Ko alkstam ir trokštam
Už lango birbia, žvygauja automobiliai, miestas bunda. Jauni kunigai, nusivarę per šventes, žiovaudami velkasi arnotus ir laukia rytinių mišių. Galvoju, kur šiuo metu blūdinėja anie karaliai, nešę dovanas gimusiam Jėzui, svetimam vaikui svetimuose kraštuose.
Kodėl jam skirtas tas amžinas talentas patikti žmonėms? Žaibiškai juos pačiupti, pakerėti, įklampinti į savo avantiūrą, niekaip nesibaigiančią, rizikingą. Juk pradžioje nebuvo jokių viešų stebuklų. Nebuvo beveik ir žodžių, kelios padrikos, nereikšmingos frazės. Susitiko ir užsikabino. Taip iš nuobodulio susipažįstama stotyje kartu ilgai laukiant traukinio, rūkant ant suoliuko, gal tuščioje kavinėje, kai graužia vienatvė. Jei kalbėtum apie žemiškos meilės istorijas, viskas čia tiktų, dvi širdys palinksta viena prie kitos keisčiausiomis aplinkybėmis. Bet Dievui reikėtų tave įspūdingai numesti nuo arklio, sudrebinti, apakinti, siųsti tau angelą, bent jau žvaigždę. Žodžiu, kad viskas išsyk būtų aišku ir kad neišsisuktum.
Kažin kodėl Vilniuje tiksliai prisimenu vieną vietą, pėsčiųjų perėją prie Žaliojo tilto, kur, būdamas keliolikos metų, nei iš šio, nei iš to garsiai paklausiau šalia ėjusio suaugusiojo, ar tikrai yra Dievas. Vidury gatvės, net nestabtelėjus, tarsi komentuotum tai, kas tau prieš akis ar po kojomis. Atsakymo, aišku, negavau, buvau pavadintas kvailu, nežinia, ar dėl savo abejonių, ar apskritai dėl temos. Patylėjau. Tuo viskas ir baigėsi. Galima sakyti, nieko neįvyko, tik kvailas klausimas ne laiku ir ne vietoj. Tokių smulkmenų per gyvenimą milijonai.
Viešpaties drąsai ir išradingumui nėra galo. Būrelis rusų jaunimėlio, – šiomis dienomis jų prigužėjęs pilnas senamiestis, – neradęs spaudos kioske alaus krizena lauke ir tariasi, kaip toliau vakaroti. Staiga vienas trenkia idėją: „Eikime pasimelsti!“ Žiūriu vaikinui į veidą, nieko ypatingo, nepanašus į piligrimą. Kitoje gatvės pusėje šviečia cerkvės langai, galbūt viskas dėl to. O gal dvasinė pagava, balsas iš kalėdinio dangaus? Nežinau, kur jie klegėdami nužygiavo, ieškoti toliau alaus ar kalbėti maldų. Bet nenustebčiau, jeigu po daugybės metų anas jaunikaitis ar kas kitas iš tos kompanijos ims ir prisimins, jog svetimame mieste, ieškodami alaus, o ne kūdikėlio Jėzaus, išgirdo kvietimą melstis.
Dievas įsikūnydamas tampa neįmanomas, neįsivaizduojamas be žmogaus, sakė popiežius Pranciškus per Naujųjų metų mišias. Atvirkščią tiesą daug kartų girdime, ji virsta raginimu tikėti ar priekaištu, kad apleidžiame dvasinius dalykus. Bet ryšys, priklausomybė vienas nuo kito tiesiog yra, ne dėl raginimų atsiradusi, o neišvengiama, nepakeičiama kitais dalykais, kad ir kaip norėtum ir apgaudinėtum pats save. Gal bus panašu į patetišką pamokslą, bet mūsų visuomenė šiuo metu iš tikrųjų alksta Dievo. Ta tema į valias trimituota ir prieš ketvirtį amžiaus. Tik vietoj Dievo buvo stveriamos žemės, pastatai, valdžia, pinigai. Pertraukomis, švenčių proga – vėl apie dvasines vertybes. Bet alkis niekur nedingo, tik dar išaugo. Maltiečių sriubos dubenėliai ir juos lydinčios koncertinės banalybės skelbia ne maisto, net ne orios senatvės deficitą. Panašiai ir visa koncertuose skandinama jubiliejinė Lietuva.
Bažnyčiai būtų pats laikas imtis juodo kasdienio darbo karo lauko ligoninėje. Senas kunigas jėzuitas, užkalbinęs sykį mieste ir pagyręs įdomias radijo laidas, homilijų tekstus, pabaigoje linkėjo, kad Bažnyčioje atsirastų daugiau veiksmo. Buvo keista girdėti, nes pažinojau jį kaip asketą, maldos žmogų, dvasinių pratybų meistrą. Tokiam vienas džiaugsmas kiaurą parą išklūpoti priešais Švenčiausiąjį Sakramentą. Bet, matyt, iš tiesų viskam yra savas metas po saule. Ir todėl ar tik nebus dabar atėjęs metas iš religinės kalbos išmesti terminą dvasingumas. Pirmiausia – jį. Kaip labiausiai klaidinantį, iškraipantį Evangeliją, pritvinkusį puikybės ir egoizmo. Dar ir nudrengtą iki paskutinio siūlo. Popiežius jau padarė pradžią. Pagerbdamas Mergelę Mariją, Dievo ir Bažnyčios motiną, priminė visiems, kad iš lotyniško žodžio mater yra kilęs žodis materija, toks baugus tikintiesiems. Su materija popiežius susieja ir kontempliatyvų, tikėjimo persmelktą žvilgsnį į dabartinį pasaulį ir didžiuosius mūsų kartos uždavinius.
Trys Karaliai, tapę epifanijos, Kristaus pirmojo apsireiškimo pagonims, liudininkais, matė priešais save šios žemės vaiką. Užtekėjusi nauja žvaigždė buvo virtusi kūdikiu, mirtingo žmogaus kūnu ir krauju. Tylomis jį pagarbinę, karaliai ėmė iš savo kelionmaišių auksą, smilkalus ir mirą. Jų tarsi ir nereikėtų tam vaikeliui, vadinamam Aukščiausiojo Sūnumi, viskas atrodytų tik gryni simboliai. Bet Dievas, apsireiškęs Betliejuje kaip materija, negalėjo būti nei atpažintas, nei pagarbintas tik dvasios aktu.
Pasibaigus Bernardinuose naujametinėms mišioms, jau po vidurnakčio, bažnyčia dar pilna žmonių. Sukdamas ratais, matau, kaip dvi pažįstamos moterys jau gerą valandą sėdi pasienyje ant suoliuko ir kažką kramsnodamos šnekasi. Kai prieinu pasisveikinti, įbruka į rankas aplaužytą šokolado plytelę. Imkite ir valgykite.
