Kairos, arba Priminimas apie amatą

Šis trumpas tekstas – apie audinių audimo ir visokių abstrakčių, tarsi „aukštesnių“ darbų, tokių kaip mąstymas, planavimas, organizavimas, lingvistines sąsajas, smarkiai apgriaunančias bet kokias neva natūralias žmogiškų užsiėmimų hierarchijas. Rašant kultūrinei spaudai apie tokį žemą ir tokį „moterišką“ reikalą kaip audimas, norisi iškart ilgai atsiprašinėti ir aiškintis – bet aš to nedarysiu. Džiaugiuosi, kad yra tų, kurie tiesiog audžia, gamina baldus, siuva, lipdo indus, surinkinėja kompiuterius, montuoja vamzdžius, taiso židinius ir taip toliau. Ir kad jie atsispiria visiškai nereikalingam ir kvailam impulsui kuo greičiau „pakylėti“ amatą iki tikro meno, gaminimą – iki (bent jau) mokslinio tyrimo, paprastą amato kokybę – iki novatoriškos koncepcijos. Toks „pakylėjimas“ atskleidžia keistą ir neišmintingą tikėjimą žmogiškųjų užsiėmimų hierarchija, kuri neegzistuoja ir niekada neegzistavo, jei kalbame apie darbą, gebėjimą ir rezultatų vertę, o ne apie ekonomines tvarkas. Amatu galima lygiai taip pat laikyti ir vadinamąjį meną (ir taikomąjį, ir konceptualųjį, ir vizualųjį, ir pasakojamąjį – bet kokį), ir mokslą, ir organizavimą, ir kitus užsiėmimus.

Kad ir daiktų darymas, ir jų tyrinėjimas, ir menas (nesvarbu, kaip jis suprantamas), ir konceptų kūrimas – irgi amatas, iškalbingai rodo vietomis sutampanti šių veiklų terminija, į kurią ir siūlau pirmiausia atkreipti dėmesį. Pavyzdžiui, labai įdomu, kad daugelyje kalbų vartojamos abstrakcijos mąstymo judesiams išreikšti, kurios „paimtos“ iš audimo amato. Primindama tuos terminus, nenoriu kaip nors sutaurinti ir paaukštinti audimo; priešingai – įdomiau, kad mąstymo judesiai vyksta fizinių veiksmų trajektorijomis ir yra tiek pat sunkiai išmokstami kaip ir fiziniai. Jie neskraido žaibais, nesitranko blyksniais arba sprogimais galvoje; jie taip pat reikalauja pastangos, dažno ir ilgo kartojimo. Ir net po to ilgo kartojimo mąstymo veiksmai pavyksta kartais labiau, kartais menkiau, kartais įdomiai ir tiksliai, kartais – nevykusiai ir painiai. Kartais kur nors kas nors susiraukia ar susivelia arba – kas blogiausia gali nutikti – rezultatas primena sovietinį rankšluostį iš dailės krautuvės. Nemaža dalis akademinių tekstų, beje, primena tuos rankšluosčius – nykumu, retumu, skystumu, atpažįstamumu ir visišku nepritaikomumu.

Lietuvoje, pavyzdžiui, buvo tokia tekstilinė technika – mąstymas. Ji senokai išnykusi, bet prieš daugiau nei trejetą dešimtmečių ją dar puikiai mokėjo kelių kaimų šalia Baltarusijos sienos moterys. Tada vaikščiojau po tuos kaimus ir sakiau, kad noriu išmokti mąstyti. Ir nė viena, kuriai tą sakiau, negalvojo, kad kvanktelėjau ir prašau pamokyti samprotauti prie alaus. Visos mielai rodė, kaip mąstoma, ir traukė iš spintų savo mąstytinius – taip vadinosi šita technika padaryti darbai.

Rašau būtent mąstymas, o ne mastymas (kaip siūlo ir didysis, ir dabartinės lietuvių kalbos žodynai ir primygtinai reikalauja redaktorės) todėl, kad gyvojoje kalboje šis žodis ne tik niekuo – jokia savo forma, kirčio šokinėjimu ar skambesiu – nesiskiria nuo sutaurinto ir nuo bet kokios materijos išvalyto žodyninio mąstymo. Net ir prasme (ypač kai vartojamas vaizdingai metaforiškai) mastymas visiškai sutampa su tuo esą kitu žodžiu, nurodančiu tik abstrakčius minties judesius. Štai tokie pavyzdžiai pateikiami LKŽ: „Priseis su tais pinigais išsimastyt iki rudenio“, „Kas gal tos meilės didybę išmastyti ir apimti?“, „Mastýkis kaip nori, o iš manęs nieko negausi“[1]. Jei įrašytume nosines, matytume, kad prasmė visiškai nepasikeičia. Kitaip sakant, šio skirtingumo – tarp mąstyti ir mastyti – niekaip nesigirdi ir nesijaučia kalbant; net ir kontekstai visai nuosekliai pereina vienas į kitą. Todėl skirtumo nedarau ir rašydama: rašau ne apie panašius žodžius, o apie tą pačią sąvoką, išreiškiamą visiškai tais pat garsais.

Jaučiu ir iš dalies suprantu kiekvieno tai skaitančio kalbininko ar kalbininkės pasiutimą – tiek diferencijavus ir pagaliau atskyrus, štai šita nemokša ima ir sujungia nieko nepaisydama, net skirtingų šaknų! – bet kaip tik jo iš dalies ir siekiu. Daugybė per kelis šimtmečius įsitvirtinusių moderniųjų praktikų, mokslinių ir edukacinių, siekia skaidyti ir sisteminti, taip naikindamos daugialypumus, daugiaprasmiškumus ir ypač – pereinančius pavidalus. Iš tiesų ši pastraipa (ir visas tekstas) nėra nei apie žodyninį mąstymą, nei žodyninį mastymą – ji apie teritoriją tarp jų, juos sujungiančią taip, kad be jos nei pirmasis, nei antrasis žodis neturėtų prasmės. Nebesusiejamai atidalijant fizinę reikšmę nuo abstrakčiosios (ir tai atliekant kone visų žmogiškųjų veiklų atžvilgiu) pagaminamos atskiros plotmės – viena krikštijama „minties“ plotme, kita – „materijos“. Tos plotmės tampa pagrindu žmonių veikloms hierarchizuoti, nors iš tiesų jose – nė vienoje iš jų – atskirai neįmanoma nieko nuveikti, nei ko nors „tauraus“, nei ko nors „žemo“, sietino su materija.

Tad mąstymas tekstilėje yra metmenų, likusių išaudus audinį, suraišiojimas tarpusavyje, kad jie nebekristų sruogomis, susijungtų į smulkius ornamentus ir stambesnes kompozicijas,  įgydami ribas ir aiškią tvarką. Pirmiausia reikia atskirti tai, kas driekiasi vientisa gija, suskirstyti sruogas į lygias grupeles siūlų ir suraišioti tam tikrais mazgeliais, numatant, į kokias didesnes formas tie mazgeliai jungsis. Akivaizdu: tokiame materialiame mąstyme yra labai daug mąstymo kaip numatymo, skaičiavimo ir komponavimo, o ilgesni mąstymo kaip minties artikuliavimo procesai kartoja vienus ar kitus šiam amatui įprastus judesius.

Visokie panašūs atsikartojimai lemia tai, kad neretai labai skirtingų užsiėmimų terminijos persikloja. Taip, kaip nuo seno sutampa kai kurie retorikos, filosofijos ir tekstilės terminai. Ko gero, ryškiausia ir įdomiausia šiuo požiūriu yra sąvoka kairos. Šis visiems ikisokratikams toks svarbus, o vėliau helenizmo sofistų atgaivintas ir iki šiol gyvas terminas reiškia (pirmiausia – retorikos mene) tinkamai pasirinktą kalbėjimo laiką, auditoriją ir vietą – ne tik savo kalbos ir minties priderinimą prie situacijos, bet ir situacijos panaudojimą tam, kad mintis būtų paveiki. Kairos turi ir bent keletą reikšmių skirtinguose amatuose. Iš jų dažniausiai minimi audimas, šaudymas iš lanko ir žmogaus gydymas. Audimo praktikose kairos reiškia žiotis ir tą vertikaliųjų staklių dalį, kuria padaromos žiotys. Šaudyme iš lanko tai momentas, kai reikia leisti strėlę: šaulys įvertina, kad jos kelyje nėra kliūčių, ji atskrieja iki priešo ir perveria jam krūtinę per šarvo jungtį (tad tai – taip pat tam tikros žiotys, kai visa materija persiskiria ir strėlė praskrieja tarsi jai parengtu vamzdžiu be jokio pasipriešinimo). Medicinoje kairos – tyčia sukelta krizinė ligonio padėtis, kuri sėkmės atveju persiverčia į stabilų sveikimą.

Pirmoji, iš audimo meno paimta, žodžio reikšmė buvo naudojama helenizmo sofistų teksto (lot. textum – audinys) sąvokos pagrindimui. Tekstas kaip audinys randasi palaipsniui dedant eilutę prie eilutės kaip ataudą prie ataudo, kai kiekviena eilutė turi pereiti per kairos – kaip ataudas per metmenų žiotis. Iš tiesų audimas, kitaip nei, pavyzdžiui, piešimas (prie piešinio galima dar ir dar kartą sugrįžti, jį vis patikslinant), yra retrospektyviai nebekoreguojamas veiksmas. Audinyje kiekvienąkart užfiksuojama tiksliai ta akimirka, kurią vaizdas ir randasi, per kurią ataudų siūlas permetamas per metmenų žiotis. Žiotys yra ne nuolatinė, bet laikinai sukurta padėtis, kai dalis metmenų lieka viršuje, dalis nusileidžia į apačią, taigi – akimirka, kai ataudas užfiksuoja audžiamą piešinį ir prideda prie to piešinio dalį milimetro. Audinys pasikeičia po kiekvieno ataudo, permesto per vis naujas žiotis. Kaip tik tą turėjo omenyje minėti sofistai: tekstas randasi iš nebeatkartojamų situacijų, sujungtų į vieną audinį. Be to, tai reiškia, kad tekstas, kaip ir audinys, yra judėjimas po nedidelį žingsnį pirmyn nuolat harmonizuojant – supriešinant ir sujungiant, vėl supriešinant ir vėl sujungiant. Todėl šalia teksto ir kairos atsiranda dar viena retorikos-tekstilės metafora: priešdėlis dia, kurį girdime žodyje dialektika. Dia taip pat yra ir prielinksnis, rodantis ataudo judesį tarp metmenų (kiaurai per žiotis, fiksuojant esamą momentą).

Asociacijų ir sankirtų daugybė, tik ką su jomis veikti? Pirmiausia įdomu suprasti, kad abstrakcija yra tam tikras judesys – arba judesio tipas, kurį galima atlikti skirtingose medžiagose (turiu omenyje: skirtingose materijose, o ne audiniuose) ir skirtingais amatais, bet kiekvieną iš jų, net abstrakčiausią, būtina išmokti po žingsnį. Todėl pamačius gerą filmą nelabai išeis čia pat imti ir pastatyti kitą gerą filmą, o perskaičius gerą filosofinį veikalą nepavyks tuoj pat pradėti mąstyti taip, kaip mąstoma ten (nebent mąstymu vadinsime aklą sąvokų ir formuluočių kartojimą), lygiai kaip ir pamačius daiktą neįmanoma jį imti ir padaryti. Menas, mokslas, filosofija, amatas yra visiškai priklausomi nuo įgūdžių. Tai gali būti įgūdis braukti teptuku, įgūdis tiksliai numatytu atspalviu nudažyti siūlą, įgūdis tiksliai, reikiama nuotaika ir tembru išgauti garsą – arba įgūdis glaustai ir paprastai suformuluoti mintį. Minties judesys turi būti tikslus iš pirmo karto, ne per greitas ir ne per lėtas.

Bet kuris teksto kūrimas, kaip ir bet kuris koncepto kūrimas menu ar mokslu, yra amatas. Neverta leistis į diskusijas apie gabumus ir talentus: ar kas nors juos davė ar perdavė, ar tai buvo kuris nors dievas ar protėvis, ar galbūt praeiti gyvenimai (o gal tiesiog darbas, darbas, darbas). Kiekvienas ir kiekviena turi savo aiškinimo kontekstą – savo taip ir ne kitaip susiklosčiusį gyvenimą. Tačiau paprastoji talento reikšmė, aptinkama anaiptol ne tik „gatvėje“, bet ir universitete, yra tikėjimas, kad talentas reikalingas „prasimušti“ ir leidžia nebegaminti, nebedaryti nieko nei rankomis, nei kojomis, apskritai jokiu būdu nieko nebedaryti kūnu – tik sąmone ir protu, tai yra organizuoti, planuoti, „generuoti idėjas“, pateikti koncepcijas. Kas esą, be abejo, aukščiau už knibinėjimąsi ties kokia nors apčiuopiama materija.

Nieko nenoriu žeminti nei aukštinti, nes nėra čia nei žemo, nei aukšto. Lygiai kaip nėra jokio tikro darbo „rankomis“ ir netikro darbo „galva“ – taigi jokio romantiško kvietimo tuoj pat imtis ką nors daryti rankomis čia irgi neišsakau. Perskyra (kuri, kaip ir dauguma perskyrų, sukuria hierarchiją – kas neva aukščiau, kas žemiau) yra ne tik netiksli ir bjauroka, bet ir žalinga. Rankomis be galvos nieko nepagaminsi, o galva nieko nepagaminsi turėdamas išankstinę nuostatą, kad tau tinka tik aukštas darbas, kur talentas reikalingas labiau nei įgūdis, o kiti darbai – tiems, kurie be talento. Bet kuriam gaminimui rankomis ar galva yra būtinas kairos, kuris nei trenkia žaibu, nei surandamas bibliotekoje, o – visose srityse – ateina tik iš stebėjimo ir pastebėjimo.