Pastatykit, po galais, tą paminklą ir grįžkim prie klasinių santykių

Jau kuris laikas manau, kad prasmingiausia Lietuvos visuomenę skirstyti į tuos, kurie yra pavargę, ir tuos, kurie nėra. Naujai įsiplieskusios kovos dėl paminklų vis dar neleidžia manyti priešingai.

Turiu prisipažinti, kad neketinau rašyti šia tema. Kiek galima kalbėti apie tą patį? Kai redaktorė paprašė „sudėti“ ką nors paminklų tema, iškart nusviro virš kompiuterio klaviatūros kyboję pirštai. „Neturiu jėgų šitoms nesąmonėms“, – tokia buvo pirma į galvą atėjusi mintis. Bėda tik ta, kad ignoruojamos nesąmonės neišnyksta. Jos kaupiasi, kol vieną dieną jų pasidaro tiek daug, kad, įgijusios pakankamai drąsos, jos ima baladotis į gerai užrakintas privačių namų duris ir, galų gale jums – pavargėliui – jas atidarius ir pralaimėtojo tonu pasiteiravus: „KO?“, taria: „Ne, tai tu – nesąmonė.“ Tad nusprendžiau surizikuoti.

Kodėl – nuovargis? Todėl, kad vieni yra pavargę būti ignoruojami dėl savo tamsumo ir / arba skurdo, o kiti yra pavargę kovoti su šituo tamsumu ir savo bei kitų skurdu. Treti… na, treti tiesiog nėra pavargę. Jie arba niekada nesutiko pirmų dviejų grupių žmonių akis į akį, arba mano, kad jie yra statistiškai beveik nereikšminga grupė.

Bijau suklysti, tačiau konfliktas tarp Vyčio ir kalvelės šalininkų iš tiesų yra konfliktas ne tarp skirtingą skonį ar skirtingas politines pažiūras turinčių žmonių. Tai yra konfliktas tarp tų, kurie daugiau negali būti ignoruojami, ir tų, kurie gali ignoruoti.

Paika manyti, kad viskas čia dėl Vyčio. Vargu ar Vyčio šalininkus galėtų paveikti kokie nors „objektyvūs“ argumentai prieš šios skulptūros iškilimą Lukiškių aikštėje (tradicija herbui suteikti 3D pavidalą neegzistuoja, masyvių paminklų laikai praėjo, didelis geležies gabalas nepuošia reprezentacinės miesto aikštės). Jie nori Vyčio ir viskas! Didelio Vyčio, reprezentuojančio Didžiąją Kunigaikštystę (nors ši Kunigaikštystė nereprezentuoja vytininkų ir jų atstovaujamų nacionalistinių įsitikinimų), kai su lietuviais reikėjo skaitytis. „Kas gi kelia tokias atgyvena tapusias idėjas?“ Būtent, kas gi jas kelia? Juolab kad auditorija yra. Didelio Vyčio reikia mažiems besijaučiantiems žmonėms. Tiems, kuriuos supa liberastai, leftistai, genderistai, eurofederalistai. Tiems, kurių feisbuko ar asmeninių tinklaraščio įrašų nespausdina jokie Lietuvos naujienų portalai. O jei ir išspausdina, tai niekas į jų komentarus nereaguoja. Tiems, kurie nori visuomenėje vėl turėti balsą. Vėl būti girdimi ir pripažinti. Ir ne taip jau svarbu, ar čia bus Vytis, ar dar kas nors. Svarbiausia, kad jų nuomonės niekas neignoruotų.

Kitaip tariant, tai yra kova dėl galios ir įtakos. Nuolat aimanuojantys ir dėmesį į save atkreipti bandantys radžvilai, sinicos, martinkai, švarpliai, šopauskai, tautininkai, ultrareligingi fanatikai pavargo kalbėti. Tačiau jie tėra žaibolaidis. Pavargo ir daugybė tokių žmonių, kuriems rūpi, kas Lietuvoje dedasi. Sovietmečiu aštuonias klases baigęs suvirintojas nenori vykti gyventi pas sūnų į Norgę. Kur nors Alytuje senelių namuose už minimumą dirbanti valytoja nežino, ko čia džiaugtis, kad į Vilnių atsikrausto nauja tarptautinė įmonė, kurianti programėles, leisiančias keliais mygtuko paspaudimais užsisakyti į namus savaeigio automobilio pristatomą maistą. Bet ji žino, kad ne visada buvo taip blogai. Kadaise dirbo tekstilės gamykloje. Jos pasaulyje buvo tvarka: dirbi (tegul ir sunkiai), gauni algą (tegul ir mažą), kuri leidžia (daugiau mažiau oriai) gyventi. Užtekdavo ir vaikus išmaitint, ir butui susiremontuot, ir į Šventąją su draugais vasarą nuvažiuot. Tad dabar, kai koks nors jaunas piemuo jai aiškina, kad tokie paminklai – atgyvena, kad nebe tie laikai, kad ketvirtoji pramonės revoliucija, kad reikia žvelgti į ateitį ir – svarbiausia – kad pasitinkant Valstybės šimtmetį reikia sutarimo ir vienybės, ji jam (at)sako: „Ne. Turi būti Vytis. Tik Vytis!“

Esate progresyvus žmogus – laisvalaikiu savanoriaujate, o dirbate kokiame nors Svarbių reikalų departamente prie Ateities gerinimo ministerijos – ir manote, kad kažkur čia nesueina galai? Jums nesuprantama, kuo čia dėta valytoja, programėlės, ketvirtoji pramonės revoliucija ir Vytis? Juk tarp viso to nėra ryšio… Ir esate visiškai teisus. Tačiau politikoje svarbu ne tai, ką žmonės žino, o kaip jie suvokia dalykus. Negana to, norint, kad žmonės žinotų, reikia duoti jiems laiko, kad jie pailsėtų, kad galėtų prisėsti ir pasidomėti meno istorija, kitų šalių patirtimi įpaminklinant savo praeitį ir pan.

Vieni žmonės pavargo aiškinti, kiti žmonės pavargo gilintis. „Turi būti Vytis“, – sako pirmieji. „Rimtai? Jis juk šlykštus. Be to, jūs net neturit pinigų nuvykti į Vilnių, kad galėtumėte iš arti pamatyti tą savo Vytį?“ – protina antrieji. Tačiau pavargę yra net ir tie, kurie neprotina dėl Vyčio. Pavargę, nes po surengtų protestų prieš Darbo kodeksą juos išvadina Kremliaus agentais, prabilus apie smurtą šeimoje ir išplitusį seksualinį priekabiavimą – genderistais, užsiminus, kad darbuotojus būtų galima įtraukti į įmonių valdymą, – komunistais, tarus, kad už Vytį Lukiškių aikštėje geriau ir mieliau atrodo kalvelė, – ne patriotais. Kai turi aiškinti ne tik tai, kad nesi žydomasonas, bet ir tai, kad pašnekovą šitaip manyti privertęs žmogus, tiesiog čia pat, jūsų pokalbio metu, stovėdamas pašnekovui už nugaros, lupa jam devintą kailį, o šis nieko nemato ir, užuot atsisukęs, vis tavęs klausinėja: „O kiek tau moka Sorosas? Kodėl nemėgsti Vyčio?!“, svyra rankos.

Vaidas Jauniškis minėjo, kad kai viskas taip sumauta, žmonės renkasi vidinę emigraciją. Ne visi, žinoma. Kiti išsikrausto į įsivaizduojamą idealizuotą tautą. Ten, kur aikštėje statoma tai, ko nori jie. Politikai nestovi vietoje, skuba atidaryti durų, sakosi galį panešti jūsų vargą. Jie žino, kad negali savo šalies visuomenei sukurti geresnės ateities. Bet! – gali sukurti jai gražesnę praeitį. Su vyčiais, be cvirkų ir salomėjų, be sovietų, be žydus žudžiusių lietuvių ir be tų, kurie lietuviams apie tai primintų. Žiūrėk, gal ir patiems politikams tokiu būdu pavyktų išsibaltinti kitados studijų laikais fašistinėse partijose išsimurzintą savo praeitį? Gal ir per rinkimus dar koks balsas nubyrės. Todėl „griauti sovietinius paminklus, statyti Vytį! Už Lietuvą!“ – sako jie. Apsidairę žmonės regi, kad tai gal ir nėra panašu į tai, ko šiuo metu reikėtų, bet bent skamba teisingai, todėl jie taria: „Taip!“

Beveik neabejoju, kad visi tradicionalistai, protofašistai ir religingi fanatikai yra už Vytį. Tačiau ne visi Vyčio šalininkai yra būtent tokie. Bėda ta, kad šiandien tiek propatrijai artimų pažiūrų rinkėjams, tiek nuosaikiems, savo kraštu besirūpinantiems patriotams viešojoje erdvėje atstovauti siekia tie patys žmonės, kurie arba neturi didelių protinių gabumų, arba juos turi, tik naudoja piktiems tikslams. Esu postmodernistas. Balsavau už kalvą. Vytis man ne prie širdies. Bet jei kam nors jo iškėlimas Lukiškių aikštėje suteiktų ramybės ir padėtų pamatyti už nugaros besidarbuojantį kailialupį, tuomet aš sutinku pakeisti savo nuomonę.