Izabelė

  

vakaras jo švelni vėsa – ir

ant tako stovi Tu Izabele –

baltu megztuku – kaip mažas paukštelis

Tu pilna švelnumo – o ir kaip patekai

į šitą pasaulį?

 

Tu nebijai vėsos žvelgi patikliai

į visus Tu nežinai blogio –

 

– Einam Izabele – sako Tau

vyresnysis brolis – namo

 

Tau tie namai Izabele pilni

švelnios ramybės – žalsvos sienos

 

Tu nepastebi nei juodų takų

nei šiurkščių rudų medžių kamienų

nei tankmės kuri susiraizgius

baugiai nei dilgėlynų

nepastebi jokio blogio

Tau visi geri Izabele

 

Štai Tu stovi – maža ir šviesi –

o kitų – blogų siaubiančių čia

viską – aplink nebeliko

ant Tavo tako

 

o Tu kažką kalbini

šypsais mums visiems

vakarą vėsų mums visiems šilta

nuo Tavo megztuko šviesos

 

– jau einame Izabele –

sako Tau brolis

vesdamas Tavo dviratį

o Tu dar žiūri į baltas švelnias gėles