Dėl nemirtingos sielos
Kol tęsiasi švenčių sezonas, kunigai išbando devynis amatus. Žinoma, pirmiausia jie – visų iškilmių maršalkos, profesionalai. Kalėdų seneliai ir Velykų bobutės. Koncertų ir vaidinimų rengėjai, atlikėjai, žavingi konferansjė. Bažnytinių dekoracijų inžinieriai. Nesyk švenčių proga buvau aistringai įsitraukęs į kulinariją bei konditeriją. Kunigai reklamuoja šventinius maratonus, patys juose bėga. Jei minėtum naująją evangelizaciją, tai ji čia vykdoma tikrai plačia vaga.
Bet nori nenori, o šventės nutyla, ir vėl tampi tik paprastu sielų ganytoju, kaip mus traktuoja bažnytinė teisė. Su visa to darbo palaima ir našta, visais rizikos faktoriais.
Apsiautė mane priešų pulkas, – iš atminties, turbūt ne visai tiksliai, cituoja gatvėje užkalbinta moteris biblinę psalmę, senąjį kunigo Liesio vertimą. Mes susipažinome kažkada kultūriniuose renginiuose ir vis pasišnekame susitikę. Čia pat Sausio 13-oji, tai pamaniau, kad ji anuos įvykius prisimena, gal ir pati stovėjo iki paryčių prie televizijos bokšto. Bet moteris lieja savo nesėkmes, ligas, nuovargį, nusivylimą. Taip jau būna, kad viskas vienu ypu. Staiga ją patraukia prie anekdotų: „Kūčių vakarienę valgiau tarp dviejų buvusių mylimųjų. Susirinko kelios šeimos, draugų draugai. Vienas viename stalo gale, kitas – kitame. Paduoda mišrainės ir silkių, pila spanguolių kisieliaus. Nepabėgsi. Kalėdaičiai, visi mes, pamokyti žiniasklaidos, žegnojamės, liepia žiūrėti į akis ir linkėti Dievo palaimos. Išeiname parūkyti į balkoną. Sakau, koks gražus kiemelis. Reikėjo pasiūlyti kartu į Piemenėlių mišias.“ Moteris keistai kikena prikimusiu balsu, matyt, kad neįvyktų ko kito vidury gatvės.
Kunigo darbas klausytis dejonių, viena ar kita forma. Jiems ir patiems nuo to nauda didesnė negu nuo komplimentų. Dar kunigai, jei tik neužrūstini jų, moka ir gražiai patarti, nuraminti. Prisiminęs psalmės citatą, sakau savo pašnekovei, kad priešus reikia mylėti ir melstis už juos. Ir juo labiau, kai jų būrys. Kad neįtartų bažnytiniu populizmu, pridedu, jog mylimi priešai nebūtinai tampa draugais, net neturi jais tapti, jeigu jau remiamės Evangelijos patirtimi. Moteris neklausia, kam tada žūtbūt mylėti, ką tai keičia ir kodėl meilė geriau už neapykantą ar abejingumą. Gal jau girdėjo kokį pamokslą ta tema, pasiskaitė „Katalikų pasaulio“ knygelių. Suprato, priėmė. Nedaug trūksta, kad čia pat ant šaligatvio paskelbčiau ją šventąja. Pagal popiežiaus Pranciškaus siūlomą šventumo skalę tikrai galėčiau. Bet baisu, kad atsiras mintis apie tobulybę. Priešų apsuptyje nieko nėra pavojingiau už šį jausmą. Verčiau ydos, silpnybių liūnas. Žinau iš asmeninės patirties. Aibė pavyzdžių Bažnyčios istorijoje. Šventieji turi būti amžinai kalti, kitų kaltinami ir iš vidaus graužiami. Tik tada jų šventumas tikras, veikiantis, spinduliuojantis. Nuodėmė, didysis žmogaus priešas, įveikiama ne tobulybės siekimu, bet parpuolus ant kelių. Mea maxima culpa. Ir dar privalai kartoti, kad nesi, niekada nebūsi vertas Dievo Avinėlio, pasaulio nuodėmės naikintojo.
Bet jis štai ima ir ateina. Paskui – darsyk. Nes kitaip būtų mums gatava? Gal negali neateiti? Vaikystėje turėjau prisukamą žaislinį viščiuką. Įkiši raktą, suki, suki, spyruoklė įsitempia, ir geltonas daiktelis atgyja, pradeda energingai straksėti ir rankioti nematomus grūdus. Išsikvėpęs nurimsta, bet tu ir vėl jį priverti darbuotis. Tiek, kiek reikia. Niekam neaišku, kas prisuka nuolatos Dievo Avinėlį – pati pasaulio nuodėmė, mūsų neatimama prigimtis ar gailestinga dangiškojo Tėvo ranka. Tobulybės idėja suardo šį procesą, Dievo Avinėlio darbas strigtų, nes jis siųstas pas pražuvusias avis. Tobulybė po kryžiumi dairosi į šalis ir nežino, kam visa tai sumanyta. Gal pasigražinus nusifotografuoti į feisbuką? Kol nebuvo paviešinti Motinos Teresės laiškai ir dienoraščiai, jos misija tarp vargšų padvelkdavo reklaminiais siužetais. Bet dabar matai, kad viskas ne taip, kad Kalkutoje tvyrojo sielos naktis, kad ir čia Avinėliui buvo ką veikti. Net šventųjų meilė, jei tik neturi sau ko prikišti, jei rodosi amžina kaip žvaigždynai, yra įtartinas dalykas. Ir dar blogiau, kai ji didingai, viešai aukojasi ir ištveria, nes tada virsta teismu ir bausme, užuot kažin kaip prisidėjusi atperkant pasaulį. Žemiškieji meilės karaliai būtų kaip visi karaliai.
Tiems, kurie iš visų pusių apsiausti priešų, nei Kalėdų ar Velykų turinys, nei pats jų svarbiausias herojus nesukurs optimistinės nuotaikos, nepataisys reikalų. Herojus, daręs stebuklus, gražiai mokęs, minios vadintas skambiais vardais, miršta išjuoktas ir bejėgis. Mirdamas jis, beje, irgi cituoja psalmės eilutę, tik dar žiauresnę, nei citavo ana nelaimių apnikta moteriškė. Jo priešai, kuriems jis aklai atleido, draugais netapo. Dabar gauni jį tik kaip Avinėlį. Savo nuopuoliui ir luošumui. Net jei kratytumeis jo, smagu manyti, jog kažkas advokatauja tau, tavo labui klastoja buhalteriją, nurašo tavo skolas. Ir darys tai tylėdamas iki galo. Gali būti, kad atkreipsi dėmesį, aiškinsies, kas ir kodėl. Kiti pasiaiškinę pamėgina patys. Nežinia, ar Avinėlis dėl to bus tau paslaugesnis, labiau mylės. Galima klausti jo adreso ir brautis į svečius. Išeisi iš ten trenkdamas tvartu. Kunigams, kaip neseniai nustatyta, tai nekenkia.
Nemirtingos sielos, lyg anie psalmės priešai, supa ratu ir tada, kai tariesi padaręs pertrauką. Buenos noches! – švilpteli naktinis linkėjimas, informacija, kuri kažin ar užmigdys. Ištaisau buenos į buenas ir skraidinu atgal įšalusiais dausų keliais. Lygiai taip prieš daug metų kunigų seminarijoje mus pataisė Šventojo Rašto profesorius. Bet ar tik nebus manęs paviliojusi tobulybė? Viešpats savo knygose tiek sykių painiojasi ir klysta. Išpūtęs sidabrines akis, Avinėlis ramiai budi ant tabernakulio. Jis neišmokytas nei gramatikos, nei aritmetikos. Jam nereikėjo.
