Legailas Konstibauskas apie miesto problemas susirašinėja su Le Constibasier

Gintaro Zinkevičiaus nuotr.

Sveiki, aš Konstibauskas. Legailas Konstibauskas.Ilgai ieškojau savo vietos gyvenime ir pagaliau radau. Pamenu, kai pjoviau medžius Neries krantinėje, senus ir niekam nereikalingus. Ilgai pjoviau ir džiaugiausi, kad darosi vis šviesiau akyse. Vėliau roviau kelmus, lyginau šaligatvius ir platinau gatvę. Gražiau pasidarė ir dabar ten jau galiu pasistatyti savo kampuotą opelį, nes tai mano išlyginta vieta! Ne visi gi supranta. Buvau ten net kuolelį įkalęs su užrašu „Privati valda“, bet kažkokie niekdariai per naktį ištraukė ir išmetė. Nesupranta žmonės kultūros visai. Stovi ten dabar kažkoks vamzdis, visai neaišku, kam jis ten. Jo tai niekas neištraukia. O mano kuolelis kažkur Neries dugne.Vėliau Gedimino kalną tvarkiau. Sunkus darbas. Kėliau į kalną smėlį, akmenis ir cementą. Daug, ilgai, sukėliau tiek, kad dar vienas toks kalnas išeitų. Lyginau, sienas stačiau, vėl lyginau. Gražu tada ten buvo. Gavau net diplomą. Taip ir parašyta: Konstibauskui už ilgametį gerą darbą. Nuo direktorės Klumpytės (ar kažkaip ten panašiai). Nusitrynė kartą, kai šventėm… Užkrito akmuo. Gražus diplomas buvo, ant storo popieriaus, auksinėm raidėm. Tik nuo ko, neaišku. Gaila. Negi prašysi dar vieno. Pamiršę mane jau bus.

Dabar va krane dirbu. Ant aukšto kalno. Sukiojuosi kaip tik noriu. Visas miestas matosi, gražu. Nauji namai patys gražiausi. Aukšti, blizgantys, spalvoti. Daug stiklo, gipso ir popieriaus. Ir kranai visi kaip broliai, kartais snapais pasibaksnojam, linksma. Užlipti į savo būdą trunka ilgai, tai dabar jau nebelaipioju, kai ko ant žemės prireikia. Kai noriu valgyt, tai kokį kebabų kioskelį pas save užsikeliu. Pigu, skanu ir greitai. O kai gamta prispiria, tai ir biotualetą pats sau pristatau, taip sakant. Sugalvojau va savo kampuotą opelį į apvalesnį pakeist. Tai dabar iš karto keliose statybose dirbu. Vieniems pamato gabalą nukeliu, kitiems tvorą, o kam reikia, tai ir stogą pristatau. Sukuosi, kaip galiu, tik daug aukščiau. Apačioj tai visi labai maži atrodo, kaip vabaliukai kokie. Vaikšto, fotografuojasi, kai kurie rėkia. Bet man vis vien nieko nesigirdi. Tegul sau rėkia.

Kartais tenka ir visai ką kita dirbti. Su savo konstibatorium senus namus griaunu. Tada tai bėda. Tie seni namai taip tvirtai pastatyti, kad daužai, daužai, o jam nieko. Kol suskyla ir nugriūna, tai naujų namų visą gatvę išdaužytum. Ir dar ten vaidenasi. Kažkokie pilki šešėliai stumdosi, ne kartą konstibatorių sulaužė, dažnai man ir benziną išgeria. Bandžiau susitart, tai tik ūūū, ooo ir bžžž sako. Visai jokios kultūros. Nekreipia dėmesio ir į tai, kad aš iš paties mero medalį gavęs. Medalis toks blizgantis, kampuotas ir parašyta kažkas nelietuviškai. O tiems šešėliams tai visai nė motais. Vis tiek stumdosi, geria ir ūūū, ooo ir bžžž. Gerai, kad su angelais susidraugavau. Vieną tokį mano krano papėdėje pastatė, tai tas vakarais dar ir šviesti ima. Kitą angelą tai pats ant parduotuvės kėliau. Ten nesmagumas išėjo. Viena konstibatoriaus šakė pakrypo ir įlaužė angelui užpakalį. Užkėliau ir sėdi dabar visai net tiesiai. Tik nejauku, kaip ten jam su įlaužtu užpakaliu.

Dar teko ir Lukiškių aikštę lygint. Dabar ten viskas taip gražiai vienoda, medeliai puikiai sukampuoti, suoliukai surikiuoti. Negaliu atsidžiaugt. Tik kažkokia sena bažnyčia ten vaizdą gadina. Kelis gražius namus kitoj pusėj upės užstoja. Bet kai pagalvoju, kaip sunku ją būtų nugriaut, tai net baisu. Vėl tie vaiduokliai… Ir daužyt reikėtų ilgai ilgai. Tokio išbandymo konstibatorius jau neatlaikytų.

Mano Baba čia su manim visai sutinka. Ji visokias knygas skaito, istorines. Tai tokios pasakos, kur apie viską, kas buvo seniau. Dar Baba padarė kažkokį mano giminės ginekologinį medį. Ten išvardyti visi mano tėvai, proseniai ir visi, kas kada nors, kur nors buvo ir ką nors darė. Daug visko pribraižyta, prirašyta ir net nuotraukų yra. Visi tokie iškilmingi, kai kurie su medaliais, o vienas tai dar ir su kardu. Baba vieną laišką labai saugo. Sako, nuo labai svarbaus giminaičio, iš paties Paryžiaus (tai kažkur visai ne Lietuvoj). Išvertė man, bet vis vien nieko nesupratau.

Vilnius, 2017

Gintaro Zinkevičiaus nuotr.

Le Constibasier laiškas gentainiui

Jaunuoli, gyvenantis kaži kur ir jaučiantis širdyje gimstant tai, nuo ko patį nukrečia. Naudokis proga, kad Tavęs niekas nepažįsta, arba nesinaudok, nes gal taip tapsi dar svarbesnis.

Išdidžiai didžiuodamasis galiu pranešti, kad mano ir barono Haussmanno dėka nuo 1870 metų netvarka Paryžiuje pagaliau pradėjo baigtis. Viskas tapo tiesu, šviesu ir išlyginta. Jau nebereikia ilgai klaidžioti painiomis ir kreivomis gatvelėmis norint nusipirkti šakes, dešrą arba laikraštį. Viską, ko reikia, galima rasti didelėse universalinėse parduotuvėse. Bulvarai ir kanalizacija dabar jau nutiesti, kad nuolankiai tenkintų gamybininkų ir prekybininkų poreikius. Tiesūs keliai į geležinkelio stotis reiškia, kad nuo dabar jau galima laisvai ir nevaržomai atvykti ir išvykti. Atvykėliai gali bet kada prisidėti prie miesto perstatymo ir gerai uždirbę išpirkti viską, kas yra parduodama didelėse parduotuvėse. Kasdienybė tapo pripildyta instrukcijų ir reklamų, todėl viskas pasidarė aišku. Tai paskatino naujų darbų atsiradimą ir padidino atlygį tokių darbuotojų, kaip antai prekiautojai atliekomis ir kelių dangų gamintojai. Kadangi dabar jau galima bet kada patogiai ir bet kur išvykti, sumažėjo riaušių ir netvarkos. Lygiais bulvarais, reikalui esant, žymiai greičiau gali pasirodyti žandarai ar kariuomenė ir sklandžiai bei netriukšmingai sutvarkyti tvarką mieste.

Su meile ateities kartoms

Le Constibasier

Paryžius, 1877

Laišką iš prancūzų k. vertė Leokardija Konstibauskienė