„Mažieji Platonai“ Lietuvoje
„Dieviškojo Sokrato mirtis“ (pagal Platono Sokrato apologiją, Kritoną ir Faidoną), papasakojo Jean Paul Mongin, iliustravo Yann Le Bras, iš prancūzų kalbos vertė Daina Habdankaitė. Vilnius: Jonas ir Jokūbas, 2017, 64 p.
Šią vasarą Lietuvos intelektualai susidomėjo Prancūzijos mokyklose privalomojo (sic!) filosofijos egzamino temų sąrašu. Abiturientai turėjo rašyti samprotavimo rašinį viena iš pateiktų trijų temų. Antai tiksliųjų mokslų pakraipos mokiniai galėjo rinktis iš: 1) „Ar ginti savo teises – tai ginti savo interesus?“, 2) „Ar galima ištrūkti iš savo kultūros?“ ir 3) „Paaiškinti Foucault „Kalbų ir raštų“ (1978) ištrauką“. Visą temų sąrašą išvertė ir savo FB paskyroje paskelbė Lietuvos edukologijos universiteto profesorius Dainius Vaitiekūnas; jis pateiktas Kęsto Kirtiklio straipsnyje „Filosofija mokykloje?“ (www.satenai.lt, 2017-09-27). Pasigirdo privalomojo filosofijos kurso Lietuvos mokyklose (jei tam stebuklingai atsirastų politinės valios) reikme ir nauda abejojančių balsų (žr. minėtą Kęsto Kirtiklio straipsnį), tačiau dauguma komentuotojų neslėpė pasigėrėjimo mąstančius žmones ugdančia Prancūzijos švietimo sistema.
Pasirodo, patiems prancūzams ir to vis negana. 2009 m. Sorbonos universiteto filosofijos magistras, krikščionių teologijos ir vokiečių filosofijos žinovas Jeanas Paulis Monginas, kurį laiką dėstęs filosofiją, ėmėsi ambicingo leidybinio edukacinio projekto „Mažieji Platonai“ („Les petits Platons“) – 9–14 metų vaikams skirtõs pažintinių filosofijos knygelių serijos. Kiekviena knyga pasakoja vieno žymaus praeities Europos mąstytojo istoriją – gyvą, žaismingą, žadinančią smalsumą ir norą geriau susipažinti. Pats serijos sumanytojas parašė apie Sokratą („Dieviškojo Sokrato mirtis“), Dionisiją Areopagitą („Dionisijas Areopagitas ir Dievo vardas“ (už šią knygą ir visą seriją autorius 2013 m. buvo apdovanotas Didžiąja katalikų literatūros premija), šv. Augustiną („Šventojo Augustino išpažintis“), Descartes’ą („Piktasis pono Descartes’o genijus“), Leibnitzą („Leibnitzas, arba Geriausias iš įmanomų pasaulių“) ir Kantą („Beprotiška profesoriaus Kanto diena“). Mongino kolegos „Mažųjų Platonų“ bendradarbiai sukūrė dar keletą pasakojimų apie filosofą Sokratą ir daugybę istorijų apie kitus antikos ir Naujųjų laikų mąstytojus. Antai rašytojas filosofijos daktaras Yanas Marchand’as parašė knygutes „Sokratas prezidentas“ (Platono „Gorgijo“ motyvais), „Sokratas palieka šešėlį“ (pagal Platono „Valstybę“), „Įsimylėjęs Sokratas“ (pagal Platono „Puotą“), „Herakleito slėpiniai“, „Epikūro juokas“, „Diogenas, žmogus šuo“, „Martino Heideggerio tarakonas“. Nuo 2010 m. iki šiol „Mažieji Platonai“ jau išleido apie tris dešimtis pasakojimų.
Prancūzijos kultūrinė žiniasklaida „Mažuosius Platonus“ giria: „Nepraeikite pro šalį. Tikrai įkandama 9–14 metų vaikams“ („Au Field de la Nuit – TF1“ apie „Dieviškojo Sokrato mirtį“); „Skaitymo puota!“ („L’amour des livres“ apie „Epikūro juoką“); „Gerai apmąstytas, šmaikštus ir subtilus įvadas“ („France Culture“ apie „Geriausią iš įmanomų pasaulių“) ir pan. Pasak straipsnio laikraštyje „Liberation“ autorės Esther Lardreau, „Mažieji Platonai“ ragina priimti kito pasaulį, tam tikrą pasaulio viziją patirti per istoriją, įsileisti didelio filosofo pasaulio viziją. Juk visai gali būti, kad esama be galo daug istorijų, kaip esama be galo daug įmanomų pasaulių. Jei serija turi pedagoginį užmojį, jis yra susijęs su tokiomis pratybomis ir ugdo regą.“ „Mažųjų Platonų“ serijos ir atskirų knygelių leidėjai buvo apdovanoti Prancūzijos ir Vokietijos premijomis, jų istorijos jau išverstos ir išleistos daugelyje pasaulio šalių: Kroatijoje, Korėjoje, Portugalijoje, Turkijoje, Japonijoje, Italijoje, Brazilijoje, Kinijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, JAV, Kolumbijoje, Danijoje, Rusijoje, Graikijoje. Leidėjai siekia, kad kiekviena istorija būtų ne tik smagiai papasakota, bet ir įtaigiai pavaizduota. Jauniausiems „Mažųjų Platonų“ skaitytojams iliustracijos išties gali pasakyti daugiau nei surašyti pasakojimai. Ko gero, ne tik jauniausiems.
Nuo 2013 m. „Mažieji Platonai“ leidžia dar vieną – „Mažiausiųjų Platonų“ („Les tout petits Platons“) seriją, skirtą vaikams nuo trejų metų. Siūloma, kad tėvelių padedami tokio amžiaus vaikai mėgintų žaismingai svarstyti bendruosius filosofinius klausimus, kaip antai „Kodėl daiktas turi vardus?“ (autorius Jeanas Paulis Monginas). „Mažiausiųjų Platonų“ Lietuvoje dar nėra, tačiau mažieji ir jų tėveliai jau gali mėgautis jaunos lietuvių leidyklos „Jonas ir Jokūbas“ neseniai išleistu pirmuoju lietuvišku „Mažųjų Platonų“ tomeliu – Jeano Paulio Mongino „Dieviškojo Sokrato mirtimi“.
Pradėdama nuo „Dieviškojo Sokrato mirties“ leidykla pasielgė išmintingai. Lietuvos mažieji Platonai pažintį su filosofija gali pradėti ten, kur ji prasidėjo pačiam Platonui – nuo susidūrimo su ryškiausiu ir įstabiausiu visų laikų filosofu atėniečiu Sokratu. Būtent Platono dialogų Sokratas pirmą kartą Europos mąstymo ir rašymo tradicijoje svarsto ir aiškina, kas yra „filosofas“ ir „filosofija“, ir pats geriausiai parodo, kaip tas filosofavimas atrodo. Sokrato mirtis pagrįstai vadinama „steigiamuoju filosofijos mitu“: išlaikęs experimentum crucis – savo įsitikinimų ir gyvensenos išbandymą mirtimi, – Sokratas įrodė savo pasirinkimo rimtumą ir tvarumą.
„Dieviškojo Sokrato mirties“ autorius pasirinko protingą Sokrato istorijos perteikimo būdą. Vargu ar kas nors galėtų apie Sokrato teismą ir mirtį papasakoti įtaigiau ir taikliau, nei tai padaryta Sokrato teismo ir mirties įvykiams skirtoje Platono trilogijoje „Sokrato apologija“, „Kritonas“ ir „Faidonas“. Monginas trumpai perteikia šių trijų Platono kūrinių fabulą. Perpasakoja guviai ir glaustai, išties suprantamai net ir devynmečiams bei dešimtmečiams, tačiau nieko per daug nesupaprastina, vietomis beveik cituoja, tad savo istorijos Sokratu jis atskleidžia tą nepakartojamą dievobaimingumo, tvirtumo, kritiškumo, poetiškumo, žaismingumo ir giedrumo derinį, kurį įkūnija Platono herojus. Filosofas Sokratas nėra tik priekabus kritikas ir racionalus analitikas. Jis klauso savo mažojo demono (Le petit démon, Demoniuko) balso, kuris jį sulaiko nuo kvailysčių ir įtikina nebijoti mirties; neabejoja, kad tikrindamas atėniečių išmintį pats ištikimai tarnauja dievams; kuria eiles; dalinasi įstabiomis pomirtinio sielų gyvenimo vizijomis. Šmaikščios, išradingos, spalvingos ir jautrios Yanno Le Braso iliustracijos leidžia šį pasakojimą ne tik skaityti, bet ir regėti kiekvieną jo epizodą. Atėnų polis mirga spalvingomis šventyklomis; piktai įraudęs Demoniukas (jo veidas labai primena Sokrato) lekia įspėti filosofo, kad nesiveltų į politiką, arba tempia filosofą už skverno; pats Sokratas, pavirtęs milžinišku uodu, ruošiasi įgelti snūstantiems bendrapiliečiams; iš už debesies savo tarno veiklą (gana smalsiai) stebi vainikuoto Apolono akis. Visų nupieštų personažų akys labai didelės ir verčia prisiminti Platono dialoguose Sokrato ne kartą minimą sielos arba mąstymo akį (regą). Spėjimas netrukus pasitvirtina: užsimerkusio Sokrato kūną palieka laki ir spalvinga akies pavidalo siela; kartu su kitomis spalvingas žuveles arba akis primenančiomis sielomis ji patenka į demoniukų rankas ir pradeda savo kelionę ryškiaspalviais pomirtinio pasaulio keliais. Dailininką akivaizdžiai įkvėpė Platono „Faidone“ Sokrato iškalbingai nusakytas brangakmeniais žvilgančios tikrosios Žemės vaizdas. „Dieviškojo Sokrato mirties“ puslapiuose pomirtinės filosofų sielų buveinės panašios į ankstesniųjų puslapių Atėnų šventyklas, tik jos daugiaaukštės ir daug tankiau sustatytos. Paskutiniai istorijos žodžiai: „Netrukus Sokratas nutyla. Taip mirė žmogus, kurį Atėnai nuteisė dėl nepagarbos dievams“, – išspausdinti kaitraus aukso spalvos saulėlydžio fone virš giliai mėlynos ramios jūros. Viršutiniame dešiniajame paveikslo kamputyje Demoniukas į Saulę tempia Sokrato sielos akį.
Labai tikėtina, kad tokią knygutę paskaitęs ir pavartęs, gal net įdėmiai perskaitęs ir peržvelgęs mažasis Platonas įsidėmės, kad filosofija yra spalvingas dalykas, kad tai – drąsių, šmaikščių, atkaklių ir lakios vaizduotės žmonių reikalas, ir, dievaži, tai būtų visai neprasta pirmoji filosofijos pamoka.
Lietuviškai „Dieviškojo Sokrato mirtį“ sklandžiai prakalbino Daina Habdankaitė. Sokrato gerbėjai neturėtų nusiminti sužinoję, kad ko nors nežino, todėl knygos autorius veikiausiai nesupyktų, jei pasakyčiau, kad atėniečių laivas, kurio sugrįžimo dieną turėjo mirti Sokratas, plaukė į Delo salą, kur atėniečiai aukojo ir dėkojo dievui Apolonui už Tesėjo žygio sėkmę, o ne į Kretą (kaip kelis kartus teigia knygutės autorius), kur karalaitis Tesėjas kadaise nukovė pabaisą Minotaurą, taip išvaduodamas savo miestą (Atėnus, ne Kretą, kaip suprato vertėja) nuo karaliaus Mino Atėnams uždėtos pareigos kasmet siųsti vaikinų ir merginų žmogėdrai Minotaurui.
Ko nors nežinoti nėra tas pat, kaip nieko nežinoti. Knygutėje Sokratui priskiriamas teiginys, esą jis „nieko nežinąs“. Toks neva sokratiškas teiginys dažnai yra kartojamas, todėl ir norisi nesutikti. „Sokrato apologijos“ protagonistas nesako „žinau, kad nieko nežinau“. Jis svarsto, kad už kitus tariamai išmintingus atėniečius esąs išmintingesnis bent jau tuo, kad, ko nors nežinodamas, ir nemano žinąs, o anie, nors irgi nežino, skelbiasi žinantys. Šūkis „Žinau, kad nieko nežinau“ ne itin įkvepia ieškoti ir aiškintis. Dialogų Sokratas sako: aš dar nežinau, bet jūsų „žinojimas“ man atrodo kažkoks įtartinas, neapmąstytas, nepagrįstas, pasiaiškinkime kartu, paieškokime, kaip yra, ir nesiliaukime tai darę.
Pavyko nugirsti keletą lietuviško „Dieviškojo Sokrato mirties“ vertinimų. Devynerių metų skaitytoja: „Jis visai nebijo mirties. Mylėjo tiesą, nenorėjo pažeisti įstatymų… Juokingas tas jo Demoniukas… Nesuprantu, kodėl sakė, kad Sokratas netiki dievais. Man atrodo, jis kaip tik tikėjo dievais…“ Dvylikametis turiniui buvo griežtesnis: „Užknisa tie pasakojimo šuoliai“ (išties, nuo epizodo prie epizodo knygoje pereinama kinematografiškai), bet labai įvertino iliustratoriaus šmaikštumą ir taiklų atskirų epizodų, antai emocinės Sokrato dialogų su pašnekovu atmosferos, įvaizdinimą.
