niūronis atėjome vakare ir krūmuose susidūrėme su sukilėlių gauja.“ Vadinasi, tada ten jau buvo susidaręs sukilėlių būrys. Tuo noriu pasakyti, kad tikrovę atitinkančių realijų rašyti apie sukilimą J. Biliūnui užteko. Jis savaip pratęsė sukilimo epopėją – rašė apie tai, kas vyko po sukilimo, kaip buvo susidorojama su jo dalyviais. Neseniai sužinojome, kad Gedimino kalne buvo rasti sukilimo vadų Zigmanto Sierakausko, Konstantino Kalinausko ir kitų Lukiškių aikštėje pakartų sukilėlių palaikai. Gal tarp jų būta ir anykštėnų?

Akivaizdu, kad Anykščių krašto jaunimui sukilimo motyvai buvo suprantami. Prie Niūronių (netoli Anykščių), Šimonių girioje, prie Knebių palivarko, arčiau Debeikių – Teresbore buvo Kauno vaivadijos pagrindinių jėgų stovykla, kuri ten įsikūrė 1863 m. balandžio mėnesį. Paskui trys sukilėlių dalinių kolonos kartu išžygiavo Biržų link, kur vėliau, kaip žinome, patyrė dramatišką nesėkmę. Ten į nelaisvę pateko sukilimo vadai Z. Sierakauskas, Boleslovas Kolyška.

Taigi mūsų kraštas buvo aktyviai įsitraukęs į sukilimą. Mano tėvukas, gimęs 1888 m., nors pats sukilimo įvykių nematė, pasakojo, kad jo tėvas, gimęs 1845 m., sukilimą atsiminė, nes pats buvo tų įvykių dalyvis. Tėvukas vėliau man perpasakojo, ką jo tėvas pasakojo. Esu užrašęs tą pasakojimą, tiesą sakant, kurį laiką jį vertinau skeptiškai, su abejonėmis. Tėvukas pasakojo, kad mano senelis buvo Bičionių kaimo viršaitis. Sukilimo metu pas jį, kaip viršaitį, buvo atvykęs raitas sukilėlių būrys. Sukilėliai apsistojo kaime, o senelis jiems padėjo rinkti duoną, pinigus, šieną ir pašarinius grūdus. Kai visa, ko reikėjo, susirinko, sukilėliai išjojo, o su jais kartu dalyvauti sukilime išėjo ir trys kaimo vyrai. Po sukilimo senelį kažkas įskundė valsčiaus tarnautojams, nedaug trūko, kad jis būtų ištremtas, bet kaimyninio kaimo prie Rubikių ežero, kuris priklausė Surdegio stačiatikių vienuolynui, viršaitis buvo rusas Vanka, ir, kaip tėtis pasakojo, jis nuneigė, kad pas mus buvo apsistoję sukilėliai. Keistas sutapimas, bet tai įvyko po aštuoniasdešimt trejų metų, kai iš dalies už naują sukilimą prieš sovietų valdžią, už pokario partizanų palaikymą, 1951 m. į Sibirą buvo ištremti mano tėvai. Nors tėvo pasakojimą, kaip sakiau, priėmiau rezervuotai, dirbdamas archyve netikėtai suradau sukilėlio Bagdono iš Anykščių seniūnijos Elmininkų kaimo parodymus tardymo metu. Jis sakė, kad į sukilimą išėjo per gavėnią (ji buvo nuo 1863 m. vasario 22 iki balandžio 5 d., iki Velykų). Tardomas jis pasakojo, kur būrys žygiavo, ką darė, kas juos maitino, kokiuose kaimuose buvo apsistoję, – tada tai aiškinti, žinoma, buvo negerai, bet mūsų laikais tas pasakojimas duoda nemažai informacijos. Užuoanykštės kaimuose (tai, žiūrint iš Bičionių, yra žemės už Anykščių, vakarinėje dabartinio rajono dalyje) paskui, kai prasidėjo represijos, buvo labai daug ištremtų žmonių, pavyzdžiui, ir gana netolimame nuo Bičionių Elmininkų kaime; į tuos kaimus valdžia vėliau atkėlė kolonistus rusus. Iš Elmininkų jie išsikraustė tik nepriklausomos Lietuvos laikais, tada, kai iš Sibiro ir iš kitų tremties vietų grįžo tremtinių palikuonys – jiems grąžino buvusius šeimų ar giminaičių ūkius. Buvo nuteisti bei ištremti į Sibirą ir du Antano Baranausko broliai – Anupras ir Jonas. Tam atminti savo gimtinėje jie buvo pasodinę dvylika beržų. Šiuo metu iš jų yra išlikę trys su puse… Trumpai sakant, sukilimas žmonėms buvo suprantamas kaip laisvės sau siekimas.

Anykščių klebonas Ferdinandas Stulginskis kaip kunigas buvo nuvykęs į sukilėlių stovyklą Knebiuose. Paskui rusų pakalikai šnipinėdami susekė, kad ir jis ten buvo. Mat prieš tai į Anykščius buvo užsukęs sukilėlių vadas kunigas Antanas Mackevičius ir F. Stulginskio paprašęs, kad šis perskaitytų sukilimo manifestą. Tai padarė abu kunigai. Abu juos vėliau ir ištrėmė. Kai, rodos, 1896 m. baigėsi F. Stulginskio tremties terminas, jam neleido sugrįžti į Anykščius, todėl apsigyveno Smolenske, kur buvo ir katalikų bažnyčia. Taip ir negrįžo…

– Kokia buvo Jūsų šeima, kaip bendravote su giminaičiais iš tėvo ir motinos pusės, ką jie Jums reiškė?

– Apie šeimą, iš kurios esu kilęs. Mūsų, vaikų, šeimoje buvo šeši broliai ir sesuo. Vyriausias buvo Kazys, kuris pasižymėjo veržlumu; baigęs pradžios mokyklą ir gavęs Žemės ūkio rūmų stipendiją, įstojo į Salų žemės ūkio mokyklą, tada tarnavo Antrajame didžiojo Lietuvos kunigaikščio Algirdo pulke Šančiuose, Kaune, ten baigė mokomąją kuopą ir tapo puskarininkiu. 1939 m., kai vyko pirmoji lietuviškoji mobilizacija Vokietijai ir Sovietų Sąjungai užpuolus Lenkiją, jį vėl paėmė į kariuomenę. Po to į namus jis jau negrįžo, Kaune tapo tarnautoju ir neakivaizdžiai tęsė gimnazijos kursą. Vyresnieji broliai Kazys, Juozas ir Povilas prie namų buvo užveisę obelaičių ir įveisę obelyną. Pirmiausia jie sau užveisė didelį sodą, o paskiau obelų sodinukus platino ir kitiems. Visi jie buvo jaunieji ūkininkai, Šaulių sąjungos nariai. Jie buvo gana sumanūs, mokėjo bendrauti su žmonėmis – buvo renkami Jaunųjų ūkininkų ratelio valdybos nariais, sekretoriais, pirmininkais, taip pat jie buvo išrinkti į šaulių būrio valdybą. Buvo iniciatyvūs jaunuoliai, rudens ir žiemos vakarais mažai būdavę namuose, nes vis traukdavo į Burbiškį, kur veikė jaunųjų ūkininkų ir šaulių būstinės, kuriose būdavo rengiami įvairūs kursai, užsiėmimai, susitikimai. Šviesta visuomenė, plėstas žmonių akiratis – taip dalyvauta ir valstybės gyvenime. Mama nepiktai sakydavo: „Tan Burbiškin vis kap smalon lekia ir lekia…“ Radiją įsigijome 1940 m., o iki tol jį turėjo tik siauruko stotelėje dirbęs Danišauskas. Ten kaip į kultūros centrą susirinkdavo kaimo žmonės, gražiai, kultūringai bendraudavo, nebūdavo jokių išgertuvių, susidomėję klausydavo žinių, kitų laidų ir per pasilinksminimo valandėles grodavusio Pupų Dėdės.

Prasidėjus 1940 m. sovietų okupacijai viskas pašlijo, žmonės buvo supriešinti, suėję kaimo vyrai sakydavo, kad išlindo driskiai. Tai buvo vadinamasis liumpenų proletariatas, kurį patraukė sovietinė propaganda ir socialinė sistema. Daugelio gerbiamų žmonių požiūris į juos buvo kritiškas, nes per daugelį metų jau buvo nusistovėjusi pagarba Lietuvos valstybei, todėl jos niekinimas, regalijų (vėliavos, Vyčio) išmetimas žmones skaudino. Gal kai kurie iš jų nesuprato, kad eina išvien su okupantais, valstybingumo ir tautos naikintojais. Ko siekė sovietų režimas, greitai parodė ir didžiulis 1941 m. birželio mėnesio trėmimas.

– Kaip pasikeitė padėtis prasidėjus karui?

– Kai 1941 m. birželio 22 d. prasidėjo karas, šaulių būrio vadas mokytojas Antanas Grigas (okupantai ypač trėmė mokytojus, bet kai jo su žmona Tekle birželio 14 d. atvažiavo tremti, jo nerado namuose, nes buvo perspėtas, kad saugotųsi, išvežė jo žmoną su mažais vaikais) iškart birželio 24 d. pakvietė, kad į Burbiškį susirinktų šauliai. Tuo metu visoje Lietuvoje jau buvo prasidėjęs sukilimas prieš sovietų okupantus. Šauliai suėmė ir pasodino į rūsį tris aktyviausiai pasireiškusius kairiuosius. Kai žymiai vėliau susitikome su mokytoju (kai jau buvo grįžęs iš kalėjimo), jis man aiškino, kad tuos žmones į belangę pasodino todėl, kad kas nors jiems nekerštautų; kiek pasaugojo ir vėliau paleido. Mūsų krašte represijų prieš sovietų aktyvistus nebuvo.

– O kokie buvo karo metai ir pokaris?

– Karo metais, mano požiūriu, žmonės gyveno ramiausiai, nors, žinoma, buvo nemažos, bet pakeliamos prievolės. Tiesa, su jomis kai kurie turėjo ir bėdų, neįstengdavo laiku atiduoti duoklės, nors šiaip žmonės gyveno solidariai, skundimų nebuvo. Keletas buvo išėję tarnauti į savisaugos dalinius, vėliau gerokai daugiau vyrų išėjo į generolo Povilo Plechavičiaus vadovaujamą Lietuvos vietinę rinktinę. Deja, karo pradžioje buvo sunaikinta visa Anykščių krašto žydų bendruomenė. Dalį jų vokiečiai sušaudė prie Anykščių, o kitus įvykdyti egzekucijos išvežė į Uteną. Sovietinė reokupacija prasidėjo 1944 m. liepos 13 d. – tą pačią dieną, kai rusai užėmė Vilnių, ir į mūsų kaimą tądien atėjo rusų dalinys. Ypač įdomūs buvo tų metų gegužės–liepos mėnesiai. Tada jau visi žinojo, kad įvyks reokupacija, – žmonės telkėsi, svarstė, ką toliau daryti. Kaip matyti iš Burbiškyje vykusio sąmoningų piliečių susirinkimo medžiagos ir atsiminimų, jie nutarė nesitraukti, likti čia, pasirengti kovai ir nepasiduoti okupantams. Iš karto buvo deklaruota partizaninės kovos su sovietiniu režimu būtinybė. Burbiškio miške tada susikūrė pirmoji Anykščių valsčiuje Žalioji rinktinė, jos vadu buvo išrinktas mano brolis Kazys. Joje dar buvo kitas brolis Bronius ir sesers vyras Stasys – trys vyrai iš šeimos. Ten jie kovodami prabuvo iki Kalėdų, kol visoje Lietuvoje prasidėjo aršūs enkavėdistų siautimai. Be didesnių nuostolių Žalioji rinktinė pasitraukė į didesnius miškus, nes ten likti pasidarė nesaugu – Burbiškio miškas buvo lengvai perkošiamas kariuomenės.

– Kaip rinktinė laikėsi ir kovojo vėliau?

– Kituose miškuose jie veikė išsiskirstę grupelėmis, nes buvo įsitikinta, kad kovoti dideliu junginiu neverta, nes rusai galėjo prisiųsti daugybę kartų gausesnes ir geriau ginkluotas pajėgas, prieš kurias neatsilaikysi. Jie veikė daugiausia miškuose prie Rubikių ežero. 1945 m. spalio 17 d. partizanai Petras Tyla ir Juozas Rudokas apsistojo nakvoti prie malūno buvusiame klojime, bet juos kažkas įdavė. Enkavėdistai padegamosiomis kulkomis uždegė pastatą, ir jie abu ten sudegė.

– Kaip toliau klostėsi Jūsų šeimos likimas, juk pokariu jau buvote paauglys?

– Viską tada mačiau ir supratau. Per 1948 m. trėmimą mūsų šeima dar išliko, bet vis tiek buvo ištremta 1951 m. Tada ištrėmė tėvelį, mamą, brolį Joną, seserį Julę (tada jau buvo ištekėjusi) ir jos sūnų Albiną. Neištremti likome aš, brolis Bronius, kuris tuo metu jau kalėjo Vorkutos konclageryje, ir kitas brolis Povilas, kuris jau mokėsi Vilniaus universitete. Kai po Nikitos Chruščiovo kalbos apie asmens kultą prasidėjo tremtinių grąžinimas, davėme paraišką, kad grąžintų mūsų šeimą, bet po teismo nagrinėjimo trėmimo įkalčiai buvo pripažinti esantys teisingi, ir jie buvo paleisti tik 1956 m. su sąlyga, kad pasirašys, jog sutinka neatgauti nei namų, nei jokio turto. Grįžę gyveno Anykščių rajone pas mamos brolį, paskiau įsigijo mažą gryčiukę miesto vienkiemių rajone, bet gana greitai, 1959 m., tėvukas mirė. Mama vėliau gyveno pas sūnų Joną.

– Ar Jūsų tėvai, seneliai buvo vietiniai, kilę iš to krašto, – tai yra anykštėnai? Kaip atsirado tokia įdomi Jūsų pavardė, ką ji reiškia?

– Pradėsiu nuo antrojo klausimo. Yra išlikęs vienintelis Anykščių seniūnijos 1765 m. inventorius. Jame yra duomenų apie visus šios seniūnijos kaimus, taip pat ir apie Bičionis, be to, ir apie gretimus Rubikių, Šiaulių, Kiškelių, Kriokšlio (prie Rubikių ežero) kaimus. Visuose šiuose kaimuose tada gyveno po bendrapavardį. Dar apie Duokiškį (Rokiškio r.) yra užfiksuota pavardė Tylas, ta pavardė žinoma ir apie Mažeikius. Sunku pasakyti, kada pirmosios iš jų atsirado, nes nėra išlikusių kitų inventorių.

– Regis, kad tai yra pravardinė pavardė – gal kaimynai, giminės ar šiaip Jūsų krašto žmonės yra užsiminę apie jos atsiradimą? Ar ji radosi dėl pasireiškusio būdo – tylumo, ramumo?

– Negirdėjau apie tai. Pas mus nelabai priimta sakyti, kad žmogus yra tylus. Gyvojoje kalboje dažniau išgirsi, kad jis yra ramus. Matyt, pavardė atsirado dėl mūsų giminės pirmtakų charakterio ypatybių, o paskui paplito minėtame Aukštaitijos areale.

Mano tėvukas, kaip ir jo tėvas, gimęs Bičionių kaime. O mama irgi kilusi iš didžiojo kunigaikščio valdos, iš karališkųjų valstiečių – iš Pilviškių kaimo, dabartinės Kurklių seniūnijos. Jos tėvelio pavardė buvo Grybas, jis vedė Elžbietą Dundulytę iš Čekonių kaimo. Jie išaugino tris sūnus ir dukterį Julijoną, kuri ir buvo mano mama. O apskritai jų giminė save kildina iš Balninkų [Molėtų r.], nes iš ten užkuriomis atėjo mamos tėvo senelis. Domėjausi, pasirodo, Balninkų apylinkėse ir dabar yra nemažai Grybų. Mano tėvai susipažino Anykščiuose, kai tėvukas prieš Pirmąjį pasaulinį karą jau buvo grįžęs iš Amerikos, ten dirbo Pensilvanijos garvežių gamykloje. Prieš tai keli Bičionių vyrai, tiksliau, tuo metu dar tik maždaug dvidešimties metų berniokai, buvo išvažiavę į Ameriką užsidirbti. Aišku, kad ir mama, ir tėtė buvo iš to paties gyvenamojo arealo.

– Naujausioje savo knygoje „Apie Anykščius ir anykštėnus“ (2016) rašėte, kad galima kalbėti apie seniau susiformavusią debeikiečių, kurkliečių savimonę, mažiau, tik su išlygomis – apie anykštėnus, bet apie burbiškėnus šiame kontekste dar ilgai esą nebuvę ką pasakyti… Kuo rėmėtės taip samprotaudamas?

– Girdėdavau, kaip kalbama namuose. Nesu girdėjęs, kad mano gimtinėje Anykščių apylinkių gyventojus kas būtų vadinęs anykštėnais. Sakydavo, kad užuoanykščių žmonių charakteris vienoks, užupiečių – kiek kitoks, pačius miestelio gyventojus vadino užkapiečiais (gyvenančiais už kapų), jurzikiečiais (iš Jurzikos), užtat visi žinojo, kas yra debeikiečiai, kurkliečiai. Tą pastebėjimą knygoje ir pažymėjau. O burbiškėnai… Kaip sakiau, ten buvo Venslovovičių dvaras, kurio žemės dalį per 1922 m. reformą išdalino to krašto Lietuvos kariuomenės savanoriams (kai kurie, kam jos trūko, gavo ir iš kitur). O Burbiškio dvaro pagrindinius rūmus nupirko iš Amerikos 1932 m. grįžęs kunigas Pranciškus Zabiela ir ten įkūrė iš pradžių koplyčią, paskui bažnyčią, o 1933 m. spalio 23 d. buvo įsteigta nauja parapija. Gal dabar burbiškėnų sąvoka jau yra labiau suprantama, o tuo metu, kai aš buvau paauglys, nelabai kas taip kalbėjo ir kalbančiųjų galvose tokios sampratos nebuvo. Dabar Burbiškio dvaro rūmai yra gražiai restauruoti, žadu ten važiuoti švęsti profesoriaus Algirdo Avižienio 85-ąjį ir jo sesers 80-ąjį gimtadienius. Kai mokiausi Burbiškio pradinėje mokykloje, įsikūrusioje dvare, ten jau buvo bažnyčia ir klebonija. Iki tol, kol buvo įsteigta dvare, ji veikė Pagraužių kaime, valstiečio Žibo namuose, o Rubikių kaime – Puodžiūno namuose. Baigęs pradinę mokyklą, įstojau į Anykščių gimnaziją ir ją baigiau 1951 m.

– Kodėl Vilniaus universitete nusprendėte studijuoti istoriją?

– Istorija mūsų namuose nebuvo viešnia – gyveno visą laiką. Prisimenu, kai už mane vyresnė sesuo Julija ir brolis Bronius rudens vakarais prie žibalinės lempos iš vadovėlių mokydavosi pamokas, tai mama prašydavo juos, kad būtinai skaitytų garsiai. Tuo metu mano broliai ir jų draugai buvo gana apsišvietę, neblogai išmanė istoriją. Prisimenu, 1976 m. susitikęs vieną iš kaimiečių užsiminiau apie Vytautą ir Jogailą. Mano studentai dažnai nežinodavo jų giminystės ryšių, per egzaminus sunku būdavo ištraukti teisingą atsakymą, o tik pradžios mokyklą baigęs mano kaimo gyventojas iškart pasakė, kad jie buvo pusbroliai. Jie buvo gerai išmokyti, pagrindinius dalykus žinojo gana gerai, o Vytauto Didžiojo metai  – 1930-ieji  – dar labai patempė kaimo jaunimą domėtis Lietuvos istorija.

– Kokie buvo Jūsų motyvai tai renkantis?

– Istorija iš humanitarinių mokslų man buvo arčiausiai, nors jos dėstymas ir buvo labai ideologizuotas. Kita vertus, turėjome ir puikių profesorių: Igną Jonyną, Konstantiną Jablonskį, Povilą Pakarklį; tiesa, kai kas šį vertina tik politiškai, kaip vadinamosios Liaudies vyriausybės komisarą, bet jis su K. Jablonskiu buvo pirmieji, kurie mane, žalią studenčioką, pasodino studijuoti istorijos šaltinių. Tiesiog padavė juos ir pasakė, kad perskaitai išlikusius dokumentus ar ne visai, bet stenkis suprasti, kas ten yra užfiksuota, – iš to turėsi parašyti seminarinį darbą. Jau tada buvo parašytas K. Jablonskio darbas iš senųjų aktų temos, nors juos perskaityti niekas labai nemokė. Pasodino ir skaityk – reikėjo mokytis tai daryti pačiam. P. Pakarklis man davė Geranainių, esančių netoli Dieveniškių, infulatinės valdos, kuri anksčiau priklausė Goštautams ir Radviloms, aprašą. Po šių didikų valdymo ji tapo Vilniaus infulatine valda – jai priklausė Geranainių pilaitė ir aplinkiniai kaimai. Turėjau progą susipažinti su to regiono kaimiečių gyvenimu ir ten vykusiais procesais, be to, turėjau analizuoti vietinių žmonių pavardžių kaitą. Iki XVII a. pabaigos toje valdoje buvo išlikusios neiškraipytos, nesuslavintos lietuviškos pavardės, o XVIII a. jau atsirado pavardės, turinčios priesagas, pažyminčias slaviškumą. Tad turėjau galimybę susipažinti su pirminiais istorijos šaltiniais ir konkrečioje vietovėje stebėti mūsų tautos, visuomenės ir valstybės raidą.

– Universitetą baigėte 1956 m. ir kaip istorijos mokytojas išvažiavote į Veiviržėnų (Klaipėdos r.) vidurinę mokyklą, be to, ten įkūrėte kraštotyros muziejų. Kokie prisiminimai iš ten?

– Taip, ten mokytojavau ir įkūriau muziejėlį, tik nežinau, ar jis dabar dar veikia, ar yra kas juo rūpintųsi. Kita vertus, praeitais metais skambino viena Veiviržėnų mokytoja ir prašė muziejui nuotraukų. Vadinasi, dar veikia. Prisiminimai iš ten, iš Žemaitijos – įspūdingi, nes su mokiniais nemažai keliavome, prisimenu, kai prasauso keliai, dviračiais važiavome į Dreverną, aplankėme Ievos Simonaitytės gimines Vanaguose, kitąkart iš Rusnės laivu plaukėme į Kuršių marias, dar važiavome į turistų sąskrydį Padievytyje, aplankėme ąžuolinį Dionizo Poškos baublį-muziejų Bijotuose, taip pat, galima sakyti, susipažinome su visa pietų Žemaitija, kur į akis krito buvę stambūs ūkiai su dideliais trobesiais, bet dažniausiai jie jau buvo gerokai suniokoti arba visai sugriauti, o savininkai ištremti. Stebėjau naująjį ekonominį gyvenimą kaime ir rašiau draugams apie tai, kaip gyvena kolūkiečiai, bet vėliau tie laiškai pateko į kagėbyną. Saugumiečiai per tardymą klausė, kodėl užsiėmiau tokia antitarybine propaganda. Sakiau, kad nedariau jokios propagandos, tik draugams rašiau, kaip viskas iš tikrųjų kolūkiuose vyksta, nes juos domino, kaip gyvena žemaičiai, ir jie apie tai klausinėjo… Be to, Veiviržėnuose susipažinau su mokytoja Roma, su ja sukūrėme šeimą ir po dvejų metų atvažiavome gyventi į Vilnių.

– Kokios buvo Jūsų kaip istoriko pagrindinės tyrinėjimų kryptys, interesai ir užmojai? Kas Jūsų, istoriko, gyvenime buvo svarbiausia?

– Istoriko profesija sovietmečiu buvo pavojinga kaip ir branduolinės fizikos tyrinėtojo. Juos galėjo realiai apspinduliuoti, o istorikus siekė apspinduliuoti ideologiškai arba greitai apkaltinti, kad ne tai daroma, ko norėjo sovietinis režimas. Šiaip man sekėsi, nes nors turėjau ir komandinių darbų, gerų žmonių dėka be didelio spaudimo pasirinkdavau man priimtiną temą ir galėjau stengtis daryti tai, kas man įdomu. Tai man suteikė galimybę darbams atsidėti kaip pomėgiui. Kai pradėjau dirbti Istorijos institute, man buvo pasiūlyta nagrinėti sovietinio režimo įkūrimą 1940 m., o tada panašius reiškinius buvo galima tik liaupsinti, negalėjo būti nė menkiausios kritikos. Ta tema pasibaisėjau ir prašiau, kad man leistų tyrinėti XVIII a. Šiaurės karo, to didžiojo maro, laikotarpį ir jo sąsajas su Lietuva. Pritarimo negavau, esą nebuvo kam tokiai temai vadovauti, tai tada man pasiūlė rašyti darbą apie 1905 m. revoliuciją Lietuvos kaime. Jos irgi labai nenorėjau, bet kai pradėjau žvalgytis po šaltinius, atradau tokią įspūdingą medžiagą, kad galėjau aiškintis, kokie iš tikrųjų buvo šie įvykiai mūsų kaime. Iš esmės tai buvo valsčių valdybų vertimas ir lietuviškų valdymo struktūrų kūrimas. Antra, vyko mitingai ir demonstracijos, kuriose buvo reiškiamas demokratinės Lietuvos autonomijos su Seimu Vilniuje siekimas. Tai parodė ir lietuvių suvažiavimas Vilniuje – Didysis Vilniaus seimas. Trečia, tuo metu pamažu ėmė steigtis lietuviškos mokyklos, nes, kaip žinome, caro valdžios nurodymu po 1863 m. sukilimo buvo uždarytos lietuviškos parapinės mokyklos, pradžios mokyklose galėjo mokytojauti tik stačiatikiai ir būtinai rusai, o lietuviai, kadangi buvo katalikai, to daryti negalėjo. Išimtis buvo tik Suvalkijoje, kuri priklausė Pavyslio kraštui. Tad tų lietuviškų mokyklų steigimas ir lietuvių mokytojų suradimas buvo naujas perspektyvus procesas žvelgiant iš lietuvybės varpinės. Lietuvių inteligentijai atsirado vietų, kur ji galėjo dirbti. Kauno gubernijoje (ir dalyje Vilniaus gubernijos), kuriai priklausė ir Žemaitija, ir beveik visa Aukštaitija, išskyrus Suvalkiją, didžioji dalis mokyklų buvo demokratizuotos, buvo atstatyti ir pašalinti atsiųsti nelietuviai mokytojai (rusai, gudai, ukrainiečiai) ir paskirti savi, patikimi, daugiausia lietuviai mokytojai, kuriais pasitikėjo žmonės. Valsčių valdybų, mokyklų sudemokratinimas, taip pat mitingai ir demonstracijos, kuriose buvo reiškiamos viltys sukurti autonominę Lietuvos valstybę ir priimamos peticijos, kuriomis buvo kreipiamasi į aukščiausias Rusijos institucijas (carą, carienę, vidaus reikalų ministrą) prašant demokratinių pertvarkų. Tie siekiai sudarė pozityvų demokratinį sambrūzdį ir privedė prie to, kad Lietuva pasidarė kaip prisirpęs obuolys – visuomenė buvo pasirengusi kurti ir turėti savo autonominę valstybę. Trūko tik centrinės Lietuvos valdžios. Kas tai turėjo padaryti? Visavertis Vilniaus seimas, kurį reikėjo sušaukti. Tas, kuris buvo sušauktas, toliau, nei jau buvo įvykę iki 1905 m. gruodžio 5 d., nenuėjo. Prasidėjus represijoms (siautė baudžiamieji kariniai būriai, kurie suiminėjo kilusio sąjūdžio vadovus ir aktyviausius dalyvius) rengtas Lietuvos kūrimo projektas buvo sustabdytas. Taigi vienas iš pirmųjų mano darbų buvo lietuvių valstybingumo idėjų genezė ir raida pasinaudojus 1905 m. neramumais Rusijos imperijoje.

Vėliau tyrinėjau XVI–XVII a. įvykius – pakrypau į temą apie valstybės apsaugą ir gynybą, susijusią su turimomis lėšomis. Tada perėjau prie apatinio buvusios visuomenės laiptelio – mokesčių ir iždo. Taip atsirado dvi mano monografijos „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždas per dvidešimtmetį karą“ (2010) (XVII  a. įvykiai) ir „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždas: XVI amžiaus antroji pusė–XVII amžiaus vidurys“ (2012). Tos monografijos yra gana nuobodžios skaityti, nedaug jos turėjo skaitytojų, bet buvo padaryta pirmoji apskaita, ką LDK materialiai galėjo padaryti saugodama ir gindama savo valstybę, ar buvo surenkami mokesčiai, ar apskritai finansiniai ištekliai užtikrino ginkluotės ir karinių pajėgų veiksmingumą, galimų pajėgumų sutelkimą. O tas laikotarpis buvo pavojingas ir kupinas įtampų ne tik Lietuvai, bet ir Europai (Trisdešimtmetis karas, vėlesni konfliktai, Švedijos proveržiai į Rytų Europą).

– Dar vienas Jūsų kruopščiai purentas istorijos baras – darbas su šaltiniais ir solidžių, nevienadienių publikacijų juos pateikiant ir komentuojant rengimas ir leidimas. Kaip supratote šio darbo svarbą?

– Kai buvau „instaliuojamas“ į Istorijos instituto mokslines problemas ir tematiką, buvau susižavėjęs miestelių istorija. Buvau manęs įsitraukti į šitą įdomų projektą, bet atsirado kitos perspektyvos ir tada, kaip sakiau, ėmiau tyrinėti LDK iždą. Vis dėlto mano dėmesys miesteliams neišblėso – ėmiausi mažųjų magdeburginių Lietuvos miestų šaltinių tyrinėjimo ir skelbimo. Tai buvo naujas projektas – pirmasis tomas šioje užsimezgusioje serijoje buvo dokumentų rinkinys apie Jurbarką. Vėliau paskelbiau Žemaitijos magdeburginių miestų Varnių, Skuodo, Kretingos, Veliuonos šaltinių rinkinius. Darbas plėtojosi ir toliau – pasirodė medžiaga apie Kėdainius, Alytų ir kitus miestus. Ta serija vadinosi „Magdeburginių miestų privilegijos ir aktai“. Kai jau visai įklimpau į iždo reikalus, ją palikau kolegai. Manau, kad tai yra unikalus istorijos šaltinis, iki šiol nesulaukęs didesnio visuomenės dėmesio. Kai kurie mano kolegos, kurie rašė apie magdeburginių miestų istoriją, net nepaminėjo šių išleistų rinkinių, gerai parodančių, kaip funkcionavo magdeburginė teisė ne vien Vilniuje ir Kaune, bet ir mažuosiuose Lietuvos magdeburginiuose miestuose.

– Kadangi esu kilęs iš netolimo nuo Skuodo Narvydžių kaimo, man būtų įdomu daugiau sužinoti apie šio šiaurės vakarų Žemaitijos miestelio, įsikūrusio istorinėse kuršių žemėse, magdeburgines teises ir privilegijas. Kiek Jums leidžiant minėtą seriją įstrigo į atmintį Skuodo medžiaga?

– Skuodas buvo magdeburginis didikų Sapiegų miestas. Yra išlikęs gana turtingas jo privilegijų ir aktų archyvas. Manau, jis teiktų ir daugiau galimybių detaliau įsigilinti į jame esančius magdeburginio Skuodo duomenis, apžvelgti, kas sudarė jo demografinį potencialą. Juk dokumentai remiasi vokiška teise, o Sapiegos protegavo ten atsikėlusius vokiečių amatininkus. Būtų įdomu paanalizuoti ne tik kaip keitėsi teisė, bet ir kaip per atsikėlusius žmones transformavosi vietinių žmonių savimonė. Magdeburginė teisė Skuode buvo išsaugota iki XVIII a. pabaigos, iki carinės Rusijos okupacijos. Jos ženklai iš dalies buvo išsaugoti ir vėliau, vadinasi, ta magdeburginė teisė buvo stipriai įaugusi į vietinių žmonių gyvenseną, tai buvo ne šiaip sau kokia miesto valdytojų užgaida, bet svarbi priemonė formuotis žmonių savimonei. Gal tai galima užčiuopti dar ir dabar? Tokių dalykų dar niekas nėra tyrinėjęs. Pavyzdžiui, kažkiek tai buvo užkabinta Biržuose, ten gyvenęs kraštotyrininkas Juozas Žagrakalys šiek tiek rašė apie tai, kaip vyko tie procesai. Antai kai buvo naikinama magdeburginė teisė, biržiečiai turimų dokumentų neatidavė į centrinį archyvą, saugojo ir nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu, niekam be priežiūros neduodavo naudotis, buvo paskirtas už archyvą atsakingas darbuotojas, vėliau paskelbė savo archyvo dokumentus. Tai įdomūs biurgerių (miestiečių) savimonės pasireiškimai. Negaliu pasakyti, ar kas iš skuodiškių taip rūpinosi žiniomis apie savo miestą, bet akivaizdu, kad tai yra įdomi tema.

Mane visada domino ir kitas lietuvių tapatybės pasireiškimas – prisirišimas prie valstybinės laisvės ir lietuvių kalbos. Valstybinė laisvė XVI a. pabaigoje ir XVII a. pasireiškė, kaip sakiau, gana uoliu ir sąžiningu mokesčių mokėjimu. Kai XVII a. didžioji dalis LDK buvo okupuota Rusijos kariuomenės ir paskui prasidėjo jos išvadavimas (pirmiausia buvo išvaduoti Vilnius, Kaunas ir kitos teritorijos), rusų stūmimas iš LDK, tada pajėgoms stiprinti buvo reikalingos nemažos lėšos, gaunamos iš mokesčių, kuriuos mokėjo sąmoningi piliečiai. Ir reikia pripažinti, kad tai buvo daugiausia Lietuvos žemdirbiai, ant savo pečių išnešę karo naštą. Bet kai pagrindinės valstybės žemės buvo užimtos, nebuvo kaip gauti ir mokesčių. Tada bajorija pasielgė įsidėmėtinai atsakingai – patys save gerbdami kaip bajorai, jie pamatė, kad beveik nebėra kam mokėti pinigų į iždą (nuo didžiojo kunigaikščio Kazimiero laikų jie buvo atleisti nuo mokesčių, ir Vytautas tai darė), ir XVII  a. viduryje Seime nusprendė – ryžosi įvesti vadinamąjį pagalvės mokestį. Kai kuriems kritikams atrodė, kad tokiam žingsniui tai per vėlyvas laikas, be to, esą jis turėtų būti nuo žemės, turto ar kitų realiai apčiuopiamų šaltinių, bet ne nuo galvos. Vis dėlto bajorai taip nutarė, nors tokio mokesčio įvedimas reiškė, kad jie pagal statusą sulyginami net su baudžiauninkais valstiečiais, žemąja visuomenės kasta. Tam, kad dėl tokio sprendimo patys nebūtų pažeminti, jie to nutarimo viešai nepaskelbė, nespausdino, tik visiems delegatams išdalijo ranka surašytus raštus, kad parvežę į pavietus informuotų, jog bus tokie mokesčiai… Tiesa, antrą kartą, 1676 m., panašus nutarimas dėl pagalvės mokesčio jau buvo išspausdintas. Kitu atveju jiems toks mokestis būtų buvęs negarbė, bet jie su tuo susitaikė, nes suprato, kad valstybei iškilo mirtina grėsmė. Tai vertintina kaip be galo įdomi pilietinė patriotizmo raiška. Savo noru sutiko paaukoti garbę, gelbėdami valstybę, mokėdami pagalvės mokestį. Toks įstatymas buvo priimtas tik tam konkrečiam kartui.

– Kokius dar tautinio ir pilietinio patriotizmo proveržius esate užfiksavęs Lietuvos istorijos tyrinėjimuose?

– Šiemet sukanka šimtas metų, kai 1917 m. rugsėjo 18–23 d. buvo sušaukta Lietuvių konferencija. Negirdžiu, kad kas valstybėje, ypač to laukčiau iš Seimo ir Vyriausybės, dėl tos sukakties skambintų varpais… Matyčiau tris Lietuvos valstybės atkūrimo 1918 m. etapus. Tai Lietuvių konferencijos sušaukimas, Lietuvos Tarybos išrinkimas, Vasario 16-osios Akto paskelbimas. Ir kitas etapas, kurio nemini daugiatomė Lietuvos istorija, – po to, kai buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, okupacinė valdžia (ir iki to, ir po to) nesiskaitė su Lietuvos Taryba, ją žemino, ignoravo jos veiklą, vertė nedemonstruoti jos kaip savarankiškos, tautos įgaliotos priimti sprendimus institucijos. Tuo metu iš visos šalies į Lietuvos Tarybą pradėjo plaukti peticijos su pareiškimais, kad mes pasitikime Lietuvos Taryba ir linkime jai siekti tikros Lietuvos valstybės nepriklausomybės ir savarankiškumo. Žmonės pasirašydavo šeimomis, pavyzdžiui, Bliūdžius, Bliūdžienė, Bliūdžiūtė, Bliūdžiūtė ir dar Bliūdžius (matyt, sūnus). Masiškai taip žmonės pasirašinėjo. Panašaus pobūdžio peticija su keliais šimtais parašų atėjo iš Gražiškių parapijos. Paremdami Lietuvos Tarybą jas rašė ir Maironis, ir Mečislovas Reinys, ir Adomas Jakštas-Dambrauskas, ir Vydūnas, ir daugelis kitų Lietuvos inteligentų. Tai buvo savotiškas neorganizuotas Lietuvos referendumas už Lietuvos nepriklausomybę, už Vasario 16-osios Akto patvirtinimą.

– Nuo 1963 m. dalyvaujate Lietuvos kraštotyros draugijos veikloje. Kuo pasireiškė Jūsų kaip kraštotyrininko istoriko dalyvavimas šios visuomeninės organizacijos rengtose ekspedicijose, leistose monografijose ir kitoje veikloje?

– Pirmiausia susitikome bendraminčiai, siekiantys ne pajamų, bet veiklos, kurioje galėtume įdiegti sukauptas žinias ir kompetenciją. Susitelkėme įvairių sričių specialistai: Norbertas Vėlius, Vacys Milius, Rimvydas Kunskas, Aloyzas Vidugiris, Česlovas Kudaba ir kiti. Pasitarę ėmėme rengti ekspedicijas ir jų pagrindu organizuoti lokalinių monografijų leidimą. Tiesą sakant, man kaip istorikui tų ekspedicijų nelabai ir reikėjo, vertingesnis ir kur kas daugiau rezultatų duodantis buvo darbas archyvuose, kur peržiūrėdavau esamą medžiagą apie tyrinėjamas vietoves. Pirma ekspedicija ir lokalinė monografija (1964) buvo apie Zervynų kaimą ant Ūlos kranto, esantį Varėnos rajone. Ten ir man reikėjo rinkti medžiagą – senukai mane užvedė ant kelio, ko ten galima ir reikia ieškoti. Jie detaliai papasakojo apie popiermalkių arba sielių plukdymo Ūla būdus ir tradicijas. Buvo užuominų ir apie partizaninį karą, bet praeito amžiaus septintajame dešimtmetyje apie tai rinkti medžiagą dar negalėjome; turbūt nelabai kas atvirai būtų ir pasakoję, nes tokie pasakojimai būtų sukėlę grėsmę žmonių saugumui. Antroji ekspedicija ir knyga buvo „Ignalinos kraštas“ (1966), trečioji – „Gaidės ir Rimšės apylinkės“ (1969) (tose ekspedicijose ir aš dalyvavau), vėliau dar buvo lokalinės monografijos „Dieveniškės“ (1968), „Merkinė“ (1970), „Dubingiai“ (1971), „Kernavė“ (1972)… Dar vėliau pasirodė „Dubičiai“ (1989), „Kudirkos Naumiestis“ (1990) ir kitos monografijos, prie kurių rengimo jau nebeprisidėjau. O Gervėčių ekspedicijoje surinkta ir spaudai parengta medžiaga partinių „sargų“ buvo užblokuota, esą ko jūs kišatės į kitos sovietinės respublikos lietuvių, gyvenančių Baltarusijos teritorijoje, reikalus… Mus, dirbusius kultūrinį darbą, apkaltino nacionalizmu ir Gervėčių knygos negalėjome išleisti. Apibendrinant galima pasakyti, kad pats našiausias darbas Kraštotyros draugijoje ir buvo ne susitikimai, šnekėjimai ar džiūgavimai, o konkretus kultūrinis darbas – minėtų ekspedicijų organizavimas ir monografijų rengimas. Tikėjome, kad tomis knygomis ypač pažadinsime Rytų Lietuvos žmonių tautinį ir patriotinį sąmoningumą, kuris tuo metu buvo kone visiškai užgožtas slaviškųjų tendencijų. Ekspedicijose dalyvaudavo ir vietiniai kraštotyrininkai, kultūrininkai, istorijos mokytojai, turėję tam tikrą dvasinį pasirengimą tokiam darbui, taip pat mokiniai, studentai, jauni mokslininkai. Iš Vilniaus gausiai dalyvaudavo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio meno mokyklos mokiniai, Vilniaus universiteto studentai, specialistai iš tuometinių Istorijos (etnografai, istorikai), Lietuvių kalbos ir literatūros (tautosakininkai, kalbininkai) institutų, taip pat geografai, Vilniaus aukštųjų mokyklų dėstytojai.

 

2017 m. liepa