Mokslinės fantastikos pirmtakai
Sausio 2-ąją Jungtinėse Amerikos Valstijose neoficialiai yra minima Nacionalinė mokslinės fantastikos diena. Ši data – tai garsiojo amerikiečių biochemiko ir rašytojo fantasto Isaaco Asimovo (1920–1992) gimimo diena. Mokslinės fantastikos (science fiction), kurioje vaizduojamas, nagrinėjamas tikras ar įsivaizduojamas mokslo ir technologijų poveikis žmonijai ir atskiriems individams, terminą praėjusio amžiaus 3 dešimtmetyje išpopuliarino tokios literatūros leidėjas amerikietis Hugo Gernsbackas (jo vardu šiuo metu vadinama nuo 1953 m. Pasaulinės mokslinės fantastikos bendrijos iškiliausiems fantastikos autoriams teikiama Hugo premija). XX a. būtent Amerikoje susiformavusios ir suklestėjusios mokslinės fantastikos kaip specifinio literatūros tipo temų ir motyvų (ateities vizijos, kosminės kelionės, susidūrimai su kitų planetų gyventojais ir pan.), be abejo, būta ir iki XX a. parašytuose veikaluose. Siūlome susipažinti su bene žymiausiais fantastinės literatūros pirmtakais.
Lukianas, „Teisingas pasakojimas“ (apie 160)
Greičiausiai tuometinėje Armėnijoje gimęs, siriškai kalbėjęs, bet graikiškai rašęs žymusis antikos laikų sofistas ir satyrikas Lukianas (apie 120–180) apysakoje iškalbingu pavadinimu išradingai ir smagiai išjuokė bendraamžius ir ankstesnių laikų poetus, istorikus ir filosofus, mitinius bei fantastinius dalykus, spekuliatyvias pasaulio aiškinimo doktrinas pateikiančius kaip realius faktus. Pirmuoju žinomu mokslinės fantastikos veikalu „Teisingą pasakojimą“ leidžia laikyti tokios temos ir motyvai kaip kelionė į Mėnulį, tarpplanetiniai karai, susidūrimai su nežemiškomis gyvybės formomis (pvz., klastingais moterų ir vynmedžių hibridais) ar alternatyvių pasaulių koncepcija, tačiau neslepiama satyrine ir parodijine intencija ši apysaka skiriasi nuo šiuolaikinių mokslinės fantastikos romanų, kuriuose stengiamasi išplėsti ir praturtinti įprastą tikrovės suvokimą.
„Sakmė apie bambukų kirtėją“ (apie IX a.)
Šiame pavyzdiniame pirmojo japonų naratyvinės prozos žanro – monogatari – kūrinyje aptinkame ne tik maginei, bet ir mokslinei fantastikai priskiriamų bruožų. Bambukų giraitėje surasta mergaitė išauga į nepaprastą gražuolę, vis sulaukiančią įkyrių jaunikių. Nuo šių ji ginasi praktiškai sunkiai įgyvendinamomis užduotimis, norėdama nuslėpti (net ir nuo įtėvių) savo tikrąją kilmę ir lemtį: ji priklausanti Mėnulyje gyvenančių dieviškų būtybių genčiai ir turinti pas jas grįžti. Žmogiškos prigimties menkumą karčiai pašiepianti sakmė apie Mėnulio mergelę – bene pirmasis literatūroje išplėtotas nežemiškų būtybių ir žmonių susidūrimo, jų santykių motyvas, ypač išpopuliarėjęs XX a. mokslinėje fantastikoje.
Johannes Kepler, „Somnium“ (1634)
Nedaug kas žino, kad žymusis vokiečių astronomas ir matematikas Johannesas Kepleris (1571–1630), nustatęs pagrindinius planetų judėjimo dėsnius ir astronominiais stebėjimais bei skaičiavimais metodiškai ir nuosekliai grindęs Mikalojaus Koperniko teiginį, jog Saulė, o ne Žemė esanti Saulės sistemos centras, yra ir autorius teksto, kurį daug žymių fantastų (pvz., Asimovas) laiko pirmuoju mokslinės fantastikos romanu. „Somnium“ Kepleris pradėjo rašyti kaip akademinę disertaciją, siekdamas išsiaiškinti, kaip Žemė atrodytų stebėtojui, esančiam Mėnulyje, ir rašė bei tobulino ją iki pat mirties. Įvilkęs pasakojimą į sapno formą, pasitelkęs kosminius „skrydžius“ galinčius atlikti daemonus, Kepleris aprašo ne tik išgalvotus protingus rambiaodžius Levanijos salos (Mėnulio) gyventojus, bet ir šiam kosminiam kūnui būdingus mokslinius duomenis atliepiančius dėsnius (geologinę sandarą, atmosferą, optinius reiškinius ir t. t.).
Cyrano de Bergerac, „Kitas pasaulis, arba Mėnulio valstybės ir imperijos“ (Histoire comique des états et empires de la lune, 1656); „Kitas pasaulis, arba Saulės valstybės ir imperijos“ (Histoire comique des états et empires du soleil, 1662)
Libertiniškų pažiūrų rašytojas ir romantinis vėlesnių literatūros kūrinių herojus Savinienas Cyrano de Bergeracas (1619–1655) vieno įtakingiausių prancūzų pašaipūnų vardą pelnė dviem satyromis, kuriomis išjuokė religines ir atsilikusias kosmologines amžininkų pažiūras. Iš pradžių „Kito pasaulio“ autorius fejerverkais varoma raketa nulekia į Mėnulį, kur „atranda“ rojų primenančią utopinę taikių keturkojų mėnuliečių visuomenę, suvalgo Pažinimo medžio vaisių, tampa filosofu, bet už šventvagiškas kalbas galiausiai yra iš „rojaus“ išspiriamas. Vėliau, naudodamasis atitinkamai fokusuotais veidrodžiais, pasakotojas „persikelia“ į Saulę, kur už žmonių padarytus nusikaltimus yra teisiamas Saulėje gyvenančių paukščių. Nors de Bergeracas, kaip mokslinei fantastikai būdinga, nuspėjo nemaža būsimų technologinių išradimų (pvz., raketos, fonografas ir pan.), satyromis jis pirmiausia taikėsi į Bažnyčios mokymo autoritetą ir tų laikų antropocentristinę pasaulėžiūrą.
Margaret Cavendish, „Naujojo, arba Šviesos, pasaulio aprašymas“ (The Description of a New World, Called the Blazing World, 1666)
Tais laikais, kai moterys savo kūrybą leido anonimiškai arba – geriausiu atveju – pasirašinėjo vyriškais slapyvardžiais, Margaret Lucas Cavendish (1623–1673), dar žinoma kaip Niukaslo prie Taino kunigaikštienė, gausius ir įvairialypius raštus ne tik spausdino savo vardu, bet ir tapo pirmąja moterimi, dalyvavusia Londono karališkosios gamtos pažinimo plėtojimo draugijos posėdyje, kur ginčijosi su Thomu Hobbesu ir René Descartes’u. Karšta natūrfilosofijos šalininkė ir mechanicistinės aristotelinės filosofijos kritikė, rašiusi lyties, galios, papročių klausimais, dažnai laikoma feministinės minties pirmeive ir gyvūnų teisių gynėja. Pastarosios pažiūros labai savotiškai atsispindi utopiniame, mokslinės fantastikos bruožų turinčiame Cavendish romane „Naujojo, arba Šviesos, pasaulio aprašymas“. Čia pasakojama apie moterį, tampančią imperatore pasaulio, kuriame gyvena į žemiškus gyvūnus panašios, bet žmogiškomis savybėmis apdovanotos būtybės. Tiesa, Naujojo pasaulio sostu valdovė, su kuria autorė atvirai tapatinasi, nesitenkina: su arkliažmonių, meškažmogių, žuviažmogių ir kitokių mišrūnų armija ji įsiveržia į šį, realųjį, pasaulį, išsikėlusi tikslą, kaip prisipažįsta epiloge skaitytojams, savo filosofinėse fantazijose tapti Margaret I…
Jonathan Swift, „Guliverio kelionės“ (1726)
Vienas didžiausių anglakalbės prozos meistrų, bene aistringiausias satyrikas ir pamfletų autorius airių kilmės Jonathanas Swiftas (1667–1745) žymiajame šedevre kandžiai išjuokė ne tik savo šalies teismų, valdžios vyrų ir politinių partijų tuštybę bei veidmainiškumą, bet ir apskritai visos žmonijos silpnybes, kvailybę ir pretenzingumą. Iš pradžių anonimiškai pavadinimu „Kelionės po kelias tolimas pasaulio šalis“ išleista satyra iš karto sulaukė didžiulės sėkmės; negana to, vaizdingos, išradingos, sąmojo ir nuotykių kupinos, sklandžia paprasta kalba parašytos „Guliverio kelionės“ tapo ir nepajudinama vaikų literatūros klasika. Iš keturių pagrindinio romano herojaus Lemuelio Guliverio papasakotų kelionių su mokslinės fantastikos interesų lauku labiausiai sietinas Laputos salos gyventojų ir jų papročių aprašymas. Swiftas išsityčioja iš gausybės nukvakusių ar sveikos nuovokos stokojančių „plaukiojančios arba skraidančios salos“ mokslininkų ir intelektualų, įknibusių į nepraktiškus dalykus ir eksperimentus (pvz., bandančius išgauti Saulės spindulį iš agurko arba ekskrementus vėl atversti į buvusius valgius) ar įnikusių į absurdiškus teorinius svarstymus. Satyriniais vaizdais keliamas visai mokslinės fantastikos literatūrai esminis mokslo vaidmens žmogaus gyvenime klausimas.
Voltaire, „Mikromegas“ (1752)
Bene ryškiausio Apšvietos amžiaus šviesulio, rašytojo ir filosofo Voltaire’o (1694–1778) fantazijos vaisius Mikromegas – 8 mylių ūgio sirijietis (aplink Sirijaus žvaigždę skriejančios vienos iš planetų gyventojas), turintis net tūkstantį jutimų, – kometomis ir šviesos srautais keliauja po visatą, susipažįsta ir susidraugauja su ne tokių impozantiškų apimčių, bet taip pat filosofinių polinkių Saturno gyventoju, drauge tęsia kosminius tiriamuosius žygius, užklysta į skruzdėlyno dydžio žemę ir t. t. Toks pašaliečio ar svetimšalio, stebinčio ir komentuojančio vakarietišką kultūrą, motyvas buvo paplitęs XVIII a. (jį naudojo, pvz., Voltaire’o amžininkas Montesquieu). Šiuolaikinėje mokslinėje fantastikoje, kaip ir „Mikromege“, tarpplanetinės kelionės ir nuolatinis nežemiškų objektų ir būtybių gigantiškumo akcentavimas, jų kosminių dydžių „konvertavimas“ į žmogiškuosius mastelius yra viena iš pagrindinių literatūrinių priemonių tariamai žmogaus didybei ir išskirtinės jo vietos visatoje iliuzijai griauti.
Louis-Sébastien Mercier, „2440-ieji“ (L’An deux mille quatre cent quarante, 1770)
Prancūzų rašytojo ir dramaturgo Louis-Sébastieno Mercier (1740–1814) romane, kitaip nei ankstesnėse utopijose, įkurdintose mitinėse, belaikėse erdvėse ar „Dievo karalystėse“, vaizduojama gana netolima ir apčiuopiama tobulesnės, mokslą dievinančios visuomenės ateitis. Bevardis romano veikėjas po karšto ginčo su filosofu apie Prancūzijos socialines ir politines ydas užmiega ir… pabunda XXV a. Paryžiuje. Ryškūs ir konkretūs futuristiniai vaizdai: pertvarkytos viešosios erdvės, ligoninės, patobulinta teisinė sistema, išnykusi vergovė, Bažnyčia, akis badanti turtinė nelygybė ir t. t. gerokai kontrastavo su XVIII a. Prancūzijos realybe, todėl nenuostabu, kad knyga monarchistinėje šalyje netrukus buvo uždrausta, apkaltinus autorių po fantazijos skraiste slepiant revoliucinius potroškius. Nepaisant to, o gal kaip tik dėl to, „2440-ieji“ tapo tarptautiniu bestseleriu, šią pasaulietinę utopiją savo bibliotekose turėjo ir Thomas Jeffersonas bei George’as Washingtonas.
Mary Shelley, „Frankenšteinas, arba Šiuolaikinis Prometėjas“ (1818 (1831)
Po neįprastai ryškaus naktinio košmaro lordo Byrano paakinta sukurti siaubo istoriją, jaunutė Mary Shelly (1797–1851), neseniai praradusi pirmagimį, iš gotikinio siaubo romano, natūralistinio realizmo detalių ir filosofijos, biologijos bei elektrodinamikos mokslų elementų sukurpė vieną šiurpiausių ir gyvybingiausių literatūrinių pabaisų. Medicinos studento Viktoro Frankenšteino ir jo „kūrinio“ – iš skirtingų lavonų kūno dalių sudurstytos Būtybės, dėl savo monstriškos išvaizdos atstumtos žmonių ir pasmerktos tragiškai vienatvei, – istorija ir XXI a. kelia tuos pačius trumparegiškų mokslinių ambicijų ir moralinės atsakomybės klausimus.
Edgar Allan Poe, „Neprilygstamas Hanso Pfalio nuotykis“ (1835)
Amerikiečių literatūros klasikas, makabriškojo „Varno“ kūrėjas Edgaras Allanas Poe (1809–1849) yra ne tik detektyvo žanro pionierius, bet ir vienas iš vadinamosios mokslinės techninės fantastikos (hard sci-fi) pirmtakų. Poe buvo puikiai įvaldęs mokslinę matematikos ir astronomijos kalbą ir terminiją, ir geriausias šito įrodymas – apsakymas „Neprilygstamas Hanso Pfalio nuotykis“, kuriame išsamiai, su smulkmenomis atpasakojama nuo kreditorių į mėnulį savadarbiu oro balionu pasprukusio žmogaus kelionė, joje įveiktos kliūtys. Tačiau kūrinyje, žinoma, svarbiausios ne įvykių tikroviškumą turinčios užtikrinti techninės detalės, bet sąmojis, ironija ir satyra: apie kadais dingusio Hanso Pfalio kelionę sužinome iš jo laiško, į gimtąjį miestą atsiųsto oro balionu, – jame, be kita ko, jis siūlo papasakoti apie dviejų pėdų ūgio, beausių, šlykščių mėnuliečių visuomeninę sanklodą ir papročius mainais į skolų nurašymą… Beviltiškas prašymas – jau vien dėl to, kad nėra kaip pasiųsti atsakymo.
Jules Verne, „XX a. Paryžius“ (Paris au XX siècle, 1863)
Produktyvusis nuotykių ir fantastinės literatūros autorius, kone visuotiniu sutarimu moderniosios mokslinės fantastikos tėvu laikomas prancūzų rašytojas Jules’is Verne’as (1828–1905) žymiuosiuose savo kūriniuose „Kelionė į Žemės centrą“ (1864), „Nuo Žemės į Mėnulį“ (1865), „Aplink Mėnulį“ (1868), „20 000 mylių po vandeniu“ (1870) ir kt. pozityviai vaizdavo mokslo atradimus ir laimėjimus, šviesiomis spalvomis piešė žmonijos ateitį (Verne’as stropiai rėmėsi kruopščiai dokumentuotais moksliniais duomenimis, gal todėl jam pavyko „nuspėti“ būsimus skrydžius į kosmosą, „numatyti“ povandeninių laivų, valdomų raketų, sraigtasparnių, kinematografo išradimą). Vis dėlto įdomu tai, kad pirmasis futuristinis (ir antrasis apskritai) Verne’o romanas „XX a. Paryžius“ buvo distopinė XX a. septintojo dešimtmečio Prancūzijos vizija. Įžvalgusis rašytojas jame pavaizdavo bankininkų ir sindikalistinio kapitalizmo valdomą pasaulį, kuriame žmonės vertinami finansinės sėkmės matu, kur nebėra vietos kultūrai ir poetams, o Hugo su Balzacu nugrimzdę užmarštin… Romanas dienos šviesą išvydo tik 1994 m., nes leidėjas rankraštį atmetė. Laiku susipratęs Verne’as ėmėsi kurti romantiškai optimistines ateities vizijas.
Pagal britannica.com parengė
Andrius Patiomkinas
