Apie minorinį Šostakovičių

Julian Barnes. Laiko triukšmas. Romanas.
Iš anglų k. vertė Nijolė Regina Chijenienė.
V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2017. 206 p.

Naujausiame romane „Laiko triukšmas“ britų rašytojas Julianas Barnesas žvalgosi po itin prieštaringą garsaus rusų kompozitoriaus Dmitrijaus Šostakovičiaus gyvenimą. Literatūros gurmanai šią knygą nusičiupo veikiausiai vos išvydę Barneso pavardę, kai kurie mėgėjai, kaip teko nugirsti, – dėl patrauklaus „senovinio“ viršelio. Įtakos turėjo ir „The Guardian“ pagyrų fragmentai. Knygos viršelyje vaizduojamas per petį grįžtelėjęs, lagaminą laikantis žmogus. Tokio Šostakovičiaus portreto Barnesas nepaleidžia visame kūrinyje, kurdamas fikcinę žmogaus, įstrigusio amžinajame tarp, biografiją.

Barnesą užtikrintai galima vadinti amžinųjų vertybių saugotoju, nemoralizuojančiu moralistu arba, kaip sufleruoja knygos anotacija, „idėjų romano renesanso architektu“. Autorius, kaip, beje, ir personažas Šostakovičius, nuolat ginasi nuo įvairiausių jo kūrybai primetamų -izmų, tačiau vienintelį jau ištartą štampą drįsčiau pakartoti – ikipostmodernistas. Tarsi ir paties autoriaus rašymo maniera būtų pakibusi tarpinėje erdvėje, tarpiniame laike.

„Laiko triukšme“ kartu su Šostakovičiumi keliaujame jo fragmentiškos atminties ir refleksijų keliais po totalitarinio režimo laikus, tiksliau – Stalino ir Chruščiovo laikų Tarybų Sąjungą. Trys erdvės atitikmenis turintys romano skyriai „Laiptų aikštelėje“, „Lėktuve“ ir „Automobilyje“ atspindi ir Šostakovičiaus dvasinio lūžio akimirkas, laipsniškai vedančias link kapituliacijos. Pirmame skyriuje jau išgarsėjusio kompozitoriaus gyvenimas pakimba ant plauko – kai „Pravdoje“ suniekinama jo kūryba. Diena ar dvi, ir menininkas, paskelbtas „liaudies priešu“, jau gali ruoštis tardymams, tremčiai ar… mirčiai. Šiame skyriuje pirmąkart susiduriame su viršelio Šostakovičiumi – su lagaminu, bailiai besidairančiu per petį, lūkuriuojančiu prie lifto, kol bus išvežtas. Šio nuolatinio lūkuriavimo absurdą stiprina veiksmo rituališkumas – kiekvieną naktį, susikrovęs būtiniausius daiktus, pasiėmęs cigarečių, kompozitorius laukia nežinia kur turinčio perkelti lifto. Tolesniuose dviejuose skyriuose Barnesas vaizduoja lėtą garsaus menininko sunaikinimo istoriją – pradedant jo kuriama muzika, baigiant sąžine ir žmogiškuoju orumu. Šostakovičius, kurį represinės struktūros nusprendžia palikti gyvą, tampa „žmogaus sielos inžinierių“ įrankiu, žaisliuku, patiriančiu tardymus, muzikos uždraudimą, „draugiškus“ Stalino skambučius.

Romano vyksmas nuolat stabdomas nukreipiant intymų žvilgsnį į chaotišką Šostakovičiaus vidinį gyvenimą. Kompozitorius sprendžia universalius klausimus: kam priklauso menas, kuo skiriasi žmogaus ir menininko sąžinė? Ar šios gali sutapti? Autorius atiduoda duoklę ir ironijai:

– Aš suprantu, jūs žymus kompozitorius, – toliau kalbėjo mokytojas, – bet kas jūs toks, palyginti su Didžiuoju vadu? [...]

– Juk sliekas aš, palyginti su jo šviesybe! Tiktai sliekas.

– Būtent, sliekas. Gerai, kad jumyse jau bunda sveikas savikritikos jausmas.

(p. 143)

Šiame absurdiškame „žmogaus sielos inžinerijos“ žaidime ironija tampa šiaudu, kurio griebiantis galima ne tik reflektuoti ir nesutikti su privaloma ideologija, bet ir apsisaugoti. Tai ir vienas iš nedaugelio dalykų, tebeteikiančių pasitenkinimą Šostakovičiui: „Išgerkime už tai, kad nebūtų geriau!“ (p. 98) – kiekvienais Naujaisiais metais linki romano veikėjas. Autorius liudija senąsias tiesas: sovietinės sistemos idealai, paremti kolektyvine atsakomybe ir utopijomis, brukantys žmonėms saldžiai sukonstruotos tikrovės vizijas, skaudžiausiai prislegia mąstančias asmenybes („Sielų inžinieriai gviešėsi konstruoti jo sielą kaip ir visų kitų. […] Pasaulis iki kaklo kraujuje ir mėšle, o tu šypsokis. Tačiau menininkams būdingas pesimizmas ir nervingumas. Vadinasi, tu neturi būti menininkas!“, p. 104). Tokiame deformuotame pasaulyje sutrikusi bet kokia pusiausvyra, žmogus – tik statybinė medžiaga, projekcija. Tačiau šiuose tironiškos galios santykiuose Barnesas Šostakovičiaus pernelyg neišaukština – bent jau nesuteikia jam aktyvaus disidento, maištautojo statuso. Veikėjas veikiau farso dalyvis. Šiai temai atskleisti rašytojas pasitelkia visą arsenalą menininkų: Wagnerį ir Eizenšteiną, Achmatovą ir Prokofjevą, Bernardą Shaw ir Sartre’ą, Stravinskį ir Nikolajų Nabokovą. Vieni jų atvirai pajuokiami kaip prisitaikėliai, kiti – kaip abejingi išeiviai, netikę veidmainiai, nenumanantys, ką iš tiesų reiškia gyventi komunistinio režimo valstybėje. Svarbiau čia kitkas – Šekspyro ir Pasternako intertekstu Barnesas kategoriškai neigia herojaus tipažą ir patį herojiškumą: Hamleto laikai jau praėjo, tokie personažai nefunkcionuoja totalitarizmo sąlygomis. Herojiško gyvenimo nėra, kaip nėra ir herojiškos mirties. Siekiamybę gyventi galiausiai pakeičia kuklesnė būtinybė – tapti bent jau išgyvenimo meistru. Ir nebus čia jokio „žmogus – tai skamba išdidžiai“.

Skaitydama galvoje nuolat grįždavau prie Barneso „Laiko triukšmo“ ir Milano Kunderos „Nepakeliamos būties lengvybės“ paralelių. Buvau įsikibusi minties, kad Kundera savąjį pasakojimą įvelka į komplikuotesnį rūbą – totalitarizmą jam apgobia atsitiktinumo filosofija, nyčiškasis amžinojo sugrįžimo mitas. Vis dėlto Kunderos personažas Tomas, „mažasis“ herojus, viešai pasmerkia komunizmą ir šio poelgio sunkumą galiausiai gauna nešti visą gyvenimą. Barneso Šostakovičius, atvirkščiai, nugyvena gyvenimą slegiamas savo neryžtingumo, bailumo jungo. Tačiau ką tame katastrofiškame procese išvis gali reikšti maištas? Mintis, kurią pasiūlo Barnesas, patiks toli gražu ne kiekvienam skaitytojui: šiokią tokią išgyvenimo ir laisvės galimybę siūlo tik menas, vienintelis gebantis užgožti laiko triukšmą.

Mane, kaip ikipostmodernistinę skaitytoją, tenkino tiek meno sudvasinimo idėja, tiek kūrinio vidiniai diapazonai. Guodė ir išskirtinis autoriaus susirūpinimas žmonėmis, jų likimais. Tą patį galiu pasakyti ir apie pasiryžimą meną atiduoti žmonėms, o ne pačiam menui. Skaitytojams, išsiilgusiems kalbinių žaidimų ar sovietinio teroro vaizdinių, knygos į rankas geriau neimti – daugelis Stalino darbelių čia paliekami „už kadro“, juos sėkmingai pakeičiant prancūziško batono virsmu į rusišką, o galimybę pažaisti eliminuoja rafinuota ir (kartais net per daug aiški) Barneso kalba. Abejotina ir tai, ar įtampos mėgėjams (priešingai nei Šostakovičiaus muzikoje) romane pavyks rasti šurmulio bei lengvučių beprotybės prieskonių. Jei sėkmingai universalizuosime romane vaizduojamus galios santykius, pastarųjų atšvaitų galbūt pavyks atrasti ir šiandien.

Šis romanas – tai minorinis pasakojimas, kuriame nagrinėjami opūs moralės klausimai. Neslėpsiu, kad pasigedau originalumo – pagrindinė problema, kurią įžvelgiau romane, buvo perdėtas autoriaus noras papasakoti Šostakovičiaus istoriją kuo tiksliau. Pavyzdžiui, nuo pat pirmųjų puslapių nepaliko mintis: kodėl neparodomas Šostakovičiaus, taip aukštinusio meną, kūrybos procesas? Atsakymą atradau interviu, kuriame Barnesas teigia, kad Šostakovičius apie tai paprasčiausiai nerašė. Nejau šis procesas neskatino jokių jausmų, nekėlė viršun jokių demonų, nekūrė vidinių antagonistų? Tačiau rašytojo savivalės stoka jaučiama ir rašymo stiliuje, kuriuo kartais pernelyg simpatizuojama dienoraštiškam aiškumui ir preciziškai tvarkai.