Amerikãniki agora
Kas dieną prasibrovusi pro diedų gatvę (Athinas), jaunų ir senų, vidutinio amžiaus ir vos paeinančių, siūlančių pigius medinius šaukštus, žoliapjoves ar treningus, spoksančių ir kalbinančių, įsmukdavau į senutėlės bažnyčios, pūpsančios tarsi koks rudas apgraužtas baravykas tarp pilkų daugiaaukščių, vidinį kiemą ir išvengusi nemalonios personos, pardavinėjančios niekniekius pirmame pilko blokinio pastato aukšte, įšokdavau į liftą, kuris nukeldavo mane į kitą dimensiją.
Šitą realybę neabejotinai valdė dulkės. Karalijai prižiūrėti jos buvo pajungusios Eleni – liesą, susiraukšlėjusią blondinę, iš burnos nepaleidžiančią smilkstančios cigaretės. Dulkės leido jai manyti, kad tai ji yra visa ko šeimininkė. Eleni, kuri kartais, amerikietiškam pradui įsivyravus, pereidavo prie Helen, į savo statusą žiūrėjo labai rimtai. Į darbą ateidavo visada pasuktais ir sufenuotais plaukais, vilkėjo aptemptas, bet ne vulgarias sukneles ir būtinai avėjo aukštakulnius. Dažnai pagalvodavau, kad ji galbūt kas rytą eina į kirpyklą, ir tuomet svarsčiau, kaip viską suspėja. Kada reikia keltis, norint pasidaryti šukuoseną, makiažą, išsirinkti suknelę ir aukštakulnius bei atsiboginti į centrą iš Glifados? Ne veltui sakau, kad čia kitas pasaulis. Čia negalioja mums įprasti dėsniai ir logika – dulkės per kelis dešimtmečius sukūrė specifinį savo mikrokosmą.
Dar pirmą darbo dieną, praėjus vos valandai, supratau, kad čia galiu išprotėti. Nauji pasauliai ir jų užkariavimas – ne skystakiaušiams. Po dviejų valandų, daugiausia praleistų vaikštant pirmyn atgal ir braukant per ankštai sukabintus drabužius, pažvelgusi į pirštus krūptelėjau – juodi kaip anglis. Dulkės jau aiškiai spėjo prasibrauti į mano ląstelių branduolius (radę mano kaulus ateities biologiniai antropologai kraipys galvas aptikę juose dulkių DNR).
Kaimyninės bažnyčios varpas išmušė pirmą dienos. Vidurius nudiegė malonus jausmas – dirbti liko dvi valandos. Kaip tik tuomet pasipylė šeštadieninis bobų mailius. Pirmos įgriuvo popo žmona su dukra. Garsiai balbatuojanti raudonskruostė aptarė mišias ir šalia esančio žuvų turgaus laimikį, kurį buvo galima užuosti iš jos maišų, nudrėbtų netoli Eleni darbastalio. Boba džiaugėsi matydama naują – mano – veidą parduotuvėje!
„Taip, taip, džiaugiamės ir mes“, – giliu bosu sublerbė Eleni. Jos žemas balsas smarkiai disonavo su infantiliais, blizgančiais plaukų segtukais, nardančiais po blondinės ševeliūrą.
Šiandien raudonskruostė norėjo rasti sau ir dukrai po sijoną. Aš, kaip ir priklauso pažui, Eleni paliepta, turėjau atnešti bobai sijonų. Pririnkau visą tuntą, turėdama omeny, kad jau ruduo, ir nors aš dar vaikščiojau trumpomis rankovėmis, jutau, kad popienė yra linkusi į vilną. Nelaukdama, kol padėsiu visą kupetą ant apatinių kelnaičių dėžės, griebė pirmą pasitaikiusį sijoną ir puolė čia pat matuotis. Šokiruota apsmukusių bjauriai rudų jos pėdkelnių, nusukau žvilgsnį. Popo žmona, tarsi prišniaukštusi gaidžio, tryško energija, juokėsi ir malė liežuviu. Kitos prieš jos ekscentriškumą nublanko: net nepastebėjau, kaip į buduarą įsmuko Olga. Turbūt nereikia ir aiškinti, kad vos apartpuolio negavau šiai išnirus iš po kabančių paltų stirtos. Ji atrodė tarsi didelė žiurkė su baltais kedais ir lietpalčiu. Dar nebuvo tekę matyti žmogaus, taip išdarkyto skalpeliu. Nemandagu buvo spoksoti, grūmiausi su savimi, bet neklausydamos akys vis tiek pasileido bėgti Olgos demoniško manekeno veidu. Ji metė į mane piktą žvilgsnį ir nėrė atgal į paltus. Įsivaizdavau, kad yra ten susisukusi lizdą – toli nuo teisiančių akių.
Nežinau, ar dulkės buvo specialiai sumaišiusios Eleni protą ar kaip tik dėl atsilaisvinusių varžtelių jos ir karūnavo ją buduaro valdove. Drabužių stirtos driekėsi ištisus metrus. Megztukas buvo priplotas prie megztuko, paltas prie palto. Viskas buvo taip sugrūsta, kad atėjusios bobos skundėsi negalinčios sklaidyti pakabų ir įvertinti drabužių. Eleni neišsitraukusi cigaretės iš burnos drėbtelėdavo, kad jeigu kas nepatinka, galinčios eiti apsipirkti kitur. O po to išskrisdavo į Niujorką „parsivežti naujų prekių“. Kas dieną jaučiau, kaip skudurų kiekis nepastebimai auga, tarsi tai būtų ne dėvėtų drabužių parduotuvė, o apleistas, gerai laistomas ir saulutės myluojamas parkas, lėtai virstantis į džiungles.
Eleni – viena iš tų žmonių, vadinamų kaupikais. Panašiai kaip kaimyno Dymkos brolis, kurio neišleisdavo į lauką, nes kai pavykdavo pasprukti, anas grįždavo su glėbiu šakų, butelių ir kitų greitai gatvėje rastų šiukšlių, kuriomis vėliau išdekoruodavo namus. Eleni buvo kaupikė, turinti dėvėtų drabužių parduotuvę, – a recipe for disaster, kaip sako anglakalbiai. Ji nuolatos skųsdavosi „prastu bizniu“, bet jei kuri boba nuspręsdavo pasiderėti dėl kandžių suėstų kailinių kainos, Eleni nesileisdavo į kalbas. Ji dėvėtus drabužius įkainodavo kosminėmis kainomis, tad jie taip ir likdavo dulkių malonėje ne vieną dešimtmetį.
Jolitos Puleikytės piešinys
Vyrų skyriuje buvo šiek tiek geriau. Ten dirbo Christina – nepavaldi dulkėms. Ji nuolatos vėdindavo ir valydavo patalpą bei smilkydavo bažnytinius smilkalus. Be to, vyrų skyrius turėjo Yannį, kuris šluodavo drabužius nuo pakabų beveik kas savaitę. Liesas, aukštas vyriškis vešliais užraitytais ūsais ir šviesiai geltonomis sruogelėmis dažytais trumpais plaukais pirkdamas kombinezonus, džinsus ir striukes stengėsi negalvoti apie žmoną, iškeliavusią į dausas. Ji susirgo vėžiu ir nenorėdama liūdinti vyro nieko nesakė apie savo ligą, kol vieną dieną tiesiog pasimirė. Vargšą Yannį ištiko šokas. Vieną dieną mylima žmona yra, o kitą jos nebėra. Todėl gedulas yra normali jo būsena. Ant kiekvieno Yannio piršto – po žiedą. Pirmą kartą pamačiusi jo pirštus, apaugusius keistais žiedais su brangakmenių burbuolėmis, pagalvojau, kad bus koks pamišęs pagyvenęs rokeris. Tada dar nežinojau, kad žiedai buvo jo žmonos – visi iki vieno. Plaukus irgi nusidažė radęs jos nebaigtų plaukų dažų…
Dažnai šioje dimensijoje mane apimdavo siaubingas liūdesys, ypač tomis dienomis, kai tekdavo dulkėse praleisti 9 valandas. Vis dėlto su kiekvienu šalia pūpsančios bažnyčios varpo dūžiu melancholija atlėgdavo. Blogiausia būdavo likus trims valandoms iki darbo pabaigos. Su pavydu žvelgdavau į mataruojančius nuo lubų mikius. Gera būtų susiradus kokį chalato šniūrelį papildyti jų gretas. Bobos eitų pro šalį, užkliudydamos pečiu; kitos meiliai įžnybtų į skruostą: „Žiūrėk, kokia fainulka, gal anūkėliui paimti?“ – sakytų draugei.
Bobų čia ateina visokių: susidėjusių cheminius ir nesusidėjusių, paklaikusiomis akimis ir geltonais dantim, turinčių atminties problemų. Ateina ir keli vyrai. Vienas storas diedas įpuola pro duris visas suprakaitavęs ir nupūškavęs iki didžiulės apatinių dėžės neria į ją tarytum orka į žydrą vandens parko baseiną, į šonus tykšta nėrinių purslai. Kitas įslenka tarsi laputaitė, su taše ant peties ir pasisveikinęs eina dairytis bliuzelių ar apatinių, tiesa, ne sau, pasak buduaro paskalų, – prostitutėms, kurių paslaugomis naudojasi. Bet aš, lėtai siurbčiodama kavą prie prekystalio, stebiu tą akiniuotą pasalūną ir esu visiškai tikra, kad drabužių jis ieško sau. Apsivilkęs jais grožisi atvaizdu veidrodyje, o gal užmiega pasidėjęs po pagalve arba glosto vietoj kačių. Nieko čia baisaus – kiekvienam savo.
Trečią diedą vadinu ambasadoriumi. Jis yra kaip tas diplomatas iš neegzistuojančios šalies Luiso Buñuelio filme „Kuklus buržuazijos žavesys“. Įsivaizduoju, kaip ryte atsibudęs apsivelka nepriekaištingą šilkinį kostiumą su auksinėmis sąsagomis, nusiskuta palikęs tvarkingą ūsų ruožą, pasiima odinį aplanką „su labai svarbiais dokumentais“ ir išeina savo svarbos demonstruoti į gatves. Iš pradžių nervinausi, kad šitas sukčius įtikino Eleni ir jos sūnų Dimitrį savo aristokratiškumu ir visuomenine padėtimi; kad neva kažkada tarnavo ambasadoriumi Šveicarijoje, Prancūzijoje ir t. t. Bet galiausiai jo nematomi čiuptuvai palietė ir mane. Keli ambasadoriaus žodžiai, įdėmus žvilgsnis – ir pats nepastebi, kaip įtikėjai, kad po kelių skambučių šen bei ten porai įtakingų asmenų jis nesunkiai įtaisys tave dirbti Monako princesės patarėja kokiais nors svarbiais klausimais ar bent jau Graikijos ambasadoje Romoje.
Kartą ambasadorius pareiškė Eleni, kad jo dukrai reikia naujų kailinukų. Pažvelgęs į mane liepė parodyti, kur jie sukabinti. Pasiėmusi lazdą stumdžiau ir demonstravau aukštai sukabintus puskailinius, kad ambasadorius galėtų išsirinkti. Pamatęs rausvus itin kiauniškus puskailinius ryžtingai tarė: „Šitie.“ Ponas liepė man juos pasimatuoti aiškindamas: „Mano dukra gyvena Miunchene. Žiemą ten būna šalta – brrr. Jūs panašaus sudėjimo, nors ji šiek tiek stambesnė. Hm… Nežinau, ar patogūs?“ Atsakiau, kad patogūs. Jis užtraukė užtrauktuką, liepė apsisukti.
„Turiu eiti“, – ištarė skubiai ir palikęs mane tarp pakabų lyg niekur nieko išėjo.
Kitą dieną – déjà vu. Iš pradžių įsižnybiau į ranką – galvoju: gal prasidėjo haliucinacija, gal įkvėpiau kurio nors palto kišenėje užaugusio stebuklingo grybo sporų? Eleni liepia parodyti, kur sukabinti kailiai. Ambasadorius sustabdo prie ružavų. Netrukus, tarsi nematomam režisieriui paliepus: antras dublis.
„Mano dukra gyvena Miunchene. Žiemą ten būna šalta – brrr. Jūs panašaus sudėjimo, nors ji šiek tiek stambesnė. Hm… Nežinau, ar patogūs?“
Jeigu vieta būtų turėjusi savąjį Naglį Šuliją, jo prognozės skambėtų maždaug taip: „Šiandien numatoma bobų liūtis. Gali būti, kad ateis moteriškė, serganti demencija, ir apsipirkusi apsipirks dar kartą“ arba „Tikimasi kleptomanų apsilankymo ir gana rūgščios popietės, jeigu užeis Eleni draugė Eleftheria. Pamišęs senis gali sudeginti kilimą žiebtuvėliu tikrindamas, ar jis tik nebus sintetinis.“
Bet jokio Šulijos pas mus nėra, todėl diena visada kupina siurprizų, neprognozuojamų apsilankymų. Pavyzdžiui, vakar buvo atėjusi Cher antrininkė! Įėjo aukšta persona, veide matyti kaukazietiški bruožai, tokiu baltai kreminiu kostiumu ir ciklameninėm lūpom. Ji į mane prabilo graikiškai su tokiu lyg ir gruzinišku akcentu ir aš iškart pamaniau, kad ji greičiausiai armėnė, ir kai paklausė, iš kur aš, o aš atsakiau, kad iš Lietuvos, jos ciklameninė burna persiformavo į šypseną, atskleisdama išružavintus dantis, tarsi ponia Cher pusryčiams būtų valgiusi gardžiai ružavų ciklamenų žiedų. Nesusilaikiusi pasakiau, kad ji gryna Cher. Ponia labai apsidžiaugė. Sakė, žmonės, pamatę ją metro palaidais garbanotais plaukais, aikčioja, kad ji Cher Sarkisian. „Bet aš jiems atsakau – negi Cher važinėtųsi metro? Ha ha ha ha“, – atmetusi galvą, tarsi filmuotųsi muzikiniam vaizdo klipui, paleidžia gerklinį juoką antrininkė. Jis neaidi. Yra tuojau pat sugeriamas alkanų suknelių, paltų, kostiuminių kelnių ir nėriniuotų liemenėlių.
Ši vieta veikia gydančiai. Girdėjau, kad viena iš dažnai apsilankančių bobų neseniai įveikė vėžį. Siaučiant kepurių ir šalikų, apatinių ar užuolaidų dėžėje; čiupinėjant odinius paltus, kailinius, devintojo dešimtmečio stiliaus slidininkų kostiumus ar Hillary Clinton mėgstamus moteriškus „galios“ kostiumus – atsipalaiduojama. Atėjus su drauge, visos pusbalsiu aptariamos problemos yra sugeriamos skudurų. Visas fizinis ir dvasinis skausmas, liūdesys ar nerimas palieka kūnus ir įsiskverbia į aplink kabančias ar pūpsančias drapanas. „Darome shopping therapy!“ – kikena bobos ir palieka dulkes sveikesnės, judresnės bei geresnės nuotaikos.
Taip netikėtai, likus valandai iki darbo pabaigos, blūdydama tarp skudurų stirtų, staiga įmenu dulkių paslaptį.
