Talentas likti namie
Šiemet buvo minimos 200-osios amerikiečių filosofo, rašytojo, aplinkosaugos idėjų pradininko Henry Davido Thoreau (1817–1862) gimimo metinės. Asmenybės laisvės, dvasinio tobulėjimo, panteistinio santykio su gamta, socialinės ir ekonominės lygybės idėjas skleidusiam Amerikos transcendentalistų būreliui priklausęs Thoreau visą gyvenimą, neskaitant studijų metų, praleido gimtajame Konkordo miestelyje ir jo apylinkėse. Prieš šimtą metų „Voldeno, arba Gyvenimo miške“ (1854) ir daugybės kitų veikalų autoriui skirtą straipsnelį parašė būsimoji anglų literatūros klasikė, tuomet dar tik vienos knygos autorė Virginia Woolf. A real genius for staying at home 1917 m. liepos 12 d. buvo paskelbtas britų dienraščio „The Times“ literatūriniame priede „The Times Literary Supplement“. Čia spausdinamas redaguoto jo varianto vertimas.
Prieš šimtą metų, 1817-ųjų liepos 12 dieną, gimė Henry Davidas Thoreau, pieštukų meistro iš Konkordo Masačusetse sūnus. Thoreau pasisekė su biografais, kuriuos traukė ne tiek jo šlovė, kiek prielankumas jo pažiūroms, tačiau jie nedaug ką galėjo papasakoti, ko nerastume pačiose autoriaus knygose. Thoreau gyvenimas nebuvo kupinas įvykių: rašytojas turėjo, kaip pats teigė [viename iš laiškų], „talentą likti namie“. Jo motina buvo mitri ir plepi ir taip mėgo klaidžioti vienumoje, kad vienas iš jos vaikų vos vos išvengė atėjimo į šį pasaulį atvirame lauke. Tėvas savo ruožtu buvo „nedidukas, tykus ir triūslus žmogus“, geriausių grafitinių pieštukų Amerikoje meistras, gaminęs juos tik jam žinomu būdu – smulkintą šviną maišęs su veltiniu moliu ir vandeniu, vyniojęs į drobę, kapojęs rėželiais ir išdegdavęs. Stipriai pasispausdamas, menkai pagelbėjamas, jis vis dėlto įstengė išsiųsti sūnų studijuoti į Harvardą, nors pats Thoreau šiai brangiai atsieinančiai galimybei neteikė didelės reikšmės. Tačiau būtent Harvarde jis pirmąkart iškyla prieš mūsų akis. Vienas bendramokslis įžvelgė tą jaunuolį turint daugelį bruožų, kuriuos vėliau atpažinsime jam jau suaugus, todėl, užuot piešę Thoreau portretą, pasiremsime tuo, kas apie 1837-uosius buvo atsivėrę skvarbiam kun. Johno Weisso žvilgsniui:
Jis buvo šaltas ir nejautrus. Jo drėgno delno palytėjimas – abejingas, tarytum prieš išvysdamas ir paspausdamas ištiestą ranką būtų buvęs kuo užsiėmęs. Išskirtinės melsvai pilkšvos jo akys, atrodė, klydinėdavo žeme palei pat kojas, išdidžia indėniška eisena traukiant į universitetą. Žmonėmis jis nesidomėjo; bendramoksliai atrodė be galo tolimi. Aplink jį visąlaik pleveno savotiškas svajingumas, bet ne taip laisvai, kaip keisti apdarai, kurių jam parūpindavo dievobaimingi namiškiai. Mintis dar nebuvo išjudinusi jo veido; šis buvo romus, bet vangokas ir nuobodokas. Lūpos dar ne kietai suspaustos; jų kampučiuose šmėžavo tarsi koks pasipūtėliškas pasitenkinimas. Dabar jau akivaizdu, kad rengėsi su nepajudinama tvirtybe laikytis savo būsimų pažiūrų, podraug pats asmeniškai nuvertindamas jų svarbą. Nosis ryški, bet viršum viršutinės lūpos išlinkusi ne ryžtingai; jo veidą atmenam kaip labai panėšintį į egiptietiškų skulptūrų: stambokų bruožų, bet mąslų, nejudrų, sustingdytą mįslingos savimeilės. Vis dėlto kartais jo akys bėgiodavo, lyg būtų ką pametęs ar tikėjęsis rasti. Po teisybei, jo akys retai pakildavo nuo žemės, net per patį nuoširdžiausią pašnekesį.
Toliau Weissas pasakoja apie Thoreau gyvenimo studijų metais „santūrumą ir kitoniškumą“.
Akivaizdu, kad šiam jaunuoliui, kuriam fizinius malonumus atstodavo pasivaikščiojimai ir iškylavimas gamtoje, kuris rūkė tik „išdžiovintus lelijų stiebelius“, kuris indėnų gyvenimo liekanas godojo ne mažiau nei graikų klasiką, kuris ankstyvoje jaunystėje išsiugdė įprotį „suvesti [sąmonės] sąskaitas“ dienoraštyje, kur mintys, jausmai, studijos ir patyrimai kas dieną turėjo pereiti to egiptietiško veido ir tyrinėjančių akių patikrą, – akivaizdu, kad šiam jaunuoliui buvo lemta apvilti tiek tėvus, tiek mokytojus, tiek visus tuos, kurie linkėjo jam gerai pasirodyti visuomenėje ir tapti svarbiu žmogumi. Pirmus jo bandymus užsidirbti pragyvenimui įprastu būdu, t. y. mokytojaujant, sužlugdė prievolė perti mokinius. Vietoj rykščių jis siūlė skaityti moralus. Kai mokyklos komitetas paaiškino, kad mokymo įstaiga nukentės nuo tokio „nederamo atlaidumo“, Thoreau iškilmingai nuplakė šešis mokinius, o tada atsisakė pareigų, pareiškęs, kad mokyklos taisyklės „kertasi su jo ketinimais“. Tie ketinimai, puoselėjami bepinigio jaunuolio, greičiausiai buvo susitikimai su aplinkinėmis pušimis, kūdromis, laukiniais gyvūnais ir indėniškų strėlių antgaliais, kurie jau buvo jį pašaukę.
Irina Werning. Mergaitės, skaitančios internate Anduose
Tačiau kol kas jis turėjo gyventi žmonių pasaulyje, bent jau toje nepaprastoje pasaulio dalyje, kurios centras buvo Ralphas Waldo Emersonas ir kuri išpažino transcendentalizmo doktrinas. Thoreau apsistojo Emersono namuose ir labai greitai pasidarė, draugo žodžiais, beveik nebeatskiriamas nuo paties pranašo. Jei jiedviem vaikštant ir šnekantis būtum užmerkęs akis, nebūtum galėjęs tvirtai pasakyti, kur kalbą baigė Emersonas, o kur pradėjo Thoreau. „[M]anieromis, balso intonacija, kalbine raiška ir net užsikirtimais bei kalbėjimo pauzėmis jis buvo tapęs Emersono kopija.“ Galbūt taip ir buvo. Stipriausios natūros įtakai atsiduoda besąlygiškai; galbūt tai jų stiprybės ženklas. Bet kad Thoreau dėl to būtų nustojęs savo jėgos ar aklai daug ką perėmęs, tai jo knygų skaitytojai neabejotinai paneigs.
Transcendentalistų judėjimas, kaip ir daugelis karštligiškų judėjimų, ženklino vieno ar dviejų išskirtinių žmonių pastangą nusikratyti senų apdarų ir kuo labiau įsisiausti į tai, kas jiems dabar atrodė esant tikra. Persitvarkymo troškimas reiškėsi, kaip užfiksavo [poetas] Jamesas Russellas Lowellis ar memuaruose liudija [žurnalistė] Margaret Fuller, absurdiškais simptomais ir pritraukė groteskiškų sekėjų. Tačiau tarp visų vyrų ir moterų, gyvenusių amžiuje, kuriame apskritai buvo transformuojami mąstymo pavidalai, justi, jog Thoreau keistis reikėjo mažiausiai, nes jau iš prigimties darniai sugyveno su naująja dvasia. Kaip teigia Emersonas, Thoreau nuo pat gimimo buvo iš tų žmonių, kurie „buvo tyliai prisiekę visokeriopą ištikimybę naujajai vilčiai ir visuose susibūrimuose reikšdavo didesnį pasitikėjimą gamta ir žmogaus galiomis, nei skelbė visuotinai pripažįstami dėsniai“. Judėjimo vadovams regėjos, kad naujųjų vilčių išsipildymą būtų galima užtikrinti dviem būdais: gyvenant kooperacinėje bendruomenėje, tokioje kaip Brooko ūkis, arba – vienumoje gamtoje. Kai atėjo laikas apsispręsti Thoreau, šis be jokių svyravimų pasirinko antrąjį. „Jei apie bendruomenes, – rašė jisai dienoraštyje, – tai mieliau rinkčiaus viengungių pašiūrę pragare, nei gyvenčiau dangaus bendrabutyje.“ Kad ir kokia būtų teorija, jo prigimtį buvo persmelkęs „ypatingas laukinumo ilgesys“, paskatinęs atlikti eksperimentą, kurį aprašė „Voldene“, nesvarbu – vykęs ar ne – jis išrodė kitiems. Thoreau iš tiesų buvo pasirengęs transcendentalistų doktrinas išbandyti tikrovėje kruopščiausiai iš jų visų ir pademonstruoti tikrąsias žmogaus išgales, visiškai jomis pasitikėdamas. Taigi, sulaukęs 27-erių, miške ant skaidraus tamsžalio vandens Voldeno tvenkinio kranto savo rankomis susirentė trobelę, nenoriai skolindamasis tam tikriems darbams reikalingą kirvį, ir įsikūrė, kaip pats rašo, su tikslu „turėti reikalą tik su esmingais gyvenimo faktais ir įsitikinti, kad jis gali mane kažko išmokyti ir kad prieš pat mirtį nepasirodytų, jog išvis negyvenau“*.
Todėl dabar turime galimybę pažinti Thoreau taip, kaip retas kuris iš žmonių pažįstamas, netgi draugų. Tik retas kuris, reikia pasakyti, taip domisi savimi, kaip domėjosi Thoreau; mat jeigu būname apdovanoti stipriu egoizmo polinkiu, stengiamės iš paskutiniųjų jį slopinti, idant gerai sugyventume su kaimynais. Tiek nepasitikime savimi, kad drįstume griauti nusistovėjusią tvarką. O Thoreau surizikavo; jo knygos – tokio eksperimento ir jo rezultatų aprašymai. Jis kaip įmanydamas stengėsi sustiprinti savo savivoką, puoselėti tai, kas savita, apsisaugoti nuo bet kokių susidūrimų su jėgomis, kurios kenktų nepaprastai vertingai individualybės dovanai. Tai buvo šventa jo pareiga, ir ne vien sau, bet ir pasauliui; ir vargu ar galima egoistu vadinti žmogų, kurio egoizmas tokio didingo užmojo. Kai skaitome „Voldeną“, tą dvejų metų gyvenimo miške aprašymą, apima jausmas, kad pasaulį regime per labai galingą didinamąjį stiklą. Vaikščiojimas, valgymas, malkų kapojimas, skaitinėjimas, paukščio ant šakos stebėjimas, vakarienės taisymas – visi šie menki užsiėmimai, apvalyti ir pajausti iš naujo, pasirodo besą stebėtinai dideli ir šviesūs. Paprasti dalykai tokie keisti, įprasti pojūčiai tokie stulbinantys, kad drumsti juos ar netekti gyvenant su banda ir perimant daugumai įtinkančius įpročius yra nuodėmė, šventvagystė. Ką gali duoti civilizacija, kuo prabanga gali praturtinti šiuos paprastus dalykus? „Paprastumo, paprastumo, paprastumo!“ (92) – tai Thoreau riksmas. „Užuot valgę triskart per dieną, valgykite, jei būtina, tik vienąsyk; vietoj šimto patiekalų apsieikite su penkiais; panašiai apribokite ir kitus dalykus“ (92).
Po miškus klajojęs ar kaip sustingęs studijų laikų sfinksas valandų valandas sėdomis ant uolos paukščius stebėjęs Thoreau savo santykį su pasauliu apibūdino ne tik bekompromisiškai sąžiningai, bet ir širdingai džiūgaudamas. Atrodo, jis surado savo laimę. Gamta jam parūpino lengvą pragyvenimą. Thoreau buvo toks nagingas, kad paplušėjęs keturiasdešimt dienų galėdavo visus likusius metus gyventi nieko neveikdamas. Sunku nuspręsti, ar jis vadintinas paskutiniuoju senosios padermės žmogum, ar ateities žmonijos pirmtaku.
Thoreau mirė pačiame jėgų žydėjime, o ilgą ligą turėjo kęsti uždaroje patalpoje. Tačiau iš gamtos jis buvo išmokęs ir tylos, ir stoicizmo. Thoreau niekada neatviravo apie labiausiai sukrėtusias asmeninio gyvenimo sėkmes ir nesėk-mes. Pasitenkinimo jis taip pat buvo išmokęs iš gamtos, – ne nerūpestingo ar savanaudiško pasitenkinimo ir, žinoma, ne nuolankaus, bet kylančio iš sveiko pasitikėjimo gamtos išmintimi, o gamtoje, kaip pats teigia, liūdesio nėra. „Mėgaujuosi savo buvimu kaip niekada anksčiau, – rašė jis mirties patale, – ir ničnieko nesigailiu.“ Neskausminga mirtis jį ištiko besikalbant su savimi apie briedžius ir indėnus.
www.the-tls.co.uk
Vertė Andrius Patiomkinas
* Cituojama iš: Henry David Thoreau, Voldenas, arba Gyvenimas miške; Apie pilietinio nepaklusnumo pareigą, iš anglų kalbos vertė Rolandas Pavilionis, V.: Baltos lankos, 1999, p. 91. Paskesnėse citatose nurodomi tik šios knygos puslapiai.
