Pasvarstymai apie šimtmetį

Štai ir atėjo šimtmečio minėjimo metai. Modernios valstybės sukūrimo sukaktis šiemet švenčia ne tik Lietuva, bet ir kitos Baltijos jūros regiono kaimynės. Pirmoji buvo Suomija, kurios likimas yra kitoks negu Lietuvos, Latvijos ar Estijos. Kartais teigiama, kad Suomijos politinę raidą ir vėlesnę ekonominę sėkmę nulėmė 1939 m. Žiemos karas su sovietais, kai suomiai, skirtingai negu kitos Baltijos valstybės, apgynė laisvę. Tačiau dar carizmo laikais, kai lietuviai tiktai artikuliavo politinės autonomijos reikalavimus, suomių kalba turėjo valstybinės kalbos statusą, suomiai turėjo politines partijas, parlamentą (Eduskuntą), suomių moterys buvo pirmosios Europoje gavusios teisę dalyvauti nacionaliniuose rinkimuose. 1917 m. gruodžio 6 d. Suomijos nepriklausomybės aktas buvo patvirtintas, o Suomijos Senatas viešai paskelbė jį suomių tautai. Gana greitai šį aktą pripažino didžiosios Europos valstybės, tarp jų ir bolševikinė Rusija. Tiesa, šalyje kilo vidaus neramumai, prasidėjo žiaurus pilietinis karas tarp baltųjų ir raudonųjų. Vokietija į pagalbą pasiuntė Ostsee-Division, vadovaujamą generolo grafo Rüdigerio von der Goltzo, – 1918 m. balandį ji iš bolševikų atėmė Helsinkį. Suomiai buvo pasirengę kovoti dėl nepriklausomybės jau vien todėl, kad turėjo šimtus gerai paruoštų suomių jėgerių iš Vokietijos karališkojo prūsų pėstininkų bataliono. Padėtis Lietuvoje paskelbus Vasario 16-osios Aktą buvo visiškai kitokia.

Baltijos ir kitų Vidurio Rytų Europos šalių valstybingumo sukakčių minėjimo fone pamirštama, kad svarbiausia 2018 m. sukaktis yra Didžiojo karo pabaigos šimtmetis. Šis karas, jo palikimas ir atminimas lietuviams yra išdilę iš kolektyvinės atminties, nes jo įvykius užgožia Antrojo pasaulinio karo įvykiai ir baisumai. Daugeliui jis atrodo toks pat nutolęs kaip ir Napoleono karai ar XIX a. anticariniai sukilimai. O tarpukariu Lietuvoje jis buvo dažnai prisimenamas, tai buvo pradžia, kuri leido sukurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Tarpukario publicistiniuose kūriniuose karo pabaiga nuskambėdavo kaip naujo laikotarpio atskaitos taškas, nuo kurio prasidės taikus gyvenimas: „Po Didžiojo karo krašto laukai nualinti ištisais plotais dirvonavo; žmonės nuvargę, besidairą, kaip nepažįstamose klaikiose vietose, melancholišku gailesčiu laukė palaimos iš skaidrėjančio dangaus. O Lietuvos šalį apvožė skaidrus dangus, žmonės rengė puotą, kurion turėjo ateiti ramus gyvenimas, kaip mylimas ir taikus svečias.“*

Didysis karas buvo riba, pakeitusi lietuvių tautos gyvenimą. Įvairiose tarpukario publikacijose buvo užčiuopiama egzistencinė jos prasmė ir būsimas ilgalaikis poveikis šalies gyvenimui. Prancūzų istorikas Stéphane’as Audoin-Rouzeau, tyrinėdamas tokius klausimus kaip vaikystė karo metais, karo prievarta, laidojimo tradicijos, pateikė įžvalgas, kaip karo kultūra (la culture de guerre) persismelkė į kiekvieną prancūzų gyvenimo sritį, emocinius santykius ir būsenas. Šis karas taip pat palietė visus Lietuvos civilius gyventojus, vertė juos prisitaikyti prie karo realijų ir brutalizavo visuomenę. Tebevykstant karo veiksmams, 1918 m. rudenį Juozas Tumas-Vaižgantas konstatavo, kad „sodžius, karo viesului per jį persiritus, nebebus toks, koks buvęs. O koks, nebent pranašas tegalėtų atsakyti. [...] Karas taip vienodai storai apdumblino visų sluoksnių ir padėjimų žmones, kad per jį, tą dumblą, visiškai nematyti tikrojo atskirų žmonių veido.“**

●

1918 m. vasario 16 d. Vilniuje Lietuvos Tarybai paskelbus Nepriklausomybės Aktą svetimųjų valdžia dar ilgai neišnyko. Tiktai 1918 m. spalio pabaigoje Lietuvos Tarybos atstovai išgirdo naujai sudarytos Makso Badeniečio vyriausybės garantijas, kad lietuvių tauta galės savarankiškai apsispręsti dėl šalies politinės sąrangos, konstitucinių principų ir santykių su kaimyninėmis valstybėmis. 1918 m. lapkričio 11 d. Kompjene buvo pasirašytos paliaubos, užbaigusios Didįjį karą. Kai ši žinia pasiekė Prahą, čekų politikai, vadovaujami Tomášo Masaryko, čekų visuomenė ir sporto draugijos „Sokol“ nariai, kurie palaikė tvarką mieste, perėmė sostinės kontrolę. Čekai, kurie buvo įgiję karinį patyrimą tarnaudami Austrijos-Vengrijos kariuomenėje, buvo pasiruošę kurti valstybines ir karines struktūras. Lapkričio 12 d. Varšuvą paliko vokiečių karinė vadovybė, o likę vokiečių kareiviai buvo pradėti nuginkluoti miesto, kurio gyventojus buvo apėmusi euforija, gatvėse. Merginos bučiavo lenkų legionierius, jaunuoliai rankose laikė tautines vėliavas ir dėvėjo vokiškus pickelhaube, atimtus iš vokiečių kareivių. Raudonos ir baltos spalvų vėliavos plazdėjo Varšuvos citadelėje ir ant Belvederio rūmų. Vokiečių, rusų, austrų valdžia žlugo Lenkijoje, tad lenkai turėjo pagrindo švęsti laisvę. Kas gi tuo pat metu vyko Vilniaus gatvėse? 1918 m. lapkričio 10 d. ryte Didžiąja gatve pražygiavo raudonomis vėliavomis nešina vokiečių kareivių demonstracija. Tą pačią dieną kareiviai išrinko savo tarybą (Soldatenratą). Tad Vilniuje ir toliau šeimininkavo vokiečiai, o Lietuvos Valstybės Taryba tą pačią dieną net svarstė klausimą, ar nevertėtų iš Vilniaus persikelti dirbti į „ramesnę vietą“. Nors Valstybės Taryba kitą dieną patvirtino Augustino Voldemaro vadovaujamą Vyriausybę, Lietuvos valstybės, kaip ir Vilniaus, ateities klausimai skendėjo miglose.

●

1933 m. vasario 16 d. proga sakydamas kalbą Karo muziejaus sode Valstybės tarybos pirmininkas Stasys Šilingas kalbėjo, kad lietuviai tapo pirmąja dviejų priešiškų jėgų auka: „Mūsų tėvynę trenkia pirmieji karo smūgiai, mūsų laukų derlių trypia svetimųjų kanopos, mūsų tėviškių pastogės mūšių liepsnose pleška. Mažosios Lietuvos klaipėdiškis, tilžiškis lietuvis patenka vokiečių eilėsna. Brolis verčiamas kelti durtuvą prieš brolį.“*** „Lietuva pirma tapo karo auka, – praėjus daugeliui metų, minint Lietuvių komiteto dvidešimtmetį, kalbėjo Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, – bet nereikia pamiršti, kad didysis karas [...] yra priežastis to, kad daugelis tautų, tame tarpe ir lietuviai, gavo laisvę, tartum atpildą už jų iškentėtus vargus.“**** Smetonos vertinimu, karas sukėlė daug kančių ir išbandymų, lietuviai juos pajuto pirmieji, tačiau veikė kartu, nepabūgo ir gavo atpildą – laisvę ir nepriklausomybę. 1939 m. išėjusiame leidinyje, iš esmės apologetiškai šlovinančiame Smetonos valdymą, buvo paminėtas Didysis karas kaip atskaitos taškas ir valstybės pasiekimų lyginimo objektas. Paties Smetonos žodžiais tariant, „šiandien Lietuva atsipeikėjusi iš karo griuvėsių, atsistačiusi, persitvarkiusi, atgijęs žemės ūkis, ūgtelėjusi ir pramonė, Lietuva prašvitusi ir daugiau susipratusi“*****. Tie, kurie buvo patyrę Didžiojo karo baisumus, tarpukario Lietuvoje labiau baiminosi dėl politinių krizių, kurios kildavo Europoje, ir prisimindavo 1914–1918 m. kaip annus horribilis, nes gerai suvokė, kas yra karo sukelta anarchija ir suirutė.

●

1928 m. Lietuvoje buvo išleista knyga, skirta apžvelgti pirmąjį nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį (ji sovietmečiu buvo tapusi geidžiamu deficitu), o dar po dešimties metų pasirodė leidinys apie Lietuvos valstybės raidą 1918–1938 m. Šiuose leidiniuose buvo paminėti ne tokie jau ir menki nepriklausomos Lietuvos pasiekimai: žemės reforma, įsitvirtinęs litas, normalesni socialiniai santykiai kaime, sukurtas pieninių tinklas, melioracijos darbai, sutvarkyta finansų sistema, moderni Kauno architektūra, Klaipėdos uosto infrastruktūros darbai, sukurtas Lietuvos laivynas. Minint valstybės atkūrimo dešimtmetį 1928 m. Lietuvos miestuose ir miesteliuose buvo statomi paminklai laisvei – sovietų okupacijos metais jie nuversti vietos komunistų, komjaunuolių ir saugumiečių iniciatyva.

Ir kur tik jų iškilo… Kai kurių vietovių pavadinimai šiandien galbūt nieko nesako skaitytojams: Dainiuose, prie Jurbarko–Eržvilko kelio, Kriukuose, Tirkšliuose (pastatytas vietos šaulių iniciatyva), Joniškyje (atidengiant dalyvavo Smetona), Liubavo kaimo aikštėje, Puskelniuose…

Kaip šiemet bus minimas valstybingumo šimtmetis? Palikime nuošalyje iškilmingus posėdžius, koncertus Katedros aikštėje ir fejerverkus. Numatytos kelios nacionalinio lygio mokslinės konferencijos, kuriose valdžios atstovų dalyvavimas nenumatytas. Naujų mokslinių publikacijų ir naujų istorinių tyrimų nėra. Analitinio leidinio, kuriame būtų kokybiškai apibendrintas valstybės kelias XX a. ir XXI a. pradžioje, taip pat nėra. Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio programoje numatyta skirti 7,5 mln. eurų – daugiausia filmams kurti ir parodoms Lietuvoje ir užsienyje rengti, dar Dainų šventei, kelioms oficialioms akcijoms. Tiesa, pranešama, kad paminklas Jonui Basanavičiui šių metų pabaigoje „stovės ypatingos svarbos istorinėje Vilniaus erdvėje“, priešais buvusius Miesto salės rūmus, kuriuose 1905 m. posėdžiavo Didysis Vilniaus seimas. Tačiau diskusijos dėl pagrindinės įprasminimo vietos – Lukiškių aikštės – ir koks čia turi iškilti simbolis, vyksta toliau. Ir dar ta amžina lietuviško identiteto kilmės problema – Vilnius ar Kaunas? Kam priklauso Vytis?

Galbūt problema kyla todėl, kad, skirtingai negu mūsų kaimynams, mums visą tarpukario laikotarpį reikėjo kovoti dėl istorinės valstybės sostinės, o trys pagrindiniai Lietuvos valstybės miestai turi skirtingas kultūrines istorines ištakas ir tradiciją. Vilnius, kuriame buvo paskelbtas Nepriklausomybės Aktas ir su kuriuo yra labiausiai siejama modernių laikų valstybingumo pradžia, buvo lenkų užimtas iki 1939 m. rudens. Klaipėda 1918 m. priklausė Vokietijai, o lietuviška politika čia prasidėjo po 1923 m. sukilimo (tiksliau, po Lietuvos suorganizuoto krašto užėmimo). Tad, matyt, labiausiai lietuvišką valstybingumą reprezentuoja Kaunas, kuris XX a. iš provincialaus imperijos pakraščio miesto-tvirtovės tapo modernia sostine, kur įsigalėjo lietuviškos tapatybės formos – teatras, valstybinės ir karinės institucijos, muziejai, Karininkų ramovė, prezidentūra, modernūs pastatai, Vyčio simboliai, gimnazijos, universitetas.

Post scriptum. Istorija turi savo logiką. Gal tiktai reikia nuolat kruopščiai dirbti vardan tos Lietuvos. Profesorius Liudas Mažylis praeitų metų pavasarį Vokietijos archyvuose aptiko Vasario 16-osios Aktą įrodydamas, kad nuosekliu ir kruopščiu darbu bei asmeniniu užsidegimu galima nuveikti daugiau nei ištisos tyrėjų grupės institutuose, archyvuose ar ministerijų departamentuose. Dirbti Lietuvai. Informacija apie Vasario 16-osios Aktą buvo išspausdinta „Lietuvos aido“ 1918 m. vasario 19 d. numeryje, bet aš nusprendžiau peržvelgti 1918 m. vasario 16 d. numerį. Jame aprašomos Vokietijos derybos su bolševikais dėl taikos ir karo belaisvių, pateikta trumpa Rytų fronto štabo viršininko Ericho Ludendorffo pasirašyta informacija apie įvykius Vakarų fronte, paminint, kad „kituose frontuose nieko nauja“. Skyrelyje „Žinios iš Lietuvos“ paskelbta: „Med. d-ras Pranas Mažilis, sugrįžęs iš Krokuvos į tėviškę ir apsilankęs Vilniuje, ketina susikurti Panevėžyje ir ten gydytojauti.“ Pranas Mažylis, 1913 m. baigęs Krokuvos universitetą, akušerijos klinikų Kaune kūrėjas, vienas garsiausių tarpukario Lietuvos medikų, yra profesoriaus Liudo Mažylio senelis.

– – –

* Pranas Daunys, Vargo keliais: atsiminimai iš kovų dėl nepriklausomybės ir aklųjų gyvenimo, Kaunas, 1933, p. 5.

** Juozas Tumas, „Ūkis“, Lietuvos aidas, 1918.IX.12.

*** „Valstybės tarybos pirmininko S. Šilingo kalba pasakyta 1933 m. vas. 16 d. Karo Muz. Sodely“, Vairas, 1933, t. VII, nr. 3, p. 345.

**** „Valst. Prezidento A. Smetonos kalba minint Lietuvių komiteto dvidešimties metų sukaktį (1933.XII.8)“, Vairas, 1935, t. XIII, nr. 1, p. 53.

***** Pirmąjį barą išvarius,1918–1926–1938, Kaunas, 1939, p. 10.