Mūsų gyvenimų kvadratinės lygtys, arba Kam po sekso priklauso prezervatyvas?

Naujausias Rubeno Östlundo filmas „Kvadratas“ sulaukė daug dėmesio oficialioje ir ne tokioje oficialioje kultūrinėje mūsų sriuboje. Nesakau „terpėje“ – mat ten įprastai mėgsta veistis visokie parazitai. O mūsų visuomenei juk mielesnė simbiozė, ar ne? Bet numetus į šoną ekskursus – kur nelauksi „Auksinės palmės šakelės“ laureato, o dar ir režisieriaus pavardė gerokai žinoma, nors aš, profanė, labiausiai Östlundu susidomėjau po „Force majeure“ (2014), gausiai ir palankiai reflektuoto kritikų. Pradėjęs nuo dokumentinio kino, režisierius, regis, užima vis tvirtesnes pozicijas meninio kino pasaulyje. Beje, abu minėtieji filmai ir trečiasis – fragmentiškieji „Atsitiktinumai“ (2008) – pristatyti kaip Švedijos kandidatai į „Oskarus“ geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje. Grįžtant prie „Force majeure“, man patiko čia įvaizdinta žmogaus elgsena ribinėje situacijoje, gyvenamojo pasaulio nesaugumas, nesvetingumas, reikšmingas svyravimas tarp laisvo žmogaus pasirinkimo siaubo akivaizdoje ir būties force majeure – kiek hiperbolizuotai, bet taikliai, metaforiškai ir, mano galva, pakankamai įtaigiai. Apskritai, tiek „Force majeure“, tiek „Kvadrato“ recepcijai man pasirodė aktualūs paties režisieriaus žodžiai, pasakyti kalbantis su Krzysztofu Kwiatkowskiu, – interviu išspausdintas „Gazeta Wyborcza“: „…mano filmai laviruoja tarp sociologinio kasdienybės stebėjimo, stand-up (komiško monologo priešais publiką, – red. past.) ir egzistencinio siaubo filmo“ (https://www.7md.lt/kinas/2017-11-10/Scanorama-filmai-gime-is-realiu-istoriju). To laukiu ir iš „Kvadrato“. Bet iš pradžių – recenzijos ir nuorodos. Skaitau ir Viktę Džiaugytę, ir Moniką Gimbutaitę – palankūs atsiliepimai, o štai Laima Kreivytė feisbuke „Kvadratą“ pavadino „nuobodžiai vidutinišku – kaip ir mes visi“.

Nuobodulio šiame filme, žinoma, esama, sistemiškai, nuosekliai, nepaliaujamai, iliustratyviai pustrečios valandos baksnoti į socialines, kultūrines, egzistencines opas – sunkus ir kiek monotoniškas vyksmas. Kaip ir leistis baksnojamam. Nors Östlundas, reikia pripažinti, išmano tokio kino darymo taisykles ir yra įvaldęs naratyvo kūrimo meistrystę. Taip, šis „Kvadratas“ apima didelius plotus – čia telpa šiuolaikinio meno validumo, angažuotumo, socialinės atsakomybės, paribio ir centro žmonių santykio ir tarpsubjektinio ryšio apskritai, susikalbėjimo, kaltės ir atgailos, savivokos, galios legitimumo, instinkto ir aukštesniųjų poreikių sąveikos temos. Suvaldyti tokią polifoniją – nelengvas uždavinys, mano galva, režisieriui visai neblogai pavykęs: daugiaplaniai motyvai gana darniai sugula į sluoksnius, kuriuos vienija pagrindinio veikėjo Kristiano figūra. Šie sluoksniai mainosi, dengia,, papildo vienas kitą – tematinis koliažas sukrenta į vieną paveikslą, nors taip, pabaigoje šiokio tokio režisūrinio nuovargio esama.

„Kvadrato“ naratyvas paremtas iš tiesų Švedijoje egzistuojančia meno instaliacija – filmo autorius drauge su Kalle Bomanu sukūrė saugią hermetišką erdvę: epizodai, kuomet norėdami patekti į parodą veikėjai turi pasirinkti vieną iš įėjimų – „pasitikiu“ arba „nepasitikiu“ kitais, taip pat piniginės ir mobiliojo palikimas saugioje (?) kvadrato erdvėje lankant parodą turi atitikmenį išorinėje tikrovėje. Iš tiesų, koncepcija išgliaudyta vykusiai – pats kvadrato motyvas labai simboliškas. Pirmiausia toks konceptas suponuoja hermetiškumą ir gal net solipsizmą – įrėminta erdvė atsiskiria nuo likusio pasaulio ir pasidaro palanki klestėti pasitikėjimo, rūpesčio, atsakomybės utopijai. Tokia kvadrato simbolio traktuotė skatina klausti –: ko verta ir ar verta mažytė saugumo salelė, jei daug didesniame pasaulio stačiakampyje vyrauja susvetimėjimas, atskirtis, apgavystė? Su idealistiniu meniniu kvadrato vaizdiniu kontrastuoja kiti filme šmėstelintys kvadratai – pavyzdžiui, laiptų, nuo kurių Kristianas nustumia karštakošį berniuką, aikštelės. Dvi skirtingos to paties simbolio išraiškos pasitelkiamos kuriant filmo ironiją, groteską, taip pat skatina klausti apie meno ir tikrovės koreliaciją, darsyk pabrėžia parodos kvadrato solipsizmą, meno ir tikrovės disociaciją. Kyla klausimas, kokia tada apskritai yra meno funkcija – socialinis angažavimasis, realybės atspindėjimas, idealiosios tikrovės kūrimas? Menas suponuoja ar keistina tikrovę? Ir apskritai ar jis yra pakankamai legitimus, pakankamai validus atspindėti ir formuoti gyvenamąjį pasaulį? Meno efemeriškumą puikiai pabrėžia dar keli filmo epizodai – nuo pjedestalo, regis, lengva ranka nukeliama skulptūra, jos vietoje formuojamas „kvadratas“. Taip pat atviros ekspozicijos iš smėlio trapumas – patalpų tvarkytojas ją susiurbia, o Kristianas pasiūlo atkurti iš akies, remiantis nuotraukomis. Tai labai reikšminga (tragi)komiška detalė – parodoma ir „karaliaus nuogybė“, kvestionuojama meno vertė, subjekto santykis su menu, jo vertinimas apskritai. Kvadrato konceptas kartu pabrėžia bene prigimtinį žmogaus siekį įrėminti gyvenamąjį pasaulį, suteikti pavidalą savo patirčiai, prisijaukinti aplinkos, kitų ir savo paties „chaosą ir svetimybę“. Su šiuo tvarkingos, sistemiškos ir aiškios būties siekiu kontrastuoja laukinio žmogaus archetipo įvaizdinimas – labai iškalbinga filmo scena, kurioje per prašmatnią vakarienę salėje, pilnoje išsipusčiusių žmonių, pasirodo „beždžionžmogis“ ir peržengia saugias kvadrato ribas. Įdomi ir ambivalentiška subjektų baimė – jie bijo ir kitokio, agresyvaus, gyvuliško subjekto veiksmų, išgyvena, o kartu baiminasi ir savo pačių neprijaukintosios dalies – agresyvumo, gyvūniškumo, instinktų įvaizdinimo. Po mandagaus, tykaus ir diplomatiško būvio kvadratu esti ištisi klodai šešėlinės subjektų pusės – neįsisąmonintas šešėlis yra pavojingas, tai žymi ir solidžių scenos veikėjų susidūrimas su „beždžionžmogiu“ – už agresyvų ir žmonių pasauliui neadekvatų elgesį „laukiniui“ atsakoma agresija ir linču. Kartu ši scena leidžia kelti klausimą –: ar menui leidžiama viskas? Ar menas gali peržengti ribas? Ar menininkas turi save cenzūruoti? Kur prasideda ir kur baigiasi meno laisvė? Ką daryti, kai menininko saviraiškos laisvė kertasi su kitų subjektų teisėmis ir laisvėmis?

Labai įdomus su šiuo koreliuojantis filmo epizodas – žmogaus ir gyvūno pasaulio sukeistinimas: Kristianas mėgaujasi pagal A. Maslow poreikių hierarchiją ant žemiausios pakopos esančiais instinktų tenkinimo malonumais (užsiima seksu su žurnaliste Ana), o beždžionė tuo pat metu imasi aukštesniųjų saviraiškos poreikių – kažką piešia ar rašo sąsiuvinyje. Ši scena man pasirodė itin vykusi, per įvardytą sukeistinimą leidusi dar sykį klausti, kiek gyvūno yra žmoguje… Anapus Rubikono. Anapus kvadrato.

Su meninio kvadrato idealybe kontrastuoja ir socialinis filmo sluoksnis – pagrindinis veikėjas tampa gudraus sukčių surengto „pagalbos spektaklio“ auka. Taip pat pabrėžiamas reklamos ir meno pasaulio susikirtimas, gal, tiksliau, neadekvatus ryšys, nesusikalbėjimas. Gana pretenzingi, hipsteriški reklamos vilkai sukuria visai parodos kvadrato koncepcijai priešingą reklamą – saugiajame kvadrate susprogsta elgetaujanti šviesiaplaukė mergaitė. Svarbi scenos detalė – į kvadratą ji žengia kupina vilties, pasitikėjimo, tačiau menamai globojanti ir ginanti erdvė virsta savo pačios antiteze. Šis epizodas interpretuotinas keliais aspektais – tai ir reitingų, parodos lankomumo vaikymasis bet kokia kaina, mūsų laikų būtinybė parduoti meną, atnešti jį ant lėkštutės tingiam vartotojui, ir šios situacijos absurdo, ironiškumo pabrėžimas (vis dėlto tokia reklama veikia); meno utopijos virtimo distopija procesas; meno atsakomybės ir laisvės sankirtos; visuomenės veidmainiškumo pabrėžimas; reklamos paveikumas (ar „bloga“ reklama yra gera reklama?) ir tai, matyt, dar tikrai ne viskas.

Solipsizmo, atskirties nutušuoti yra ir santykiai tarp skirtingų socialinių sluoksnių: klestintis, inteligentiškas, stilingas Kristianas vs. elgetos. Įdomus ir nevienareikšmis pagrindinio veikėjo ir visuomenės paribių žmonių traktuotė bei santykis. Filmas tiesiog paremtas socialiniu visuomenės stratifikacijos diskursu (prisimenu „Amerikos psichopatą“ ir „Vakarienę“ – netapatu, bet kiek skirtingais rakursais atskleidžiamas tas pats visuomenės santykio su paribio žmonėmis aspektas). „Kvadrate“ šis santykis itin ambivalentiškas – akcentuojamas aukštesniojo sluoksnio abejingumas, šiurkštokas Kristiano atsakas benamei, paprašiusiai nupirkti sūrainį be svogūnų, kita vertus, pabrėžiamas ir pačios elgetaujančiosios įžūlumas, įsitikinimas savo teise reikalauti ir gauti. Tikrai, įdomu, kad tiek elgetos, tiek Kristianas vaizduojami įvairiu rakursu apeinant vien teigiamo ir vien neigiamo personažo etiketes. Kristianas – ir klystantis, abejojantis, atgailaujantis, mylintis, bet pavargęs tėvas, ir savimi pasitikintis, užimantis galios poziciją, sėkmės lydimas vyras. Labai žmogiškas protagonistas, turiu pasakyti. Filme taikliai atsiskleidžia gyvenimo dėsnis – lengva būti geram, kai sekasi. Atgavęs savo pavogtus daiktus, Kristianas paaukoja nemenką sumą tai pačiai benamei, su kuria prieš akimirką elgėsi iš aukšto, iš galios pozicijos.

Taigi, galios diskursas – dar viena svarbi filmo tema. Ar prisiimdamas sau galios poziciją subjektas įgauna teisę iš šios pozicijos veikti kitus savo tikslais? Galios poziciją „Kvadrate“ suponuoja ir jau minėtas Kristiano ir benamės sankirtos epizodas (veikėjo galioje yra pirkti maistą arba nepirkti, duoti pinigų arba neduoti), iš dalies ir Kristiano santykis su dukromis (kartą jis pakelia balsą), o ypač – su berniuku, kurį netyčiomis apkaltino vagyste. Veikėjas pasinaudoja savo fiziniu ir intelektualiniu pranašumu ir taip įveikia silpnesnį, menkai tegalintį pasipriešinti. Galia grįstas ir protagonisto bei jo viršininkės santykis (priverstas atsistatydinti), ją mėgina steigti ir pats Kristianas santykyje su savo pavaldiniu Michaeliu. Bene įtaigiausiai galios ir susvetimėjimo diskursą įvaizdina protagonisto santykis su Ana – tiek kūniškas jų ryšys, tiek dialogai yra kupini nesusikalbėjimo, sielų kvadratų nesutapimo, siekio įtvirtinti ir steigti save, neatsižvelgiant į kitą. Tai instrumentiniai, pasitelkiant Martino Buberio terminiją, Aš–Tai – daiktiškam, objektyvizuojančiam, šalto formalizmo persmelktam – būviui būdingi santykiai. Komiškas, bet greta beždžionžmogio epizodo kertinis filmo akcentas – šio teksto antraštėje įvardytas klausimas. Po sekso Ana primygtinai reikalauja, kad Kristianas duotų jai išmesti prezervatyvą, tačiau tasai nori šį dar pasilaikyti. Absurdiška situacija kartu konotuoja ir begalinį santykių schematiškumą, šaltumą, nereikalingą formalizmą, ir galios pozicijas: buvojęs abiejų kūnuose, abiejų reikmėms panaudotas – kam galų gale po sekso priklauso prezervatyvas? Ir jei filmo veikėjams po sekso šis klausimas lieka pagrindinis (tiesa, Ana Kristiano paklausia: „Ar baigei? – labai formaliai, tačiau atgalinio klausimo nesulaukia) – kokia apskritai tokio santykio esmė ir apie kokį ryšio gilumą galima kalbėti?

Kitas filmo klodas man pasirodė labai dostojevskiškas – tai nusikaltimas ir bausmė. Kristianas atgailauja nuskriaudęs berniuką – deklaratyvi, bet atskleidžianti subjekto situacijos suvokimą sceną, kurioje protagonistas įrašo atsiprašymą vaizdo žinutėje vaikui, o labiau pačiam sau – susitinka akistatoj su paties užsibrėžtais kvadratais, pateikia pasaulėžiūrą, santykį su visuomene. Veikėjas baudžiasi surasti berniuką, atsiprašyti akis į akį, tačiau jam nepavyksta vaiko surasti. O tai – tikroji Kristiano bausmė ir bejėgystės išgyvenimo apoteozė. Ne viską galima ištaisyti, ne viską pajėgu įveikti savo galia. Force majeure? Egzistencinis force majeure.

Rašydama savo tekstą, labiau orientavausi į prasminius, ne į techninius aspektus. Keli žodžiai: mano galva, filmas padarytas kokybiškai, apgalvotai, fiksuojant detales (pavyzdžiui, kvadrato motyvo atsikartojimas), labai vykusi, raiški beždžionžmogio scena, bylojanti filme ir muzika – nuo klasikos iki grupės „Justice“ kompozicijos „Genesis“ (simboliška, kad grupės šiuo pavadinimu klausosi Kristianas važiuodamas vykdyti savo vendetos).

Filmas tikrai talpus, visko nepasakiau (norėčiau, bet tai ne mano kvadrato jurisdikcija), o man jau metas baigti rašyti. Ar šedevras? Taip toli neičiau. Ar sukėlė atgarsį, atbalsį, norą polemizuoti? Man ir, žinau, ne tik man sukėlė. Ar nuobodžiai vidutiniškas? Nuobodulio esama. Bet tokio teisingo. Nežinau, ar nuoboduliui tai prideda vertės. Ar vidutiniškas? Jei jau kaip mes visi – tai gerokai vidutiniškas. Jūs kaip norit, bet, nepaisant visų ištaigingų interpretacijų, išorinių ir vidinių kvadratų (ne)atitikimų, meno validumo klausimo, aš, primityvi ir truputį beždžionžmogė, pasilieku prie kertinio klausimo. Tai kam po sekso priklauso prezervatyvas, ką?