Meat is Murder, arba Kaip išmėsinėti mėsos nevalgantį?

Ką pamanytumėte dainoje išgirdę tokią eilutę: „Išmokykite savo vaikus atpažinti ir neapkęsti propagandos, perfiltruotos negyvų konformistinės žiniasklaidos ešelonų.“ Nejaugi Trumpui „Twitter“ žinutes pradėjo rašyti filosofas Slavojus Žižekas, turbūt paklaustumėte. Bet, pasirodo, ne – tokią didaktiką sau leidžia ne kas kitas, o šiemet lapkričio 17 d. naują (jau vienuoliktą solinį) albumą išleidęs anglų dainininkas Morrissey. „Low in High School“ („Žẽma vidurinėje mokykloje“) viršelio politinės intencijos iš tikrųjų būtų suprastos net moksleivio: čia pavaizduotas berniukas, stovintis prie Bakingamo rūmų vartų, vienoje rankoje laikantis kirvį, o kitoje – plakatą su užrašu „Mirties bausmė monarchams“… Tačiau progą pažiovauti ir nusistebėti akivaizdžiomis ir saugiomis politinėmis pažiūromis suteikia ne tik albumo vizualinis apipavidalinimas, bet ir pačios dainos.

Mozas tarsi mūsų Maironis švelnią erotiką supina su patriotine lyrika, taip atsargiai bandydamas išsisukti iš tiesioginio prisipažinimo, kad pasiilgo Namų, kad ilgu gali darytis net gyvenant Los Andžele. Kilusiam iš Mančesterio Mozui „pasisekė“ svečiuotis gimtinėje būtent tuo metu, kai per merginos, kurios vardas skamba kaip kavos pavadinimas, koncertą įvykdyta teroro ataka. Tada net jis dalinosi savo apmaudu socialiniuose tinkluose, kaltindamas valdžią („Theresa May sako, kad tokios atakos mūsų nepalauš, bet ji pati gyvena neperšaunamame muilo burbule [...]. Kaip lengva nebijoti, kai turi apsauginius [...]. Paprasti žmonės neturi tokios prabangos“) ir net drąsiai įvardindamas šio amžiaus rykštę – politinį korektiškumą: „Mančesterio meras Andy Burnhamas sako, kad išpuolis yra „ekstremisto“ darbas. Kokio ekstremisto? Ekstremisto kiškio?“ Deja, rūsti Morrissey narsa albume beveik neapčiuopiama. Na taip, mums visiems tenka eiti į nemalonų darbą, paaukojame savo svajones, kad sudurtume galą su galu, o politikai tik siekia naudos sau… „Dėde Stivai, betgi tu jau trisdešimt metų esi finansiškai nepriklausomas ir įgyvendinai amerikietiškąją svajonę trigubai, gal galėtum paduoti man bulvių salotas“, – atsitokėti nuo savo teisuoliškumo dainininkui galėtų padėti kuris nors iš jaunesnių giminaičių.

Smagu, kad sėkmės lydimas menininkas užjaučia „varguolius“ dainoje „Spent the Day in Bed“ („Praleidau dieną lovoje“), pasakodamas, kaip gerai jautėsi „be autobuso, be boso, be lietaus, be traukinių“ ir nors „nėra savo svajonių vyras, myli savo lovą“… Koks flirtuotojas! O dainos vaizdo klipe net įrieda sėdėdamas vežimėlyje. Kaip įžūlu! Ar nesupyks socialinio teisingumo kovotojų gvardija? Pačioje dainoje jis vis pataria nebežiūrėti žinių, kurios mus išgąsdina, sumenkina, verčia jaustis vienišus ir nekontroliuojančius savo minčių. Tačiau kaip tokiu atveju klausytojas turėtų atpažinti kitose dainose autoriaus pateikiamas politines aliuzijas? Jis mini naujausią Venesuelos suirutę, amžinus neramumus Artimuosiuose Rytuose („nes žemė rauda nafta“), kritikuoja JAV užsienio politiką, o dainoje „Jacky’s Only Happy When She’s Up on the Stage“ („Džeki (suprask, Didžioji Britanija) laiminga tik tada, kai ji ant scenos“) net apdainuoja „Brexit“ (!). Bet iki visiškos laimės klausytojui ir pačiam Mozui, matyt, kažko vis tiek pritrūksta. Moralinis imperatyvas tarsi primetamas iš aukščiau, iš ten, „kur, ko gero, geriau matosi“. Muzikinis Oscaras Wilde’as gudriai apeina aštresnius politinius diskursus ir svajoja apie kažkokį abstraktų geresnį pasaulį. „Namai yra klaustuko ženklas“ („Home Is a Question Mark“), dainuoja jis, bet tai tik jo ir kitos nedidelės žmonių grupės, kuri turi pasirinkimą, dilema. Ne visi esame kosmopolitai ar galime sau leisti visiškai perkurti savo tapatybę. Jeigu eskapizmas yra vienas iš pagrindinių bet kokio meno tikslų, tada darosi aišku, kad šiuo albumu dainų autorius tik siekia lengvai, madingai užkliudyti kelias aktualijas ir kuo greičiau nuo jų pabėgti pasislėpdamas už skaudžiai savo tikrą ar išsigalvotą vienatvę išgyvenančio paskutinio romantiko Žemėje kaukės. „Aha, sutikai kažkokią merginą Tel Avive, įdomu, kas toliau nutiko?.. A, tai buvo tik Amerikos dviveidiškumo Izraelio atžvilgiu metafora?..“ – nusivilia klausytojas.

Morrissey vedžioja už nosies be gailesčio, o nedainuodamas savo paties labui negali nulaikyti liežuvio nepakomentuodamas naujausių pramogų verslą krečiančių skandalų – kad ir netiesiogiai gindamas Harvey Weinsteiną ir Keviną Spacey, sakydamas, kad vadinamosios aukos yra viso labo nusivylusios santykių rezultatais… Keisti žodžiai žmogaus, prieš keletą metų viešai pasakojusio apie patirtą oro uosto darbuotojo seksualinį priekabiavimą. Dažnai mėgdamas būti populiariosios nuomonės priešininku, Mozas čia vis dėlto gali nusvilti ir sulaukti neigiamo gerbėjų atsako. Žinoma, niekas nebesigilina į kontekstą ir iki galo neperskaito, ką dainininkas iš tikrųjų sakė ir kad net pasidalijo savo asmenine patirtimi, kai keturiolikos jį netinkamai lietė mokytojas… Svarbu išsitraukti internetinę šakę ir fakelą ir apsupti roko veteraną kritikos audra: „Ak, tai mėsa yra nužudymas, bet pedofilai – nieko baisaus?..“ Vis dėlto tai gali būti ir apskaičiuotas patyrusio muzikanto viešųjų ryšių žingsnis – bloga reklama yra geriau nei jokios reklamos. Tokia šalta filosofija neatrodo esanti svetima Mozui, kuris pats to nesuprasdamas tampa visišku naftalininiu konformistu, peikdamas kažkokį menamą, matyt, tik jo fantazijoje beegzistuojančio (kaip patogu, krikščionio!) kario archetipą dainoje „I Bury the Living“ („Laidoju gyvuosius“). Atrodo, pats Morrissey sau išsibūrė ateitį 1995 m. dainuodamas: „Tu nieko nežinai apie jų gyvenimus. Jie gyvena ten, kur tu net nedrįstum nuvažiuoti. Nusipurtai pagalvojęs, kaip jie miega. Bet rašai, tarsi gulėtum jų pašonėje.“ Suprantu, kad niekas nėra tobulas, ir toliau klausausi senųjų „The Smiths“ įrašų.