Amžinai žalias ąžuolas

 

Tamsi siaura alėja veda prie amžinai žaliuojančio ąžuolo. Tačiau vietomis ji išvarpyta šviesos. Tos properšos nevienodos. Vienos kaip valkos, kitos – kaip mažučiukai taškeliai. Kad ir kokios būtų formos, jos nepajėgia grumtis su tiršta tamsa, kuri nėra paprastas šviesos stygius, o tikra materija – kaip medis, geležis ar akmuo.

Alėja veda prie namo. Iš ten, kur stoviu, tai yra nuo viršutinės priebučio pakopos, stebiu visą jos ilgį iki paskutinio posūkio, už kurio ji įsilieja į vieškelį. Jei kam nors būtų lemta ateiti, beregint pamatyčiau. Mane slepia platano ir akacijų lapai. Aš matysiu pats būdamas nematomas. Šitaip laukiu ištisas valandas, ištisas dienas. Žinoma, kadaise aš buvau kitoks. Labai veiklus, sakė, puikus verslininkas, taiklus, greitas, guvus. Pasikeičiau ūmai, per vieną naktį.

Tai nebuvo atsivertimas. Manęs neaplankė jokia vizija. Atsibudau po košmaro, kurį buvau jau pamiršęs, ir staiga mane pagavo beprotiškas juokas, nenumaldomas beprotiškas juokas, kaip dar niekad nėra buvę; tas juokas truko keletą minučių. Apsiraminęs išvydau save, tolstantį valtyje, ir tariau sau sudiev. Tas, kas buvau, kas dar tariausi esąs, nė nekryptelėjo galvos. Netrukus jis dingo horizonte.

Likau vienas su nepažįstamuoju, kuris sakėsi esąs mano naujasis „aš“. Nežinojau, kaip su juo elgtis. Draugiškai ar santūriai? Kol kas jis dėjosi miegąs. Koneveikiau save, kad buvau toks išsiblaškęs ir leidau pasprukti vienam ir įsitaisyti kitam. Taip man ir reikia, galvojau. Tuo metu, kai reikia saugotis (o šitai pasitaiko ne taip jau dažnai), visi kažkur dingę. Naujasis prabudo. Nebuvo iš ko rinktis. Žinojau, kad negaliu ilgam likti už bet kokio kūno ribų kaip žaltvykslė naktį laukuose. Tad įsinėriau į naująjį apvilką. Ir tai padariau deramai ir be jokios arogancijos.

Pirmosios valandos buvo netikėtos. Aš visai pamiršau savo pirmtaką. Be jokių pastangų tapau jo įpėdiniu. Pats nesuvokdamas tolydžio elgiausi priešingai, nei būtų daręs jis. Kontoroje niekas nieko nepastebėjo. Per kelis akimirksnius sugrioviau tai, kam sukurti man prireikė ne vieno mėnesio, garsiai skelbdamas savo tvirtą ryžtą likt ištikimam savo krypčiai. Padėjėjai karštai man pritarė – be menkiausios kreivos šypsenėlės. O man pažįstamos tos kreivos jų šypsenos. Kadaise jos būtų privertusios mane suabejoti savimi. Diena slinko, ir mane kartais užplūsdavo koks mano praeities gūsis, reikia pripažinti, santūrus ir dažniausiai absurdiškas. Jie buvo susiję su kulinariniu skoniu ir smulkiais įpročiais. Susigriebiau norįs stiklinės to viskio, kuris dabar man kėlė siaubą, ir karštligiškai naršąs kišenėje cigarečių pakelio, kurį prieš valandą ištrenkiau į šiukšlių dėžę. Visa tai buvo nerimta. Savo naujajame kailyje jaučiausi gerai. Tiesą sakant, buvau įsitikinęs, kad niekad nė neturėjau kito.

Per kelias savaites mano bendradarbiai ir draugai (ir toliau stengiuosi nesuplakti į viena tų dviejų sąvokų) gavo pripažinti akivaizdų dalyką: aš buvau nebe tas žmogus. Tada jų vaizduotė paleido vadžias. Vieni kalbėjo apie priepuolį ir rimtas jo komplikacijas, kiti apie smegenų suminkštėjimą, dar kiti apie šizofreniją. Geranoriškiausi teigė, kad aš patekęs į mistinės meilužės ar kokio nors madingo guru įtaką. Žodžiu, visi sutarė dėl vieno dalyko: aš tapęs grėsmingai vangus. Laiku informuotas vieno tariamo bičiulio, kuris vylėsi išmušti mane iš pusiausvyros, persakinėdamas visas tas paskalas, aš galėjau parengti kontrpuolimą. Atvirai kalbant, tų žmonių nuomonė man buvo nė motais, bet senasis gynybinis refleksas skatino veikti. Tad kaip didžiausią paslaptį, – kad būčiau tikras, jog viskas bus paskleista, – patikėjau tam bičiuliui, kuris taip troško man gero, turįs patikrintą sėkmės metodą ir todėl esąs visai abejingas dabarties nesklandumams ir tikras dėl galutinės sėkmės. Tas pavydus kvailys (kvailumas ir pavydas – darni pora) paskleidė naujieną, ir mano autoritetas dešimteriopai padidėjo. Į nereikšmingiausias mano kalbas imta žiūrėti kaip į pranašystes. Žodžiai iš mano dažniausiai sučiauptų lūpų padarydavo galą niršiausioms diskusijoms. Ta privilegijuota padėtis visiškai nedžiugino. Mane graužė abejingumo gangrena. Dar blogiau – buvau visiškai abejingas savo abejingumui. Manęs nėmaž neslėgė tai, kad nebejaučiau jokio troškimo, jokios aistros.

Tai negalėjo trukti be galo. Netrukus man jau apkarto tas žaidimas, kurį nuolat išlošdavau, vaidindamas pralaimintį. Nusprendžiau viską pasiųsti velniop. Tai nebuvo lengva. Net mano priešai tvirtino, kad man nevalia šitaip dezertyruoti, kad aš reikalingas, nepakeičiamas, kad mano pasitraukimas sugriaus pradėtą darbą. Aš atsilaikiau ir štai užsikasiau šioje senoje sodyboje, kurią man rado vienas nekilnojamojo turto agentas – kadaise buvau padaręs jam šiokių tokių paslaugų.

Įsmeigęs akis į alėjos galą aš laukiu. Ištisas dienas, ištisas valandas laukiu. Aš – tik lūkestis ir tame laukime pirmąsyk jaučiu išsipildymą. Ar laukiu kokio vyro, ar moters (nedrįstu tikėtis tokios laimės), ar tik to tokio apibrėžto ir tokio neužbaigto dalyko, kuris vadinamas įvykiu? Laukiu, kad man būtų atskleista mano lūkesčio priežastis, tačiau neskubu būti apšviestas. Mokausi mėgautis malonumais, rafinuota kančia, tokios būsenos nepastovumu – jie ne tokie skausmingi ir subtilesni nei vulgarus pavydas. Visa esybe išgyvenu tą akimirką, kuri tuoj ateis, – o tai kaskart tolygu nusivylimui ir sykiu yra palengvėjimo atodūsis, pagalvojus, kad laukimui dar ne galas, kad jis gali dar ilgai tęstis ir aš patirsiu dar daugybę tokių įtemptų akimirkų.

Vėjas silpnai judina blizgančius žaliojo ąžuolo lapus. Ar tai ženklas, žinia apie kol kas paslėptą esatį? Ar toms šakelėms, kurios juda kaip rankos, apsunkusios nuo nusivylimų ar atsisveikinimų, patikėta misija mane įspėti, kad veikiai viskas pasikeis, kad prasidės naujas gyvenimas? Leidžiasi vakaras – nei greičiau, nei lėčiau negu kitomis dienomis. Vakaras savaime yra niekas. Jis lydi kažką kitą, kas niekada nepasirodo ir retsykiais leidžiasi nuspėjamas. Sutemų drapiruotėmis, iškilmingais gestais slepiamas pažadas arba grasinimas. Negali dalyvauti dienos merdėjime ir nejausti nerimo dėl to nuolatinio išsiskyrimo. Vis kartoju sau, kad jis tėra laikinas, bet ką gali žinoti? Iš teisybės esu anapus tos alėjos. Jaučiu esantis jau labai toli, ten, kur nedideli nukrypimai sukelia didžiules permainas, slėpininguose judesio ir formų kraštuose. Visiems laikams palikau niūrų ir lėkštą apgaulingų minčių, melagingų įvykių sferą. Kartoju tai save drąsindamas, kad įstengčiau deramai pasitikti tą neišvengiamą akimirką, kai suprasiu, jog nėra ko laukti, jog niekas nepasirodys, jog šitiek metų pralaukiau veltui.

 

 

Pastovumo iššūkis

 

Aš namie, tai yra girioje. Tarp medžių slysta šešėliai – moterų šešėliai. Ir nė vieno vyro. Kodėl? Todėl, kad vyrai – tik nenusisekusios moterys, neįstengiančios pagimdyti nieko kito, tik sąvokas. Pastoti sąvokomis – koks pasityčiojimas!

Tos vingrios moterys visą gyvenimą stengėsi tapti medžiais. Kai kurioms pavyko, tos tyli, romiai mėgaudamosi savo laime. Tos, kurioms nepavyko, bruzdėjo, kalbėjo, šūkavo, verkė ir juokėsi.

Aš traukiu plynės link, o ji kaip jūra – visų kelių pabaiga. Jei galėčiau pristabdyti laiką, ilgiau pabūčiau tarp savo šakotų, lapuotų bičiulių, kurie manęs gailisi, kad neturiu šaknų. Jie klysta. Kadangi judu, tad galiu juos aplankyti ir palyginti. Juk jie nežino, kokie yra skirtingi.

O aš žinau. Medžių esu matęs ir dar matysiu visokiausio aukščio, visokiausio storio, visokiausių formų. Tai joks mano nuopelnas. Nesu nei girininkas, nei medkirtys. Anie – bėdžiai, kuriuos, beje, gerbiu. Aš – vienintelis savo rūšies atstovas. Aš – einantis kelias. Kaip ietis smingu į aukštamiškį ar atvašyną. O kai pereinu, viskas įkandin manęs užsiveria. Aš nepalieku jokio pėdsako.

Pasiekęs pamiškę, esu sukrėstas ir apstulbęs. Sukrėstas todėl, kad nebematau aplink save medžių, apstulbęs nuo šviesos – nesvarbu, ar toji būtų plynės, ar jūros. Ir viena, ir kita stengiasi varžytis su dangumi primygtinai ir santūriai, kaip tie atsitiktiniai bičiuliai, kurių esama, bet jie nėra artūs.

Akimirką gardžiuojuosi oru, plūstančiu iš to vaizdo gilumos ir, regis, gaivesniu, sveikesniu, artimesniu savo ištakoms. Man nevalia sustoti. Turiu žymėti kitą kelią, kelią be pėdsako, kelią į niekur. Toks mano amatas. Aš – beprasmybės darbininkas. Jeigu būčiau žmogus, mane vadintų poetu. Ir vis dėlto manau, kad medžiai prisimena mane praeinantį.

Štai. Aš pasukau atgal. Pasakiau sudiev nebyliam šviesos gausmui. Man geriau ošianti miškų tyla. Mano bičiuliai medžiai slysta su manimi. Mūsų kryptis – laiko kryptis, o laikas užkerta kelią grįžimui. Atokesni medžiai mus išvykstančius sveikina virpėjimu. Nežinau, kokiu greičiu judu. Tai įvertinu pagal mane lenkiančius debesis. Kai kurie jų greiti. Kiti labai lėti. Tie vangstosi. Paskui juos niukteli stiprus vėjas, ir aš taip pat imu skubėti.

Kur? Niekur; judėti – pati mano esmė. Jei kiek ilgėliau stabteliu, jaučiuosi tirpstąs kaip sniegas saulėje. O skaudi akimirka man ta, kai susitinku aiškiai nubrėžtą kelią, kuris nepranyksta. Apsimetu jo nematąs, toliau traukiu savo vaga. Anas, vargšas, esu tikras, manęs nė nepastebi. Jam nepažįstamas tas džiaugsmas, kurį jaučiu matydamas prasiskiriant krūmus, pakylant šakas, kad mane praleistų. Anaiptol tuo nesididžiuoju, bet man malonu tiems kukliems pagalbininkams įkvėpti bendrystės ir naudingumo pojūtį.

Aš puikuoju kaip visi tie, kuriems būtina pasidrąsinti. Dažnai svarstau, ar tas mano blaškymasis nėra bergždžias. Aišku, nenorėčiau būti pasmerktas sustingimui, tačiau prisirišti man būtų ne pro šalį. Jaučiuosi laimingas, kai koks nors senas ąžuolas ar jaunas klevelis man kužda: „Malonu tave matyti praeinantį.“ Aš savanaudis. Man malonu teikti malonumą.

Kartais girioje sutinku žmogiškųjų būtybių. Jos sunkiai pėdina, nuleidusios galvas, matyt, apsunkusias nuo rūpesčių, kuriuos jos vadina mintimis. Tos tuščios judančios citadelės man kelia gailestį. Kiekviena jų nuoširdžiai tariasi esanti pasaulio centras. Koks pokštininkas apdovanojo jas ta baisinga dovana, kurią jos vadina savo sąmone?

Truputį žeidžia tai (man, kaip ir jiems, būdinga savimeilė), kad tie tariami genijai manęs nė nepastebi. Tie, kurių smegenys tariasi griaunančios ir atkuriančios pasaulį, neįstengia manęs įžiūrėti, kai einu pro šalį. Tai rodo jų aklumo mastą. Tarp tikrovės ir jų įsprausta širma, o jie to nė neįtaria. Norėčiau su kuriuo nors iš jų užmegzti ryšį. Atskleisčiau jam įvairių dalykų, jis taip pat man paaiškintų kad ir tai: kaip gali gyventi, žinodamas esąs pasmerktas mirčiai? Ar toji lemtis suvokiama kaip baisi neteisybė, ar kaip natūrali užbaiga? Norėčiau įsiskverbti į vieną tų ribotų būtybių ir perprasti iliuzijų, leidžiančių joms egzistuoti, mechanizmą.

Puikiai žinau, kad tai būtų prarastas laikas. Kaip ir jos, aš akimoju virsčiau absoliuto gamintoju, begalybės klastotoju. Ne kažin kas. Begalybę aš pripažįstu tik tada, kai ji kvepia miškais. Tiesą sakant, mane graužia baimė susitikt kitą save, kitą einantį kelią. Nenoriu būti vienintelis savo rūšies atstovas, bet jeigu jausčiau šalia savęs lygiagretų būvį, mane paralyžiuotų. Man atrodytų, kad užimu dvigubą vietą, esu tas, kurio per daug.

Iš teisybės taip sakau, stengdamasis pamiršti vieną susitikimą – man jis buvo slogus. Kelias valandas traukiau per girią palei upę. Mudu šnektelėjome. Uždaviau klausimų, kurie jai pasirodė absurdiški. Ji man atsakė tekanti, srūvanti į didesnę upę, o ši – į jūrą, vykdanti savo gėlo vandens lemtį, ir geriau jai nė nereikia. Prisipažino nelabai suvokianti, kokia mano kelionės prasmė. Pavadino ją tariamu nuotykiu. Kai dėl uolėto slėnio pamečiau ją iš akių, lengviau atsikvėpiau.

Nuo tol svarstau. Toji paika upelė su savo giesmele išmušė mane iš vėžių. Rimtai pažiūrėjau į tą vandens čiurlenimą. Kad vėl atrasčiau girios dvasią, pastovumo ir polėkio bendrystę, pastovumo iššūkį, dvasios šerdį, dedu viltis į ąžuolus.

 

Iš: Bourbon Busset. L’ esprit de la forêt. Paris: Gallimard, 1993

Vertė Jonė Ramunytė