Paskutinis

 

Gyveno kartą dviratininkas, vardu Martenas, ir jis visada atvažiuodavo paskutinis, o žmonės juokdavosi, matydami jį taip toli atsilikusį nuo kitų lenktynininkų. Jo marškinėliai buvo švelniai melsvos spalvos su mažute slenktene, išsiuvinėta kairėje krūtinės pusėje. Palinkęs virš vairo, įsikandęs dantyse nosinę, jis mynė ne mažiau narsiai kaip pirmasis. Stačiausiose įkalnėse taip nerdavosi iš kailio, kad jo akyse įsižiebdavo smagi ugnelė, ir, matydami giedrą jo žvilgsnį ir išsipūtusius nuo įtampos raumenis, visi kalbėjo:

– Nagi, štai Martenas, jisai, regis, neblogai atrodo. Ką gi, tuo geriau. Šįsyk jis pasieks Turą (arba Bordo, arba Orleaną, arba Diunkerką), šį sykį jis ten atvažiuos tarp lyderių.

Bet ir šįsyk būdavo kaip kitais kartais, ir Martenas atvažiuodavo paskutinis. Ir vis puoselėjo viltį, kad jam pasiseks, nors šiek tiek nusimindavo, nes turėjo žmoną ir vaikų, o paskutinė vieta daug pinigo neduoda. Būdavo nusiminęs, tačiau niekas niekada iš jo nebuvo girdėjęs, kad likimas jam neteisingas. Kai jis atkakdavo į Turą (ar į Marselį, ar į Šerbūrą), minia juokdavosi ir šmaikštaudavo:

– Ei! Martenai! Tu pirmas nuo galo!

O jis, girdėdamas tuos žodžius, nė nepyktelėdavo, o jei mesdavo žvilgsnį į minią, tai maloniai šypsodamas, lyg sakytų: „Taip, tai aš, Martenas. Tai aš – paskutinis. Kitą kartą klostysis geriau.“ Po lenktynių dienos bendražygiai jo klausdavo:

– Na kaip, tu patenkintas? Viskas buvo gerai?

– O taip! – atsakydavo Martenaas. – Aš tikrai patenkintas.

Jis nesumetė, kad kiti iš jo šaiposi, ir juokdavosi drauge su jais. Ir be jokio pavydo žiūrėdavo, kaip jie tolsta draugų būryje, apsupti šventinio šurmulio ir sveikinimų. O jis likdavo vienas, nes niekas niekada jo nelaukė. Žmona ir vaikai gyveno kaime pakeliui iš Paryžiaus į Orleaną, ir retsykiais, jei ten pro šalį praeidavo lenktynių trasa, jis probėgšmais juos pamatydavo. Suprantama, žmonės, kurie siekia idealo, negali gyventi kaip visi kiti. Martenas labai mylėjo ir savo žmoną, ir vaikus, tačiau buvo lenktynininkas, tad tarp etapų spaudė nesustodamas. Kai turėdavo, pasiųsdavo jiems truputį pinigų ir dažnai galvodavo apie šeimą – ne per lenktynes, tada ir taip būdavo kas veikti, o vakarais, po lenktynių, masažuodamas ilgo kelio išvargintas kojas.

Prieš užmigdamas Martenas sukalbėdavo maldą Dievui ir pasakodavo jam apie etapą, kurį įveikė per dieną; jam nė nešaudavo į galvą, kad galbūt piktnaudžiauja Dievo kantrybe. Jis neabejojo, kad Dievas domisi dviračių lenktynėmis, ir buvo visiškai teisus. Jeigu Dievas iš panagių neišmanytų visų profesijų, tai nesuprastų, kaip sunku išlaikyti pakilią dvasią.

– Dieve, – šnekėjo Martenas, – aš ir vėl apie šiandienos lenktynes. Nežinau, kaip čia yra, bet amžinai nutinka tas pat. O juk mano dviratis geras, nieko nepasakysi. Anądien man toptelėjo – gal kartais kas nors pedalams? Taigi viską išardžiau dalimis, vieną po kitos, ramiai, nesinervindamas, taip, kaip tau pasakoju. Pamačiau, kad nei pedalai, nei visa kita nesutrikę. Ir jei kas atėjęs man pasakytų, kad tas dviratis blogas, aš atsakyčiau, kad dviratis geras, geros markės. Na tai ką?.. Savaime aišku, dar yra žmogaus problema: raumenys, valia, protas. Bet žmogus, mano Dieve, tai jau tavo rūpestis. Štai kaip aš manau ir todėl nesiskundžiu. Puikiai žinau, kad lenktynėse reikalingas paskutinis ir kad būti paskutiniam ne gėda. Ne, aš nesiskundžiu. Tik šiaip pasakiau.

Tada jis užmerkdavo akis, išmiegodavo be sapnų iki ryto, o pabudęs džiugiai šypsodamas kartodavo:

– Šiandien aš būsiu pirmas.

Ir juokdavosi iš džiaugsmo, galvodamas apie puokštę, kurią jam įteiks maža mergytė, nes jis bus pirmasis, ir apie pinigus, kuriuos pasiųs žmonai. Jam rodėsi, kad jau skaito laikraštyje: „Martenas laimi Polinji–Strasbūro etapą; po įnirtingos kovos jis – sprinto nugalėtojas.“ Pamąstęs jusdavo gailestį antrajam ir kitiems, o ypač paskutiniam, kurį jau mylėjo net jo nepažindamas.

Vakare Martenas kaip visados įvažiuodavo į Strasbūrą, aidint žiūrovų juokui ir pokštams. Būdavo kiek nustebęs, bet kitą dieną leisdavosi į kelią vis taip pat tvirtai tikėdamas, kad bus nugalėtojas. Ir kas rytą kiekvienas naujas startas regėdavo atsinaujinant didįjį vilties stebuklą.

 

Paryžiaus–Marselio lenktynių išvakarėse tarp sostinės dviratininkų pasklido gandas, kad Martenas rengiąs žiūrovams pritrenkiančią staigmeną, ir penkiasdešimt trys žurnalistai kaipmat atkurnėjo paimti iš jo interviu.

– Ką aš manau apie teatrą? – kalbėjo Martenas. – Vieną dieną, važiuojant per Karkasoną, teko miesto teatre pamatyti vaidinant „Faustą“, ir man buvo gaila Margaritos. Manau, būtų Faustas žinojęs, kas yra geras dviratis, jam nebūtų reikėję sukti galvos, kam atiduoti savo jaunystę, ir jis nebūtų pridaręs nemalonumų tai mergaitei, o ši tikrai būtų ištekėjusi. Štai ką aš manau. Dabar jūs manęs klausiate, kas bus pirmas Marselyje, ir atsakysiu jums nieko neslėpdamas: lenktynes laimėsiu aš.

Kai žurnalistai jau ėjo laukan, jis gavo iškvėpintą laiškelį nuo tokios Lilianos, kuri kvietė jį išgerti arbatos. Tai buvo lengvo elgesio moteris – tokių yra daug, – kurios moralė ne ką pranoko jos elgesį. Išėjęs iš velodromo, kur apsuko kelis ratus, tikrindamas savo dviračio mechanizmą, Martenas patikliai patraukė pas ją. Rankoje nešėsi nedidelį lagaminėlį su dviratininko apranga.

Jis papasakojo apie lenktynes, apie tinkamiausią taktiką, apie tai, kokios priežiūros reikia dviračiui, ir apie save patį. Nedorėlė žarstė klastingus klausimus:

– O kaip daromas masažas, pone Martenai?

Ir tai sakydama tiesė koją, kad šis jos nusitvertų. O Martenas, nuoširdžiai paėmęs tą pražūtingą koją ir susijaudinęs ne ką labiau, nei tai būtų kokio lenktynininko koja, ramiai aiškino:

– Masažuojate šitaip, kildama aukštyn. Su moterimis tai sunkoka, ar ne, nes raumuo minkštas.

– O jei įvyktų nelaimė, kaip jūs mane neštumėt?

Ji pabėrė dar daug kitų klausimų, bet negalima pakartoti visko, ką kalbėjo toji būtybė. Martenas patikliai atsakinėjo, toli gražu neįtardamas nedorų jos ketinimų. Ji pasmalsavo, kas jo lagaminėlyje, ir jis mielai parodė savo marškinėlius, kelnaites ir lenktynininko batus.

– Ak, pone Martenai! – tarė ji. – Kaip norėčiau pamatyti jus lenktynininko kostiumu. Niekada nesu tokio iš arti mačiusi.

– Jei taip norite, – atsiliepė jis, – kodėl ne. Jums leidus pereisiu į gretimą kambarį.

Grįžęs rado ją, vilkinčią kostiumą, dar dabesnį už jo, o jo aprašymą verčiau nutylėsime. Bet Martenas nė nenudelbė akių. Rimtai pažvelgė į begėdę ir linguodamas galvą tarė:

– Matau, jūs taip pat galvojate apie dviračių lenktynes, tik pasakysiu jums atvirai: mano nuomone, lenktynininko amatas moterims netinka. Jei dėl kojų… jūsiškės būtų ne blogesnės už mano, tai manęs nejaudina. Bet moterys turi krūtis, o kai riedi du ar tris šimtus kilometrų, tai sunki našta, ponia. Jau nekalbant apie tai, kad reikia pagalvoti apie vaikus – dar ir tai.

Sujaudinta tų išmintingų ir nekaltų žodžių, Liliana pagaliau suprato, kokia palaima yra dorybingumas. Ji pajuto pasidygėjimą savo nuodėmėmis – o jų būta daug – ir liedama saldžias ašaras tarė Martenui:

– Aš buvau tikra pakvaišėlė, bet nuo šiandien viskas baigta.

– Nieko baisaus, – atsiliepė Martenas. – Dabar, kai pamatėte mane su marškinėliais, jums leidus nueisiu į gretimą kambarį persirengti. Per tą laiką jūs taip pat persirenkit ir apie lenktynes nebegalvokite.

Taip jie ir padarė, ir Martenas išėjo į gatvę, lydimas palaiminimo tos vargšės merginos, kuriai grąžino garbę ir džiaugsmą gyventi santarvėje su savo sąžine. Vakariniai laikraščiai spausdino jo portretą. Jis dėl to nejautė nei pasitenkinimo, nei pasididžiavimo – kad viltumeis, visas tas šurmulys nereikalingas. Kitą rytą, išvažiavęs iš Paryžiaus, jis užėmė paskutinę vietą ir išsilaikė joje iki galo. Pasiekęs Arlį sužinojo, kad jo varžovai jau atvykę į Marselį, bet tai jo nesustabdė. Jis ir toliau mynė išsijuosęs, ir nors kitiems lenktynės buvo jau pasibaigusios, širdies gilumoje dar nebuvo galutinai praradęs vilties būti pirmas. Laikraščiai, įsiutę, kad juos apgavo, išvadino jį pagyrų puodu ir patarė jam dalyvauti „asilų kriteriume“ (žodžių žaismas, nesuprantamas tiems, kas neskaito sporto laikraščių). Tai netrukdė Martenui tikėtis, o Lilianai – Ištikimybės gatvėje atidaryti pieninės su iškaba „Šaunusis pedalas“, kurioje kiaušiniai buvo pardavinėjami vienu su pigiau nei visur kitur.

 

Ilgainiui, kaupiantis amžiui ir patirčiai, Martenas darėsi vis aistringesnis kovotojas ir dalyvaudavo beveik tokioje pat daugybėje lenktynių, kiek šventųjų yra kalendoriuje. Poilsio jis nepažino. Vos baigęs vienas lenktynes, tuojau pat užsiregistruodavo naujam startui. Jo smilkiniai ėmė balti, nugara sukumpo; jis buvo vyriausias iš lenktynininkų. Bet to nežinojo, regis, net nežinojo, kiek jam metų. Kaip ir kadais atvažiuodavo paskutinis, bet vėluodavo du tris kartus labiau. Savo maldose kartojo:

– Dieve mano, nesuprantu, nežinau, kodėl taip yra…

Vieną vasaros dieną, mindamas Paryžiaus–Orleano trasa, jis kilo į kalvą, jam gerai pažįstamą, ir čia pastebėjo, kad važiuoja nuleista padanga. Kol kelio pakraštyje keitė padangą, prie jo priėjo dvi moterys, ir viena jų su kelių mėnesių kūdikiu ant rankų paklausė:

– Ar nepažįstate tokio Marteno, dviratininko lenktynininko?

Jis automatiškai atsiliepė:

– Tai aš Martenas. Tai aš – paskutinis. Kitą kartą klostysis geriau.

– Aš tavo žmona, Martenai.

Jis kilstelėjo galvą, nesiliaudamas tvirtinti ant ratlankio padangos, ir maloniai tarė:

– Labai džiaugiuosi… Matau, ir vaikai auga, – pridūrė, žiūrėdamas į kūdikį, kurį palaikė vienu iš savo vaikų.

Jo žmona tarytum susigėdo ir, rodydama į ją lydinčią jaunąją moterį, atsakė:

– Štai tavo dukra, Martenai, – dabar ji tokia pat suaugusi kaip tu. Ji ištekėjusi, o tavo berniukai vedę…

– Labai džiaugiuosi… Nebūčiau nė pagalvojęs, kad jie tokie seni. Kaip bėga laikas… O tau ant rankų – mano vaikaitis?

Jaunoji moteris nusisuko; atsiliepė jos motina:

– Ne, Martenai, čia ne jos sūnus, o mano… Mačiau, kad tu vis negrįžti…

Martenas vėl susitelkė į savo padangą ir ėmė ją pumpuoti, netardamas nė žodžio. Atsitiesęs pamatė, kad žmonos veidu rieda ašaros, ir sumurmėjo:

– Žinai, ką reiškia lenktynininko amatas – tu nepriklausai pats sau… Dažnai apie tave galvoju, bet, aišku, tai ne tas pat, kas būti šalia…

Mažylis pravirko, ir rodėsi, kad niekam nepavyks jo numaldyti. Martenas buvo apstulbęs. Dviračio pompa papūkšnojo jam į nosytę, plonu balsu ulduodamas:

– Utiutiu…

Kūdikis prajuko. Martenas jį pabučiavo ir atsisveikino su savo šeima.

– Sugaišau penkias minutes, bet nesigailiu, juolab kad nesunkiai atsigriebsiu. Šitos lenktynės skirtos man.

Jis sėdo ant dviračio, o abi moterys žvilgsniu sekė, kaip jis kyla aukštyn. Pasistojęs ant pedalų, permesdavo kūno svorį čia į vieną, čia į kitą pusę.

– Kaip jam sunku, – šnibždėjo jo žmona. – Kadaise, tik prieš penkiolika metų, jis įveikdavo visus pakilimus vien savo kojų jėga, niekuomet nepakildamas nuo balnelio.

Martenas artėjo prie viršūnės; jis judėjo vis lėčiau ir lėčiau ir rodės, kad kiekvieną akimirką gali sustoti. Galop jo dviratis išryškėjo horizonto linijoje, akimirką jis riedėjo nemindamas pedalų ir melsvi jo marškinėliai ištirpo vasaros danguje.

Martenas geriau už bet ką išmanė visus Prancūzijos kelius, jam buvo pažįstamas kiekvienas kilometrinis stulpas – nors tai atrodo beveik neįtikėtina. Jau seniai jis kopdavo į kalną pėsčiom, pūtuodamas iš nuovargio, bet vis dar tikėjo savo žvaigžde.

– Atsigriebsiu leisdamasis, – kuždėjo.

Ir vakare, o kartais ir kitą dieną pasiekęs finišą jis vis dar stebėdavosi neužėmęs pirmos vietos.

– Dieve, nežinau, kas čia nutiko…

Sunykusį rudens kelių spalvos jo veidą vagojo gilios raukšlės, plaukai buvo baltutėliai, bet išblukusių akių žvilgsnis švytėjo jaunystės liepsna. Melsvi marškinėliai kadaravo ant lieso sukumpusio stuomens – jie nebebuvo melsvi ir atrodė pasiūti iš rūko ir dulkių. Nors pinigų traukiniui jis neturėjo, bet dėl to nesikrimto. Atvykęs į Bajonę, kur lenktynės buvo pamirštos jau trys dienos, beregint vėl sėdo ant dviračio, ketindamas startuoti Rubė kitose lenktynėse. Jis riedėjo per visą Prancūziją – įkalnėse pėstute, lygiu keliu – mindamas ir nusnūsdamas, kai nespausdamas kojomis pedalų leisdavosi nuo kalvos – riedėjo, nesustodamas nei dieną, nei naktį.

– Aš treniruojuosi, – kartojo.

Bet Rubė sužinojo, kad lenktynininkai išvažiavę jau prieš savaitę. Jis lingavo galvą ir sėsdamas ant dviračio šnibždėjo:

– Gaila, aš tikrai būčiau laimėjęs. Pagaliau visada galėsiu atsigriebti Grenoblio–Marselio etape. Tik reikia šiek tiek pasispausti Alpių perėjose.

Ir į Grenoblį jis atvyko per vėlai, ir į Nantą, į Paryžių, Perpinjaną, Šerbūrą – visada jis atvykdavo per vėlai.

– Gaila, – kalbėjo tęvu drebančiu balseliu, – iš tikro gaila. Bet aš dar atsigriebsiu.

Jis romiai palikdavo Provansą ir važiuodavo į Bretanę ar iš Artua į Rusijoną ar iš Jura į Vandėją ir kartkartėmis, merkdamas akį, kartojo kilometriniams stulpams:

– Aš treniruojuosi.

Martenas taip paseno, kad beveik nieko nebematė. Bet jo draugai kilometriniai stulpai ir net patys mažiausi stulpeliai kas šimtas metrų nurodydavo jam, kur jis turi sukti į dešinę ar į kairę. Ir jo dviratis taip pat smarkiai paseno. Buvo jis nežinomos markės, tokios senovinės, kad net istorikai niekada apie ją nebuvo girdėję. Dažai nusilaupė, net rūdis dengė purvas ir dulkės. Ratai išbarstė beveik visus stipinus, bet Martenas buvo toks lengvas, kad likusių penkių ar šešių pakako jam išlaikyti.

– Dieve, – kalbėjo jis, – o juk mano dviratis geras. Dėl to man nėra ko skųstis.

Jis riedėjo ant ratlankių, o kadangi jo dviratis baisingai žvangėjo visomis savo geležimis, vaikėzai svaidė į jį akmenis, šaukdami:

– Psichas! Į metalo laužą! Į beprotnamį!

– Aš atsigriebsiu, – atsakinėjo Martenas, kuris nebeprigirdėjo.

Jau daug metų jis stengėsi dalyvauti kokiose nors lenktynėse ir visada atvykdavo per vėlai. Kartą išvažiavo iš Narbono į Paryžių, kur po savaitės turėjo būti paskelbtas „Tour de France“ startas. Atvyko tenai tik po metų ir apsidžiaugė sužinojęs, kad lenktynininkai startavo tik vakar.

– Pasivysiu juos vakare, – tarė, – ir laimėsiu antrąjį etapą.

Kai sėdo ant dviračio, kad išvažiuotų pro Majo vartus, jį ant grindinio partrenkė sunkvežimis. Spausdamas rankose sudaužyto dviračio vairą, Martenas pakilo ir prieš mirdamas ištarė:

– Aš dar atsigriebsiu.

 

Vertė Jonė Ramunytė