Niurnbergo nuodėmklausiai: Hanso Franko susitaikymas su Dievu

Šiuo tekstu toliau tęsiamas straipsnių ciklas, kurio pradžia – 2014 m. gruodžio mėn. publikuotas „Apleistumo zona. Kiek tavyje gulago?“ ir kuriame toliau analizuojama, kaip klostosi gyvenimas po tiesioginio santykio su siaubingu blogiu.

 

Anne-Marie Roviello, interpretuodama Hannos Arendt totalitarizmo teoriją, teigia, kad blogis, kuris ištinka žmones, paveikia vienodai tiek budelį, tiek auką – abu, norėdami išgyventi, yra priversti nuslopinti tą savo asmenybės dalį, kuri yra paveikta blogio, nuskausminti ją taip, kad daugiau iš jos nebegautų jokio apie blogį įspėjančio, nerimą keliančio signalo. Žmogus toliau funkcionuoja – kaip dalinis subjektas, susvetimėjęs sau pačiam, – dalyvauja jį ištikusiame blogyje, jo nejausdamas ir juo nesibaisėdamas. Šis nuolatinis, sistemiškas represavimas yra būtina išgyvenimo sąlyga, asmens akistata su blogiu – tiek jo paties vykdytu, tiek patirtu – būna šokiruojanti ir skausminga, o ryšys su nuslopinta, apmirusia savo paties asmenybės dalimi tampa sudėtinga, gal net – neįmanoma užduotimi.

*

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Niurnberge buvo teisiami Trečiojo reicho lyderiai, iš viso 24 aukšti nacių pareigūnai. Sveikatos apsaugos ministras Leonardo Conti ir Vokietijos darbo frontui vadovavęs Robertas Leyus nusižudė, o partijos kanceliarijos vadovas ir asmeninis fiurerio sekretorius Martinas Bormannas, paskelbtas nežinia kur esančiu, buvo teisiamas už akių. Niurnberge realiai buvo 21 kaltinamasis – 15 protestantų ir 6 katalikai.

17 iš jų (13 protestantų ir 4 katalikai) tribunolo metu pareikalavo kapeliono. Tribunolo organizatoriai žinojo, kad privalo laikytis Ženevos konvencijos 16 straipsnio, draudžiančio diskriminaciją dėl rasės, tautybės, politinių pažiūrų ar religijos, tačiau nenorėjo leisti, kad Hermannui Göringui, Rudolfui Hessui, Albertui Speerui ir kitiems dvasiniais klausimais patarinėtų vermachto kapelionas. Šitaip Niurnberge atsidūrė du amerikiečiai, JAV armijos kapelionai – protestantas Henry Gerecke’as ir katalikas tėvas Sikstas. Timas Townsendas straipsnyje „Nuostabi JAV armijos kapeliono istorija“ („The Washington Post“, 2015-11-20) teigia, kad tai buvo pirmas kartas istorijoje, kai JAV armijos kapelionai teikė paslaugas priešų pusei.

Henry Gerecke’as, anksčiau dirbęs su skurstančiaisiais ir nuteistaisiais, 1943 m. tapo JAV armijos kapelionu, buvo paskirtas dirbti karo ligoninėje Anglijoje, kur teikė paguodą sužeistiesiems ir laimino mirštančiuosius, vėliau buvo perkeltas į Prancūziją, dar vėliau – į Vokietiją, kur dalyvavo išvaduojant Dachau koncentracijos stovyklos; du Gerecke’o sūnūs taip pat dalyvavo kare ir buvo sunkiai sužeisti.

Tėvas Sikstas (tikr. Richard James O’Connor) 1942 m. savo paties prašymu buvo paskirtas JAV armijos kapelionu, Antrojo pasaulinio karo metais lydėjo kareivius fronte, matė daugybę mūšių Prancūzijoje ir Vokietijoje, teikė dvasinę pagalbą sužeistiesiems ir laimino mirštančiuosius. 1945 m. gegužės 5 d. tėvas Sikstas dalyvavo išvaduojant Mauthauzeno koncentracijos stovyklą netoli Hitlerio gimtojo miesto Linco. Townsendo straipsnyje pateikiamas toks faktas – per tris savaites Mauthauzene tėvas Sikstas palaidojo kone 3 000 koncentracijos stovyklos žuvusiųjų, o vėliau, vos po keleto mėnesių, teikė dvasinę paramą Niurnberge teisiamam ir už mirties stovyklas tiesiogiai atsakingam Ernstui Kaltenbrunneriui.

Niurnbergo tribunolo posėdžiai prasidėjo 1945 m. lapkričio 20 d. Teisiamųjų santykis su savo pačių praeitimi buvo prieštaringas. Pvz., nacistinės Vokietijos reichsmaršalas Hermannas Göringas griežtai neigė bet kokius jam metamus kaltinimus. Göringo teigimu, jo veiksmų motyvas buvo „meilė žmonėms, Vokietijos laimė, jos laisvė, jos gyvenimas“. Göringas tarp teisiamųjų užėmė lyderio poziciją, o savo bekompromise laikysena darė įtaką kitiems kaltinamiesiems. Townsendo, knygos „Misija Niurnberge“ (2014) autoriaus, teigimu, vermachto vyriausiosios karinės vadovybės štabo vadas Wilhelmas Keitelis iki teismo planavo prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, tačiau Göringas jam esą nurodęs „negriauti tvarkos ir nekelti sumaišties“. Teisme Keitelis neigė savo atsakomybę ir tvirtino nieko nežinojęs apie nacių vykdytus žiaurumus, bet vėliau, sulaukęs nuosprendžio, pasakė: „Aš neturėjau galios sustabdyti tai, ką reikėjo sustabdyti. Tai mano kaltė.“

1946 m. sausio 3 d. ginkluotės ir karinės pramonės reichsministras Albertas Speeras posėdžio metu išmušė iš vėžių savo bendrus, pareikšdamas, kad planavo nužudyti Hitlerį, o Himmlerį dar gyvą perduoti Sąjungininkams. JAV armijos psichologo Gustavo Gilberto „Niurnbergo dienoraščiuose“ (1995) rašoma, kad tą vakarą Göringas buvo itin nusiminęs ir vis kartojo: „Speeras, prakeiktas kvailys! Ar jūs matėt, kokią nešlovę jis šiandien užsitraukė? Kaip galima kristi taip žemai, kad išgelbėtum savo niekingą kailį? Aš vos nemiriau iš gėdos, į jį žiūrėdamas. [...] Man asmeniškai nusispjaut, jei mane nuteis mirties bausme. Šiame sumautame gyvenime dar yra kiti, garbės dalykai.“

Teisiamųjų santykis su Dievu taip pat buvo prieštaringas. Tėvas Sikstas ir Henry Gerecke’as Niurnbergo kalėjimo celėje įrengė koplyčią su altoriumi ir nedideliais vargonais, kur laikydavo pamaldas ir mišias, o per Kalėdas šventė Kristaus gimimą kartu su tais, kurių sąžinę slėgė milijonų žmonių mirtys. Improvizuotoje koplyčioje pamaldas reguliariai lankydavo 13 iš 21 teisiamojo. Townsendo knygoje „Misija Niurnberge“ pasakojama, kad Niurnbergo tribunolo metu teisiamuosius pasiekė gandai, jog Gerecke’o žmona Alma parašė jam laišką, sakydama, jog nematė jo jau trejus metus, ir reikalaudama grįžti. Nacių lyderiai – visi iki vieno – pasirašė bendrą Almai adresuotą laišką, kuriame sakoma, kad jos vyras yra ypatingas žmogus, ir prašoma leisti jam likti Niurnberge iki proceso pabaigos. Gerecke’as liko ir spalio 15 d. naktį kartu su tėvu Sikstu aštuoniems iš laišką pasirašiusių asmenų suteikė Paskutinį patepimą.

Šiame kontekste ypatingas yra nacių okupuotos Lenkijos generalgubernatoriaus Hanso Franko likimas. Frankas buvo atsakingas už Lenkijos okupaciją, Varšuvos sukilimo nuslopinimą, jam buvo pavaldžios kelios koncentracijos stovyklos, įskaitant Aušvicą-Birkenau. Per septynerius jo valdymo metus Lenkijoje buvo nužudyta daugiau nei 5 milijonai gyventojų.

1940 m. birželio 2 d. dienraščiui „Völkischer Beobachter“ duotame interviu Frankas pasakė tokią frazę: „Prahoje, pavyzdžiui, mačiau didelius raudonus plakatus, kuriuose užrašyta, kad šiandien septyniems čekams įvykdyta mirties bausmė. Ir tada pasakiau sau – jei nurodyčiau iškabinti plakatą kaskart, kai nužudomi septyni lenkai, tai Lenkijoje neužtektų miškų tokiam kiekiui popieriaus pagaminti. [...] Taip, mes turėjome veikti ryžtingai.“

Po to, kai 1945 m. gegužės 3 d. buvo areštuotas, Frankas du kartus nesėkmingai bandė nusižudyti. Vėliau, globojamas tėvo Siksto, tapo karštai tikinčiu kataliku ir teigė patyręs nemažai religinių vizijų. 1945 m. pabaigoje tėvas Sikstas, būdamas įsitikinęs Franko nuoširdumu, suteikė jam Krikšto sakramentą. Airey Neave’o knygoje „Niurnbergas“ (1978) pasakojama, kad religija Frankui tapo didžiule atgaiva, o pats Frankas prisipažinęs, jog laukia Kalėdų „kaip mažas vaikas“. Įdomu tai, kad Frankas nesunaikino savo dienoraščių ir visus 43 sąsiuvinius perdavė Sąjungininkams, nors šie užrašai, savaime suprantama, buvo panaudoti prieš jį patį kaip jo kaltės įrodymas.Frankas buvo vienas iš 12 nuteistųjų, kuriems 1946 m. spalio 1 d. skirta mirties bausmė. Kiti buvo nubausti įkalinimu nuo 10 metų iki gyvos galvos, dar keletas – išteisinti. Mirties bausmė buvo vykdoma naktį iš spalio 15 į 16 d. Townsendas knygoje „Misija Niurnberge“ pasakoja, kad išvakarėse Gerecke’as pakvietė nuteistuosius kartu pasimelsti. Sutiko visi, išskyrus Göringą, kuris atrėžė: „Man asmeniškai Jėzus yra tik dar vienas gudrus žydas.“ Göringas atsisakė išeiti iš celės, o netrukus nusižudė tam reikalui slėpta kalio cianido kapsule.

Likus ketvirčiui valandos iki vidurnakčio, nuteistiesiems buvo patiekta paskutinė vakarienė. Po vakarienės visi buvo išvesti į egzekucijos patalpas, kur Niurnbergo kapelionai kiekvieną iš jų palydėdavo į kartuves. Kokie buvo nacių lyderių paskutiniai žodžiai, žengiant pasitikti mirties? Čia pateikiamas sutrumpintas laisvas vertimas:

Wilhelmas Frickas: „Tegyvuoja Vokietija per amžius.“

Wilhelmas Keitelis: „Aš, kaip ir du milijonai kareivių, mirštu dėl Vokietijos.“

Ernstas Kaltenbrunneris: „Vokietija, sėkmės.“

Alfredas Jodlis: „Sveikinu tave, mano amžinoji Vokietija.“

Fritzas Sauckelis: „Aš mirštu nekaltas. […] Dieve, saugok Vokietiją!“

Alfredas Rosenbergas: „Ne.“

Joachimas von Ribbentropas: „Linkiu pasauliui taikos.“

Arthuras Seyssas-Inquartas: „Aš tikiu Vokietija.“

Julius Streicheris: „Heil Hitler.“

Liudytojų teigimu, Frankas buvo vienintelis į mirties bausmės vykdymo patalpą įžengęs šypsodamasis. Paskutiniai jo žodžiai buvo: „Prašau Viešpaties pasitikti mane su gailestingumu.“

*

Mirties bausmė dešimčiai nuteistųjų buvo įvykdyta per pusantros valandos. Tėvo Siksto teigimu, kai egzekucijos baigėsi, buvo likęs ketvirtis iki trečios valandos nakties, ir visi jautėsi išsekę.

Po Niurnbergo tėvas Sikstas ir Henry Gerecke’as grižo į JAV – tėvas Sikstas dėstė Sienos koledže Niujorke, Gerecke’as tarnavo JAV armijos kapelionu. 1951 m. JAV spaudoje pasirodė išskirtinis Gerecke’o interviu apie Niurnbergo patirtis. Teigiama, po šio straipsnio Gerecke’as gavo neapykantos laiškų, kuriuose jis kaltinamas tuo, kad meldėsi už Hitlerio parankinius, ir vadinamas „nacių mylėtoju“. Tėvas Sikstas sulaukė daugybės pasiūlymų aprašyti, ką jam teko išgyventi Niurnberge, tačiau tokius pasiūlymus kategoriškai atmesdavo, manoma, nenorėdamas pažeisti išpažinties sakramento šventumo.

Mokinių klausiamas, kaip krikščioniškas atlaidumas suderinamas su genocido idėja, tėvas Sikstas sakydavo: „Aš galiu jiems atleisti jų nuodėmes, bet negaliu atleisti nuo atsakomybės už jų veiksmus.“