Saulele motinėle…

 

Senajame baltų pasaulėvaizdyje, įleidusiame šaknis ir į lietuvių tautos sąmonę ir ganėtinai gyvybingame, dangaus erdvė su joje esančiais dangaus kūnais buvo modeliuojama pagal žemiškojo žmonių pasaulio pavyzdį. Joje aptinkame „motiną“, „tėvą“, „seserį“, „brolį“, kuriuos kaip tik ir įprasmina bei reprezentuoja dangaus šviesuliai. Jie tapo klišėmis, netgi archetipais, įsitvirtinusiais lietuvių ir latvių tautosakoje, daugeliu atvejų tam tikrame kontekste jie tradiciškai panaudojami.

Apskritai lietuvių ir latvių folklore gausu giminystės, ypač artimiausios (liet. motina / motulė, tėvelis, sesutė, brolelis; lat. māmuliņa / māmuļīte, tēviņš, māsiņa, brālītis ir kt.), sąvokų. Jomis įvardijami ne tik dangaus kūnai (Saulė, Mėnulis, žvaigždės, žvaigždynai), bet ir Žemė ar Žemyna, Perkūnas ir kai kurie kiti suasmeninti, mitologizuoti gamtos objektai. Aleksejus Losevas teigė, kad mitologija yra ta sfera, kurioje pažiūros į pasaulį, į gamtą neretai buvo reiškiamos iškeliant giminystės santykius, nes tie stiprūs saitai buvo labiausiai suprantami, būtini ir nepaneigiami (Лосев 1988: 10). Vadinasi, giminystės sąvokų pritaikymas kosmoso ir gamtos realijoms pristatyti, o neretai ir pažymėti pagarbą, pozityvų santykį su jomis, net artimumą joms yra archajinės sąmonės ypatumas, todėl ir tautosakoje, ypač mitinio turinio, tų sąvokų neišvengiama. Tai senosios mąstysenos padarinys, kuris tradiciškai išlaikomas, keliauja iš kartos į kartą, nes akivaizdu, kad jo šaknys galėjo glūdėti tolimoje praeityje. Neretai giminystės terminų panaudojimas leidžia parodyti apdainuojamų objektų hierarchiją senojoje vertybių sistemoje, jų svarbą žmonių būtyje. Pasitaiko atvejų, kai giminystės terminai gali netgi pakeisti ar konkuruoti su realijos ar reiškinio kaip dieviško ar tiesiog kaip Dievo nusakymu. Tad ir giminystės sąvokų pasitelkimas dangaus šviesuliams apibūdinti yra kadainykštės mąstysenos atšvaitas.

Saulė baltams yra moteriškosios giminės (tai akivaizdžiai rodo ir šio žodžio lytis). Ji yra Mėnulio sutuoktinė. Lietuvių dainose Saulė paprastai vadinama motinėle, kartais močiute: Saulele, motinėle, užtekėk, užtekėk! (BlR IV: 237); Saulė močiutė ant mūsų, ant mūsų! [...] (BlR IV: 240). Latviai Saulę įvardija māmuliņa „mamutė“, māmuļīte „mamulytė“: Saulīt mana māmuliņa (BDS 33829-6); Saulīt, mana māmuļīte (Biezais 1972: 192).

Išplėtotose lietuvių dainose apie dangaus kūnus Saulės motinystę atspindinčių tekstų mitologiškumas sunkiai užčiuopiamas, tačiau ir paneigti to negalėtume, kad ir šioje dainoje:

 

Užteka saulužė, daulėliu, lėliu,

Aplinkui dangužį, daulėliu.

 

– Apeiki, sauluže, daulėliu, lėliu,

Aplinkui dangužį, daulėliu.

 

– Paskaityk, sauluže, daulėliu, lėliu,

Ar visos žvaigždutės, daulėliu.

 

– Jau skaitau neskaitau, daulėliu, lėliu,

Jau vienos ir nėra, daulėliu,

 

Šviesiausios žvaigždutės, daulėliu, lėliu,

Kur anksti užtekėjo, daulėliu,

 

– Kur anksti užtekėjo, daulėliu, lėliu,

Ir vėlai nusileido, daulėliu.

 

Užteka saulužė, daulėliu, lėliu,

Aplinkui dangužį, daulėliu,

 

– Apeiki, motuše, daulėliu, lėliu,

Aplinkui dvaružį, daulėliu. [...]

 

(JSD 637)

 

Saulė lyginama su motuše, ji skaičiuoja žvaigždes, kurios toliau gretinamos su dukrelėmis, ir ji pamato, kad vienos jų – vyriausiosios žvaigždės / dukrelės, kuri anksti užtekėjo ir vėlai nusileido / kėlėsi ir vėlai gulėsi, – trūksta. Keltina prielaida, kad šiame epizode gali būti įžvelgiamas atšvaitas mito apie Saulės dukterį Aušrinę / Vakarinę, kuri dangaus skliaute kaip tik pasirodo rytais, maždaug valandą prieš Saulės tekėjimą, o vakarais – valandą prieš Saulės laidą. Latvių tautosaka, kurioje Saulės ir jos dukters tema taip pat atsispindi, paliudija, kad dangiškoji motina nuolat rūpinasi savo dukterimi.

Pasigilinkime į dar vieną per Kupolines (Jonines) dainuotą dainą, turinčią galimą mitinę potekstę, 1902 m. Šventežeryje (dabar – Lazdijų r.) ją užrašė Kazimieras Būga. Joje danguje tekanti Saulė vaizduojama kaip per dvarą einančios martelės analogas:

 

Ein saulelė aplinkui dangų,

Oi kupola kupolėli,

Aplinkui dangų mėnulio kelti,

Oi kupola kupolėli.

– Kelkis, mėnuli, kelkis, šviesusis,

Oi kupola kupolėli!

Jau aš, šviesi, seniai kėliausi,

Oi kupola kupolėli,

Ir nušviečiau visą svietą,

Oi kupola kupolėli:

Seną, jauną, mažą ir didį,

Oi kupola kupolėli.

Ein martelė per didį dvarą,

Oi kupola kupolėli,

Per didį dvarą šešuro kelti,

Oi kupola kupolėli,

– Kelkis, šešure, kelkis, tėveli,

Oi kupola kupolėli!

Jau aš, jauna, seniai kėliausi,

Oi kupola kupolėli,

Galvijėlius jau privariau,

Oi kupola kupolėli. [...]

 

(LTt I 253)

 

Saulė šioje šakotinėje dainoje lyginama su marčia, Mėnulis – su šešuru. Joje teikiama tokia atitikmenų schema. Tad personifikuotos Saulės ekvivalentas socialiniame gyvenime paprastai būna motina, kartais – marti. Panašiai yra ir latvių tautosakoje. Šie šviesuliai subtiliai sudvasinami, jiems suteikiama gyvos esybės ypatumų. Be to, baltų žodinei tradicijai būdinga Saulę vaizduoti su žmogiškais atributais.

Jonas Balys, remdamasis tikėjimais, pavyzdžiui: „Saulė pasirodanti žmonėms jaunos ir labai gražios mergelės pavidalu“ (BlR II: 24), teigė, kad lietuvių Saulė galėjo turėti mergelės pavidalą. Vienas iš būdingesnių Saulės antropomorfinių bruožų lietuvių dainuojamojoje tautosakoje yra kasos, jos spindulių metafora:

 

Saulyka mocina, palaisk kaselas,

Aš sušilsiu rankelas

Ant kupstelio sėdėdamas,

Rankoj duonų turėdamas. [...]

 

(Naniškės, Valkininkų parapija, LTR 475/358)

 

Latvių sužmogintos Saulės plaukai neretai būna auksiniai, be to, jie gali spinduliuoti. Apskritai latviai Saulei suteikia daugiau žmogiškų bruožų nei lietuviai. Ji yra susijuosusi juosta, kuri seniau buvo būtina moters aprangos dalis. Vakarais Saulė ją nusijuosia ir pakabina ant liepos arba ąžuolo (mitinę prasmę turinčių medžių):

 

Kupla kupla liepa auga

Gana ceļa maliņâ,

Tur Saulite jostu kāra,

Vakarâi noiedama.

 

Kupli kupli liepa auga

Laukų kelelio pakrašty,

Ten Saulytė juostą kabina,

Vakare nusileisdama.

 

(BDS 33827-2)

 

Ozolami zelta lapas,

Zelta rasa galiņâ,

Tur Saulite noiedama

Ik vakarus jostu kāra.

 

Ąžuolo auksiniai lapai,

Auksinė rasa viršūnėje,

Ten Saulytė nusileisdama

Vakarais juostą kabina.

 

(BDS 33827-5)

 

Latvių Saulė iš viso yra su puošnia moteriška apranga, būdinga latvių moteriai: dėvi ne tik juostą, bet ir šilko suknią, baltus marškinius, ant rankų pirštų – iš aukso suktus žiedelius (Šmitas 2004: 30). Ji apsiavusi vaško kurpėmis, ant galvos – aukso karūna:

 

Saule brauca par ezeru

Spīdedama, vizedama,

Zelta kronis galviņâ,

Vaska kurpes kājiņâ.

 

Saulė važiavo per ežerą

Spindėdama, žėrėdama,

Ant galvos aukso karūna,

Ant kojelių – vaško kurpės.

 

(BDS 33917-0)

 

Matyt, švytinti ir žmonių gerbiama Saulė priminė spindinčią karūnuotą būtybę, tai jos kaip dangaus „karalienės“ bruožas. Iš tiesų šiuo reikšmingumu – kaip šviesos ir šilumos, o kartu ir gyvybės šaltinis – Saulė žmonių mąstysenoje buvo išskirta kaip ypatingos svarbos dangaus kūnas, kaip dangaus ar net regimo kosmoso centras. Šį šviesulio kaip visatos centro vaidmenį, jo visaregystę, būdingą įvairių religijų didiesiems dievams, sutvirtina jos kaip akies, vertinančios žmoniją, ir būtent Dievo / Dangaus akies, tautosakoje išreikšta samprata: Saulė yra Dievo akis. Ji žiūri į žmonių gerus ir blogus darbus (LTR 1300 / 45). Egiptiečių mitologijoje ne tik Saulė, bet ir Mėnulis siejami su dievybės akimis. Remiantis archajišku egiptiečių mitiniu mąstymu, Saulė ir Mėnulis – Šviesos ir Dangaus Dievo akys. Saulė įsivaizduojama kaip Dievo dešinioji akis, o Mėnulis – kaip kairioji (Bonnet 1971: 472).

Taigi, folklore sužmogintos Saulės dangaus kūnų sferoje socialinis statusas apibrėžiamas ne tik kaip sutuoktinės, bet ir kaip motinos, marčios. Ji turi moteriškos būtybės pavidalą ir išvaizdą: kasos ar tiesiog auksiniai plaukai, karūna, liemenį susijuosusi juosta, apsiavusi vaškinėmis kurpėmis.

Nors tik viename kitame rašytiniame šaltinyje Saulės kultas prilyginamas dievų garbinimui, žodinėje tradicijose ji nėra pristatoma kaip dievybė. Tiesa, nuolatinis Saulės kaip motinos apibūdinimas lietuvių ir latvių tautosakoje (liet. motinėlė, lat. māmuliņa) leidžia ją sieti su motinos vaidmeniu šeimoje, ir šis sugretinimas, matyt, geriausiai ir apibūdina anais laikais suvoktą reikšmingą jos statusą, atspindintį liaudišką koncepciją, kuri folkloro kūrėjų nusakoma pasitelkiant jiems įprastą socialinėje srityje vartojamą giminystės sąvoką.

 

 

Santrumpos ir literatūra

 

BDS – Krišjāņa Barona Dainu skapis: latvju dainas, tautas dziesmas, dziesmas, prieiga internete http://www.dainuskapis.lv.

BlR – Jonas Balys, Raštai, parengė Rita Repšienė, t. II – 2000, t. IV – 2003, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

JSD – Lietuviškos svodbinės dainos, užrašytos Antano Juškos ir išleistos Jono Juškos, t. I–II, naujas leidimas, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1955.

LTR – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštynas.

LTt – Lietuvių tautosaka, t. I: Dainos, medžiagą paruošė V. Barauskienė, Bronė Kazlauskienė, Bronius Uginčius, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1962.

Haralds Biezais, Die himmlische Götterfamilie der alten Letten, Uppsala: Almqvist & Wiksells Boktryckeri Aktiebolag, 1972.

Hans Bonnet, Reallexikon der ägyptischen Religionsgeschichte, zweite, unveränderte Auflage, Berlin, New York: Walter de Gruyter, 1971.

Peteris Šmitas, Latvių mitologija, iš latvių kalbos vertė Dainius Razauskas, Vilnius: Aidai. 2004.

А. Ф. Лосев, „Античная философия и общественно-исторические формации“, in: Античность как тип культуры, Москва: Наука, 1988.