Pa(si)keitimai
Tėvas nuolat kartodavo, kad galėtų iš spekulianto tapti rašytoju ir žodžių mūšą pirkėjui paversti maloniu žodžių bangavimu skaitytojui, tik nerandąs laiko pirmajai knygai. Niekas iš namiškių tokia galimybe neabejojo: siužetų su originaliomis scenomis jo vaizduotė turėjo nuo laimę ir turtą kambario sienomis nešančių vorų iki loterijos bilieto, kuris, kaip koks senis Chotabyčius, senoje mūsų šeimos sodyboje (ten leidom visas mano mokyklines vasaras) per naktį pastatytų naują namą su vandentiekiu ir tualetu viduje vietoj dubens su vandeniu ir žaliosios medinės būdelės lauke. Drąsiųjų keliai, dūsaudavo mama, nors kartkartėmis darbo kambaryje rasdavome tėvo įrašus odiniame sąsiuvinyje.
Jo būta ūmaus, todėl žodžio galią supratau labai anksti. Tereikėdavo tėvui atitinkamu tonu pasakyti vos kelias frazes ir visa tvarka stodavosi pagal jį. Neginčytinai. Augau šeiminės diktatūros sąlygomis – be teisės priešgyniauti. Nebuvo blogai, nes kol nežinai, kad gali turėti privilegijų, nelabai jų ir reikia. Mintį apie išimtinę teisę sakyti savo nuomonę pirmasis pakišo susibūręs Persitvarkymo Sąjūdis, kurio veiklą tėvas kone kasdien aptarinėjo. Kas be ko – teigiamai! Žodis po žodžio ir aš panorau laisvę išsakyti. Pradžioje tai atrodė kiek slidokai. Žinodama, kad tėvo Achilo kulnas – knygos, išlaukdavau jį pasirodant prie svetainėje įrengtos knygų sienos ir lyg niekur nieko pasiteiraudavau: „Ką pasiūlytum paskaityti?“ O pasiūlyti tėvas visada turėjo ką. Ši knyga įdomi, bet tau dar per anksti. Ana, va, gera, bet dėdė Vladas pasiskolino pirmą dalį ir iki šiol negrąžino. Pagal šią pastatytas neblogas filmas su Johnny Weiss-mulleriu. Ar žinai, jis mokykloje savo klasėje buvo žemiausias? Kai, pakviestas mokytojos, eidavo atsakinėti, norėdamas lentoje parašyti, turėdavo pasilypėti ant paaukštinimo; draugai iš jo šaipėsi, bet jis užsispyrė būti geriausias ir tapo pirmuoju plaukiku, įveikusiu šimtą metrų greičiau nei per minutę. Imk „Tarzaną“, bus tau pagal amžių – iki kitų knygų reikia paaugti. Panašų monologą girdėdavau kaskart, vos man ko nors prireikdavo, o be tėvo palaiminimo negalėdavau gauti, todėl nepertraukdama išklausydavau ir tik rankose laikydama jo išrinktą knygą išsižiodavau apie savo tikruosius norus. Paprastai, lyg skaityčiau įžangą iš duotos knygos. Visada suveikdavo: noras būdavo palaiminamas. Kurį laiką nuo to salsdavo širdis, bet ilgainiui – pradėjo pykinti. Užsigeidžiau aštresnio. Juolab parduotuvėse, be maltų juodųjų pipirų, jau buvo galima įsigyti nekonservuotų (!) paprikų ar kažko panašaus į raudonas padžiūvusias kriaušes, vadinamas „čili“. Kai šių naujovių vis dažniau pradėjo rastis mamos gaminamose mišrainėse, įsidrąsinau iki: „nevažiuosiu į kaimą ir tu manęs nepriversi“, „eisiu į šokius, juk nelaikysi manęs uždarytos“, „būsiu tiek, kiek panorėsiu“, „tai mano gyvenimas, mano“, „treniruočių daugiau nebelankysiu, nėra kada“. Artėjau prie tikrosios LAISVĖS… ir tėvo diktatūros pabaigos. Jei kas dėl to ir kaltas, greičiausiai knygos – vis mažiau jų skaičiau. Senosios buvo perskaitytos, o knygynus ir bibliotekas nuklojusios naujosios darėsi „adaptuotos“ – raidės, kaip ir aš, neatpažįstamai išstypo, dėl to sumažėjo pačių žodžių, o turinio esmę kartais atspindėdavo paišybos elementai; be to, spaudos kioskeliuose pasirodė „Dvidešimt centų“, „Vakaro skaitiniai“, kuriuos klasėje prieš pat skambutį į pamokas ant suolų pamesdavo kažkuris bendraklasis, o mums, mergaitėms, nelikdavo nieko kito, tik žaibiškai plonyčius kaip ir nepridengtos moterų figūros, kurių nuotraukos buvo juose spausdinamos, laikraščius slėpti nuo mokytojų savo kuprinėse. Su tokiu lobiu grįžus namo pamokos buvo ruošiamos iki išnaktų. Įdomiausia, ką tada pastebėjau, – išsakyti laisvę tapo įmanoma ir be žodžių. Panašiai kaip įrodyti savo valią „sėdint ant dietos“. Tik, priešingai nei kitos dietos, žodžių dieta nėra sudėtinga. Galva neįsiskausta, silpnumas nekamuoja, netgi iš burnos nesklinda blogas kvapas, nes ji dažniausiai būna užčiaupta. Pati tai išbandžiau, kai įkvėpta pirmosios meilės pradėjau skrajoti nuo savo nykaus sovietinio daugiabučio prie gretimo. Tiesa, tame pasiskraidyme žodžių beveik nereikėjo, ten veikė labiau instinktyvūs gyvenimo dėsniai. Kur kas sudėtingiau būdavo grįžus namo. Čia įsijungdavo įkyrus moralės balsas, mano pasąmonėje tėvų rašomas nuo kūdikystės. Zyzdamas pagarbos gimdytojams, jis vertė jaustis nejaukiai. Vis dėlto, gelbėdamasi nuo vidinio savęs moralizavimo ausinukais ant ausų, du mėnesius nebendravau su namiškiais, taip bandydama užsitikrinti tvirtas savo pozicijas naujajame pasaulyje; juk žodis „laisvė“ mūsų visuomenėje jau gerus šešerius metus gyvavo įformintas teisės aktuose, o man išduotas pasas bylojo tapus visaverte savo valstybės piliete, tačiau namuose jo reikšmė buvo pernelyg siaura ir apėmė tik antrąjį žodyne pateiktą punktą – nepriklausomybę, nebuvimą apribojimų, varžančių visuomeninį-politinį gyvenimą. Pirmasis punktas žodyne, kalbantis apie galėjimą reikšti valią, kurią bandžiau parodyti lėkdama, imdama ir vartodama, tėvams buvo nesuvokiamas. Ypač tėvui, nykstančiam žlungančios šeiminės diktatūros griuvėsiuose. Taigi, tylėjau, o norėdama suderinti buitinius reikalus kabinau raštelius ant šaldytuvo.
„Tas pats, kaip kliovą šulinyje gaudyti“, – po beveik dviejų mėnesių žodžių dietos tėvo darbo kambaryje radau įrašą apie mano kovą už laisvę. Jis pats buvo išvažiavęs į Vengriją perparduoti sovietinių automobilių detalių. Skaičiau ir skaičiau odiniame sąsiuvinyje parašytus žodžius, kol atmintyje iš 1985-ųjų atsirito: „Neverk, juk Gisbornas to nusipelnė.“ Tais metais darželyje pradėjo mokyti rusų kalbos, todėl sunku buvo suprasti sovietų nomenklatūrininkų, o ir mano namiškių simpatijas Robinui Hudui. Jų nusistatymas prieš šviesiaplaukį serą Gisborną, kovojantį su pilis plėšiančiu banditu, man buvo mįslė. Juk vaikystėje plėšikai yra plėšikai, be jokios kitos papildomos reikšmės. Jei sėlina, jei sėlina iš miško, jei prisėlinę puola, jei puola lankais ir kardais, kas, jei ne plėšikai. Negalėjo būti kitokių įminimo variantų, kol tėvas „Robiną Hudą iš Šervudo“ pradėjo man versti į lietuvių kalbą, taip griaudamas šviesiaplaukio Gisborno mitą. „Neverk, juk Gisbornas to nusipelnė…“ Tam tikra prasme nuo tada savo žodžiais jis griovė didelę dalį mano gyvenimo. Kaskart vis smarkiau. Ne visus atvejus prisimenu, tačiau tąkart, tėvui grįžus iš Vengrijos, pasiskolinau iš kaimyno dvi meškeres. Maniau, pasiplaukiosime, apie naująjį gyvenimą padiskutuosime, tačiau jis nesutiko, esą du mėnesius tyloj žvejojom. Netrukus tėvas tapo verslininku. Darbo kambarys jam pasidarė per ankštas, todėl išnuomojo jį paskutinio kurso filologijos studentui, žadėjusiam po studijų pradėti rašyti knygą.
