Esė

 

Mano miela Mamyte! Tuoj baigsis pinigai ir oras yra blogas. Buvau taip gražiai įdegusi ir jau beveik nieko nesimato. Vakar buvo audringa diena. Pirma iš po nosies nuvažiavo traukinys, tada išsinuomojome automobilį ir nuvarėme į uostą, o iš ten garlaiviu tris valandas į Kuršių neriją. Ten viskas atrodo kaip dykumoje, vieni smėlio kalnai. Na, o visa kita papasakosiu. Tikiuosi, tau sekasi gerai?! Man buvo kažkaip neramu. Į Berlyną greičiausiai nebevažiuosim (trūksta pinigų).

 

Nuoširdūs linkėjimai nuo Riomo, širdingiausi

sveikinimai nuo tavo Marianos

 

 

Veneros bokštas

 

 

Erdvus kambarys buvo išklijuotas rausvais tapetais su vos įžiūrimais rugiagėlių žiedais ir atrodė, kad aukštos sienos vis dar atspindi saulėlydį. Buvo dešimta valanda vakaro. Mariana sėdėjo prieš ovalų veidrodį ir tepė šaltalankių aliejumi nuo vėjo įraudusius skruostus. Virš veidrodžio masyvus bronzinis kupidonas laikė putliame delne silpnai šviečiantį deglą – lemputę ir užvertęs galvą su kabančiais žandais spoksojo į lubas. Riomas sėdėjo lovoje sukryžiavęs rankas ant krūtinės ir tylėdamas stebėjo Marianos atspindį veidrodyje. Mariana sukamais pirštų judesiais lygino kaktos raukšleles ir žvilgčiojo į tamsą nueinančio rusvo atspindžio gelmėje stovinčią dvigulę lovą, papuoštą medinėmis gėlių girliandomis. Vyrai, kuriuos, aš anksčiau pažinojau, žvilgčiodama į lovos pusę galvojo Mariana, kartojo lyg susitarę, kad jie vertina mano vidinį grožį ir kad labai domisi mano mintimis. Eidami su manim pasivaikščioti po parką deklamuodavo kelis, matyt, pasimatymui išmoktus posmelius. Drąsesni kuždėdavo net į ausį. Po geros valandos, plačiai atidarę kavinės duris, siūlydavo išsirinkti staliuką, tada patys patogiai išsidrėbdavo pintoje kėdėje priešais ir neklausę leidimo užsirūkydavo. Pūsdami dūmus į viršų šypsodavosi ir spoksodavo į judančią padavėjos iškirptę už padėklo su bokalu alaus ir puodeliu kavos. Po to vėl spoksodavo į tą patį grožį už taurės vyno ir bokalo alaus. Lydėdami namo vesdavo jau už parankės, netyčia paliesdavo sėdmenis, deklamuodavo, na, gal nebe taip sklandžiai ir tada užlipdavo kartu laiptais į viršų, na, bet neilgam. Kitą dieną atsiųsdavo gėlių, kartais saldainių su jausmingu laiškeliu, dar sykį susitikdavom, o už kelių savaičių jie skolindavosi pinigų ir daugiau nebepasirodydavo. Bet ką gi aš čia prisimenu, galvojo Mariana nervingai masažuodama smilkinius, juk mano Riomas yra tikrai kitoks. Riomas šypsodamasis dažniausiai žiūri pro langą. Riomu juk galima pasitikėti.

Marianai priklausė nedidelė moteriškų apatinių drabužių parduotuvė su specialiu skyrium nėščiosioms mažame, bet jaukiame Citau miestelio centre. Mariana išmanė viską apie tas moterų dalis ir formas, kurios nuolat persekioja vyrų vaizduotę, net kartais jiems to visai nenorint. Mariana gerai išmanė, kaip tas formas pabrėžti arba truputį sumažinti. Ji mokėjo patarti, kokias spalvas reikia rinktis meilės išsiilgusioms našlėms ir kokių nėrinių ir kojinių nebereikia siūlyti prieš kelis mėnesius ištekėjusioms merginoms. Ji užsakydavo Riomui apatinius Lione, o siuntėjas kiekvieną kartą įdėdavo į dėžutę gabaliuką kvapaus rožių muilo. Riomas atidaręs siuntinį žaismingai spausdavo viena ranka muilą prie nosies, o kitą grakščiai dėdavo prie širdies, o po to taip tyliai, taip vos įskaitomai judindamas lūpas sakydavo – ačiū.

Riomas dirbo korektoriumi spaustuvėje, uždirbo nedaug ir nenorėjo vaikų. Jam atrodė, kad nėštumas sudarko figūrą ir sunkina veido išraišką, nors jis niekada to Marianai nesakė. Mariana niekada jam nepasakojo apie savo patirtį su kitais vyrais, o Riomas tylėjo apie savąją. Riomas mokėjo daugybę aforizmų atmintinai ir kartais juos painiodavo su savomis mintimis. Mariana mėgo klausytis Riomo išminties, dažnai net nežinodama, kad ji visai ne jo. Meilei keliama per daug užduočių ir per mažai reikalaujama iš savęs, šnibždėjo ji sau Riomo, o gal ir ne jo mintį, apžiūrinėdama veidrodyje savo pilnas, laimei, vis dar stangrias lūpas. Riomas atsikėlė ir nuėjo uždaryti lango, žiogai griežė vos girdimai, bet girdėjosi irzlūs balsai iš antro aukšto su balkonu. Tomai, reikalavo balsas, Tomai, kartojo moteriškas balsas, man plyšta galva. Gal atsisakom tos kelionės garlaiviu į tą užkampį, aš noriu eiti su vaikais pasivaikščioti ir pabūti prie vandens.

Kai man buvo penkiolika, ne, man buvo gal keturiolika, prisiminė Riomas, uždaręs langą, vėl įsitaisęs lovoje ir spoksodamas į trumpą Marianos šešėlį, krentantį ant gintaru žvilgančio parketo, taigi, prieš gerus 25 metus mes šitame name praleidome kelias nykių atostogų savaites. Mano mama, kaip tada sakydavo, susipažino Raušene su įdomiu žmogumi ir dažnai grįždavo labai vėlai. Grįžusi, nusiaudama batelius ir delnu braukdama nuo kaktos sruogą, sakydavo: „Raušeno kopų smėlis ir žydras dangus primena Afriką, – ir tada, jau įsispyrusi į šliures, – Dieve, kaip čia gražu.“ Pirmoji sakinio dalis buvo greičiausiai iš to įdomaus žmogaus repertuaro, nes mama niekada nebuvo nuvažiavusi toliau Mėmelio rytuose ir Olandijos sienos vakaruose. „O Dieve, kaip čia gražu“, – dažnai girdėdavosi paplūdimyje.

Erdviame mediniame name poilsiavo keturios šeimos. Naktį už lentinių sienų, apklijuotų gėlėtais tapetais, girdėdavosi skirtingi garsai. Už sienos, kur miegojo mano sesuo, gailiai cypdavo šuo. Prie pusryčių stalo sesuo sakydavo, kad tai vaistininko pudelis su kaspinu, surištu tarp ausų, ir kad ji irgi kartkartėmis naktį cypteldavo iš gailesčio ir solidarumo tam vargšui pudeliui. Už sienos, kur miegojau aš, dažnai ginčijosi du balsai, vienas lyg ir gilaus skambesio, kitas moteriškas, skardus. Po to tap, tap, tap nervingi žingsniai, matyt, nuo lovos link vonios, durų trenksmas ir po kelių minučių vėl trenksmas, tap, tap, tap atgal. Paryčiais už sienos monotoniškai girgždėdavo spyruoklės, po to trumpa tyla, o tada lyg stumtų ką sunkaus, o tas sunkus (gal lova?) vis kažkur kliūdavo. Mama (ją dažnai kankino nemiga) dūsaudama atsikeldavo ir basa eidavo atidaryti vienintelio lango, esančio už didelio stalo. Ji kurį laiką stovėdavo prie jo, atsirėmusi alkūnėmis į palangę. Namo garsus goždavo minkštas miško ošimas, į kambarį plūdo vėsa. Visa tai maišėsi su garsais žiogų, kurie griežė taip, lyg visai nežinotų, kas yra pabaiga. Dabar Riomas užsnūdo nuleidęs galvą ant Marianos pagalvės, o ji išjungė šviesą ir atsigulė šalia. Jie miegojo tuo kietu poilsiautojų miegu, kuris, anot kurorto gydytojų, jaunina odą ir gydo pašlijusius nervus.

Tiesa, vėliau tą medinį Riomo vaikystės laikų vasarnamį pardavė, perstatė į prašmatnią mūrinę vilą su baltomis kolonomis ir balkonu ant jų, vieta juk buvo puiki – tiesiai prieš besileidžiantį link jūros taką, vadinamą Promenada, taip, prieš pat maždaug gero kilometro ilgio šlovės ir grožio taką, kuriuo tarp paprastų mirtingųjų neskubėdamos vaikščiojo įžymybės – generolai, aktoriai, rašytojai ir kiek žemesnio rango poilsiautojai.

Vakar Promenadoje Mariana pamatė Heinzą Rühmanną. Apie aktorių, apie kurį buvo kalbama, kad jis ima skraidymo dvimotoriu pamokas ir jau moka padaryti mirties kilpą, šnabždėjosi, esą jis turįs dvi meilužes. Aktorius vedė už ilgo pinto pavadžio blogai dresuotą foksterjerą. Mariana suspaudė iki mėlynumo Riomo delną ir tyliai pasakė: Riomai, Riomai, negali būti, žiūrėk – Rühmannas! Foksterjeras, kratydamas snukį, bandė perkąsti pavadį, tampė jį ir urzgė. Riomas žvilgtelėjo į foksterjero kaklą veržiantį antkaklį ir kreivai šyptelėjo. Jis kažkodėl prisiminė, kaip mama versdavo jį vilktis nemėgstamus drabužius, ne, tiksliau, tuos nekenčiamus skudurus, kuriuos dėvėjo jo bendraamžės mergaitės. Mariana žiūrėjo į pomada suteptus Rühmanno plaukus, įdegusią kaktą, berniokišką jo šypseną, net bandė pagauti jo žvilgsnį ir staiga atsitiko tai, ko nesitikėjo niekas. Rühmanną lenkė pagyvenęs kariškis, vedinas gerai nuaugusiu dratharu (ši veislė yra žinoma tarp medžiotojų dėl savo užsispyrimo siekiant tikslo). Foksterjeras, pamiršęs graužiamą pavadį ir net nesulojęs, netikėtai stryktelėjo ir įsikibo dantimis dratharui į gerklę. Dratharas gindamasis plėšė gabalą mėsos iš urzgiančio foksterjero šlaunies. Iš jo nasrų dribo kruvinos putos. Amo netekęs Rühmannas stovėjo nuleidęs rankas ir nežinojo, ką daryti, o kariškis, ryžtingai išsitraukęs diržą iš galifė kelnių, tvojo, ne, daužė sagtimi per susiriejusius šunis, plūstančius kraujais, pliekė tol, kol galų gale atlupo dabar jau gailiai inkščiantį iš skausmo foksterjerą nuo kraujuojančios dratharo gerklės. Nuščiuvusi minia skirstėsi. Mariana nei iš šio, nei iš to pradėjo kukčioti, ašaros ritosi jos pudruotais skruostais. Foksterjeras nesiliovė inkštęs, dratharas skalijo. Nesveikai išbalusį Rühmanną apsupo užjaučiantys praeiviai, jo nebesimatė, o Riomas ryžtingai apglėbęs Marianą per pečius nuvedė Promenada tolyn. Mariana ėjo lėtai, vilko apsunkusias nuo baisaus reginio kojas ir žiūrėjo lyg ir į tuštumą. Kažkur toli pašto laikrodis mušė šešias valandas, o prieš Riomo akis lėtai slinko debesys, žalsvos bangos plakė pakrantę, bandė užsiridenti pasivaikščiojimo taku ir norėjo užlieti pliažą. Už penkiolikos minučių laikrodis mušė ketvirtį valandos ir Riomas, vesdamas ištuštėjusiu taku vis dar tylinčią Marianą, galvojo, kad laikas kaip vanduo, slystantis šlapiu smėliu, įteka į jauną žmogų ir jame apsigyvena, o kažkada, jam to visai nežinant, greičiausiai priešaušriais, lyg kokie garai, jį palieka. Ryte atsibudęs žmogus to net nejaučia. Ir tada visi jį pamiršta ir daugiau nebepastebi. Jis lyg ir gyvena, mojuoja kitiems rankomis, duoda ženklus, bet iš tikrųjų yra nebematomas. Jis tada rėkia, gal net staugia, bet niekas jo nebegirdi.

Riomas prisiminė, kaip jo mama pasakojo, kad Promenadoje dažnai matydavo H. Sudermanną, jis anksčiau čia kelis kartus poilsiavo. Pasakojo, kad eidamas pasivaikščioti nuolat tikrino savo kišeniniu laikrodžiu garsiai mušančio pašto laikrodžio tikslumą. Bet šiandien beveik niekas nebenešiojo masyvių kišeninių laikrodžių liemenės kišenėje ir pirko tik rankinius. Niekas nebetraukė iš apdulkėjusios lentynos H. Sudermanno, visi uoliai mokėsi gyvenimo iš romanų apie nelaimingą meilę dideliuose miestuose, graibstė S. Zweigą, brolius Mannus arba Remarque’ą. Laikas jų knygose buvo daug sraunesnis nei prieš kelis dešimtmečius ir, žinoma, daug pavojingesnis. 

Riomas jautė pažastyje šiltą Marianos delną, ji mėgo eiti pasivaikščioti į patį Raušeno pakraštį, įsitvėrusi jo parankės. Taip, Mariana mylėjo gerokai vyresnį Riomą, jo trumpą berniokišką šukuoseną ir išpuoselėtas šiltas rankas plonais riešais. Kai Riomas juokdavosi, Marianai atrodydavo, kad žalsvai pilkos Riomo akys darydavosi mėlynos, na, gal ne visai kaip dangus, bet greičiau kaip jo atspindys tamsiame ežere. Dėl aiškumo apie meilę šitoms žydroms akims pasakysiu, kad Riomas buvo trumpinys visai kito vardo. Riomo tikrasis vardas buvo Rozmari. Vardas ir lytis nevyriška, juk būna kartais gyvenime ir taip.

Pačiame Raušeno pakraštyje, į kurį ėjo mūsų pora, buvo Veneros tarpeklis. Nežinia, kas ir kada sugalvojo tai lomai tarp kopų tokį pavadinimą, bet poilsiautojai lyg susimokę pirkdavo atvirukus su būtent šiuo vaizdu. Ant žalių tarpeklio šlaitų kaip drugiai saulėje šildėsi įvairaus amžiaus porelės, tikėdamos nesenstančia meilės jėga. Nuo Veneros tarpeklio takelio atsiverdavo puiki panorama į Baltiją, į rausvą ir tokį viliojantį horizonto brūkšnį, kuris visada yra toks nuostabus savo nepasiekiamumu.

 

●

 

1929 metais Thomas Mannas Goethės draugijos kvietimu atvyko į Kionigsbergą, skaitė gerbėjams ištraukas iš „Budenbrokų“ ir dalino autografus. Patartas Kionigsbergo leidyklos savininko nusprendė praleisti atostogas Raušene, viename populiariausių to meto Vokietijos kurortų. Mannas buvo aistringas keliautojas ir dažnai, kaip ir kiti vokiečių rašytojai, pabrėždavo, kad daugeliui turėtų būti gėda pasakoti susitikimuose su skaitytojais apie užsienį ir taip blogai pažinoti savo mylimą šalį. Šalies teritorija Rytprūsiuose buvo sumažėjusi, kai Lietuva 1923 metais užėmė Mėmelį ir aplink jį esančias žemes. Raušeno miestelis Mannui pasirodė triukšmingas, jis juto per daug įkyraus praeivių dėmesio. Jam nerūpėjo loterijos bilietai ir penkių rūšių ledai, pardavinėjami šalia jūros tako. Jį nervino ugniagesių orkestro skleidžiamo valso garsai, sklindantys vakarais nuo vandens bokšto. Jam nepatiko ir tas 30 metrų aukščio rausvas vandens bokštas, primenantis saulėlydžio šviesoje nesakysiu ką. Jam norėjosi tylos. Jis čia praleido vasaros atostogas (1929.VII.29–VIII.23) su žmona ir dviem vaikais, parašė novelę „Mario ir burtininkas“. Rašė sėdėdamas pintame pajūrio krepšyje ir pakeldavo galvą tik tada, kai kaimynystėje besideginantis paauglys atsistodavo ir nubraukęs prilipusį smėlį nuo bronzinių pečių, o po to nuo raumeningos nugaros lėtai eidavo maudytis. Novelėje Mannas pasakojo apie hipnotizuotoją, kuris pavergia jaunų žmonių valią ir išnaudoja juos iš pradžių ant scenos, o po to ir realiame gyvenime. Kai novelę skaičiau prieš gerus dvidešimt metų, ji man priminė Hitlerį ir jo pavojingą talentą paveikti susirinkusius klausytojus. Skaitant šiandien ji man kalba apie kitus, ne mažiau talentingus mūsų dienų hipnotizuotojus ir hipnotizuotojas, į darbą vežamus juodais valstybiniais limuzinais ir užsiimančius įtaiga tiesiai iš ekranų. Kadangi novelės veiksmas vyksta Italijoje, mažame fiktyviame Torre di Venere (Veneros bokštas) miestelyje, 1930 metų skaitytojas greičiausiai galvojo apie Mussolini.

Paklausęs Austrijos konsulo B. Kocho patarimo, paskutinėmis atostogų dienomis Mannas nuvyko garlaiviu apžiūrėti Nidos, kuri 500 metų iki pat 1923-iųjų priklausė Vokietijai. Po Antrojo pasaulinio karo Raušeno nebeliko, vokiečiams jis tapo fikcija, kaip kad buvo Torre di Venere, ir nuo 1947 metų buvo pavadintas Svetlogorsku. Šiandien reklaminiuose prospektuose poilsiautojams Svetlogorskas pristatomas kaip Šiaurės Sočis. Įžymusis vandens bokštas pritaikytas šildomam aukštesnio rango kariškių baseinui, o čia pat ir ištaiginga karo ministerijos sanatorija. Svetlogorske dažnai apsistoja Rusijos įžymybės, o stambūs magnatai statosi sau prašmatnius namus su arkomis ant ukrainietiško granito kolonų. Nenuilstantys žiogai čia turbūt griežia kaip ir anksčiau. Veneros tarpeklio žymos nebeliko jokiuose topografiniuose žemėlapiuose, greičiausiai tarpukopė neatpažįstamai apaugo erškėčių krūmais ir retu spygliuočių mišku. Sunku šiandien įsivaizduoti Riomą stovintį iki kaklo tame šabakštyne, bandantį įžvelgti tolimą horizonto brūkšnį tarp smėlio kalvų ir deklamuojantį S. Zweigą, kurį tada visi taip mėgo: