Laiškai hipokampui

 

Apie pasaulius

 

Sėdėjome namo rūsyje. Vyko pilvo šokio pamoka. Staiga jos visos atsisuko į mane, o viena privėrė kambario duris.

– Laura, o ten, Europoj, prieš vestuves jūs galit kai ką daryti?

– Ką būtent?

– Na… Tai, ką tik po vestuvių galima daryti.

– Mylėtis?

Šis žodis sukelia ovacijas. Tarsi visos turėtume po penkerius metus.

– Taip, Laura, ar jūs mylitės iki vestuvių?

– Na, dabar moters skaistumas nėra toks svarbus tuokiantis.

– Tai jūs mylitės kada ir kiek panorėję?

Palinksiu galvą. Ir atsakau už visas Europos moteris.

– Kaip jums gerai…

– Kodėl?

– Mes šito negalime.

– O ką galite? Bučiuotis galite iki vestuvių?

– Galime tol, kol apie tai nežino būsimas vyras.

– Vadinasi, negalite?

– Klausyk, mes ir šokt negalime.

– Bet šokate.

– Zir zemini. [Po žeme, persų k.]

– Ir mylitės, ir bučiuojatės iki vestuvių.

– O tada meldžiamės.

Jos visos nusijuokė. Nusijuokiau ir aš. Tada viena jų pradėjo verkti.

 

Berašant šiuos žodžius, man paskambino mama:

– Ką darai?

– Rašau tekstą.

– Jau geriau išvežtum savo vaiką į mišką pasivažinėti, bent grynu oru pakvėpuotumėt.

 

Apie hipokampą

 

Kai buvau maža, mano tėtis ėjo svarbias valstybei pareigas. Atostogų metu pajūryje įsitaisiusi šalia mamos bronzinio kūno statydavau pilis iš smėlio, o jis, tuo metu įsitaisęs savo ministerijoje prie didžiulio stalo ir įsikandęs cigaretę, „statė“ valstybę.

Kartą grįžęs iš eilinės komandiruotės, jis man padavė raudoną dėžutę, kurioje buvo auksinis jūrų arkliuko formos pakabutis, ir pasakė, kad kai būsiu didelė, galėsiu jį nešioti, o dabar tegul saugiai pabūna jo seife. Buvau geras vaikas, tad nurijusi sūrų liūdesio gniužulą sutikau su žaidimo taisyklėmis – atidėti malonumą dešimčiai metų, o gal ir dar ilgiau.

Po kelerių metų išvydau jūrų arkliuką šiltai įsitaisiusį ant mamos kaklo. Atrodė gražiai, taip gražiai, tarsi tai būtų jos jūrų arkliukas, ir kadangi vis dar buvau geras vaikas, nesupykau.

O vėliau nuo hormonų man šiek tiek aptemo protas – pradėjo rūpėti bernai, geriausių draugių intrigėlės ir viskas, kas vyksta už namų sienų, ir kuo toliau nuo jų, tuo įdomiau, tad visai pamiršau apie tamsiajame kambarėlyje, kažkur tarp paltų, paslėptą seifą ir išaugimui padovanotą pakabutį.

Ir dabar, kai jau esu didelė ir mintimis kartais grįžtu į vaikystę, suprantu, kad kadaise man padovanota papūgėlė neišskrido pro langą į Afriką, o paprasčiausiai nugaišo, kad balionas, slėpęsis po mano mamos geltonu megztiniu, buvo taip niekada ir negimęs brolis ir kad tąkart tėtis paprasčiausiai neturėjo laiko nupirkti man ko nors pliušinio, o tas žibantis nuostabusis jūrų arkliukas buvo paskubomis oro uoste surastas ir parvežtas mamai.

 

Išvertus iš graikų kalbos, „hipokampas“ (ἱππόκαμπος) reiškia jūrų arkliuką. Tai – seniausia ir giliausiai nugrimzdusi į galvos smegenų vidų smegenų žievės dalis, dalyvaujanti konsoliduojant atmintį, šitaip pavadinta dėl panašumo į šiaip jau čia niekuo dėtą jūrų gyvūnėlį.

Vienas rumunų chirurgas tikina, kad po mirties hipokampas išlieka aktyvus dar 72 valandas. Vadinasi, jei tik mokėtume, mirus žmogui, galėtume išpjauti hipokampą iš jo smegenų ir pagal skleidžiamų impulsų dažnį sužinoti slapčiausias jo paslaptis – lygiai kaip po lėktuvo katastrofos išklausoma juodoji dėžė.

 

Apie paslaptis

 

Yra toks krūtininis raumuo, kurio žmonės nebenaudoja, nes pradėjo gyventi sėsliai. Ir tik klajokliai, kurie vis dar daug laiko praleidžia sėdėdami ant kupranugarių ar kitų gyvulių kuprų, judina tą raumenį ir gerai žino, kad nieko nėra pastovaus.

 

Kai ėjau į trečią klasę, mane buvo apsėdusios įkyrios mintys ir veiksmai. Pavyzdžiui, vos pagalvojusi apie tėtį, trenkdavau į medį tris kartus, nes bijojau, kad jis numirs nuo plaučių vėžio. Dar slėpdavau jo cigaretes su kupranugariais už sofos. O tėtis kaip plėšė, taip plėšė vieną po kitos. Ir tik kai ruošiausi eiti Pirmosios Komunijos, tikybos mokytojas išdavė paslaptį, kad per medį trankyti nereikia, kad priėmusi Pirmąją Komuniją galiu išsakyti Dievui savo didžiausią troškimą ir būsiu išgirsta.

Taip ir padariau.

Praėjus savaitei po Komunijos priėmimo, tėtis susirgo plaučių uždegimu ir pradėjo siaubingai kosėti. Pamenu, tada žiauriai įpykau ant tikybos mokytojo ir išsižadėjau Dievo, nes nesupratau, kad po ligos jis turės mesti rūkyti.

 

Dažnai sapnuoju vandenį. Sapnuoju, kad galiu kvėpuoti po vandeniu, kad suprantu medūzų ir banginių tylą, sapnuoju, kad kalbuosi su vandeniu ir jis man pasakoja, kodėl kartais užtemdo saulę ir nušluoja miestus, kodėl kartais nusineša žmones, sapnuoju namus su langais, apaugusiais jūržolėmis ir koralais, sapnuoju, kad vanduo man sako taip darantis ne iš pykčio, ne iš keršto, o greičiau iš meilės ir rūpesčio, sapnuoju, kaip vanduo neša mane su žudikiška banga pakeliui išlaužydamas medžius, o aš ramia širdimi leidžiuosi nešama, nes žinau, kad esu labai maža, tokia mažytė, beveik niekas.

Mano psichologė sako, kad, anot C. G. Jungo, sapnuojamas vanduo simbolizuoja mano pasąmonę, mano vidines gelmes, šitaip bandančias parodyti mano slapčiausius troškimus. O kadangi sapnas vis kartojasi, tie neišpildyti troškimai yra labai dideli, tokie dideli – vienos aistros.

 

Apie grožį

 

Šiąnakt į vieną gražiausių Brazilijos paplūdimių buvo išmestas negyvas banginis, prisirijęs plastikinių maišelių.

 

Pamenu, vieną vasarą, kai pražydo liepos, mano tėvai išdrįso palikti mane – pačiame paauglystės įkarštyje – vieną namuose ir išvyko pasismaginti į Vieną. Vos tik užsitrenkė durys, plačiai pravėriau buto langus, visu garsu užsileidau Jimmy Hendrixą ir užsmilkiau saldžių smilkalų – skersvėjis sumaišė muziką su kvapais – ir tada, visa apsvaigusi nuo vasaros, nuo garsų, kvepalų, nuo karališko vienišumo, pati nuo savęs, apsižliumbiau iš laimės.

Atėjus vakarui, į svečius pasikviečiau savo tuometinį meilės objektą ir planavau jam prisipažinti. Visą naktį prasėdėjome ant palangės kojas panardinę į lauko tamsybes, jis man pasakojo apie žiauriausius viduramžių kankinimo būdus, o aš klausiausi. Ir kai pradėjo brėkšti, jau žiojausi sakyti tuos žodžius, bet atsitiko kai kas daug gražesnio – apačioje iš miško elegantiškai išniro milžiniškais ragais karūnuotas briedis. Žiūrėjome į jį iš trečio aukšto kaip į stebuklą, kaip į kažką antgamtiško, tarsi tai būtų scena, specialiai surežisuota mums, tarsi į mus kažkas būtų žiūrėjęs iš aukštai tylėdamas.

Ir jei tas kažkas nebuvo Dievas, likimo pirštas ar mano angelas sargas, tuomet greičiausiai tai buvo italų režisierius Paolo Sorrentino. Jis veik kiekviename savo filme parodo gyvūną, lyg pranašą ar ženklą, būtent tuo momentu, kai istorijos protagonistas išgyvena didesnę ar mažesnę tuštumą, kai jam reikia patvirtinimo, kad viskas yra gerai taip, kaip yra, kad nieko nebereikia daryti – užtenka būti.

 

Sapnuoju, kad sėdžiu uždaryta bokšte prieš didžiulį veidrodį. Pasiimu pincetą ir pradedu pešioti antakių plaukelius, po vieną, atsargiai – tačiau jau nebe plaukelius, o plunksnas, kaip iš pagalvės, baltas ir švelnias.

Tuomet pagalvoju – ak, velnias, paukštėju.

Išskleidžiu sparnus ir palieku bokštą, o iš paukščio skrydžio pamatau, kaip gatvelės jungiasi viena su kita arba įsilieja į didesnes gatves, susipynusias ir nesimetriškas, staiga jos vėl susiaurėja ir išnyksta, su skersgatviais ir akligatviais, pamatau skverus ir užkampius su katinais ir benzino balomis. Pamatau miesto sielą.

 

Viliodami pateles povų patinai išskleidžia uodegos plunksnas, žaižaruojančias visomis pasaulio spalvomis, ir pradeda jas purtyti. Sėkmingai sušokę šį šokį, jie užhipnotizuoja patelę ir gauna ko panorėję.

Su Borisu susipažinome viename Monmartro teatre – aš ten šokau spektaklyje pagal Marinos Cvetajevos eiles, o jis dirbo šviesų dailininku. Aš net apsimečiau, kad rūkau atsirėmusi į sudrėkusią nuo lapkričio lietaus teatro pastato sieną. Tuomet jis paprašė ugnies ir mes pradėjome kalbėtis apie prancūzų rašytoją ir muzikantą Borisą Vianą. Aš jam net pasakiau, kad jis mano mėgstamiausias rašytojas. Tada aptarėme Andrejaus Tarkovskio „Veidrodį“ ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio genialumą. Vėliau iki premjeros kiekvienos pertraukėlės metu susitikę prie sienos diskutuodavome temomis, kuriomis po pirmojo mūsų lūpų susilietimo daugiau niekada taip ir nebekalbėjome. Iki šiol praeidami tą sieną susižvalgome. Ir tada įvyksta baisiausias mano gyvenimo leitmotyvas – Borisas užsirūko.

 

Apie žmones

 

Paryžiaus karo muziejuje po stiklu guli Pirmojo pasaulinio karo apkasuose rastas kareivėlio dienoraštis, kuriame parašyta: „Šiandien surūkiau savo maldaknygę.“

Deja, dažnas praeina nė nedirstelėjęs, nes šalia stovi įspūdingo dydžio patranka.

 

Marina Abramovič padėjo septyniasdešimt du daiktus ant stalo, tuomet pati šešioms valandoms pavirto į „daiktą“ ir leido galerijos lankytojams su ja daryti ką panorėjusiems. Ant stalo buvo duonos gabalėlis, vynas, gėlės, plunksnos, kvepalai, prezervatyvas, žirklės, peilis, užtaisytas pistoletas ir kt. Iš pradžių žmonės žaidė su Marina, maitino Mariną, kuteno Mariną, bučiavo Mariną, vėliau jie nurengė Mariną, lietė Mariną, su skutimosi peiliuku įpjovė Marinos odą, ragavo Marinos kraujo, tuomet paguldė Mariną ant stalo ir vaizdavo norintys papjauti Mariną, nušauti Mariną, sudeginti Mariną.

Galiausiai atsirado vienas vyras, užsimanęs pabūti Marinoje (tačiau buvo sustabdytas).

Praėjus šešioms valandoms, pasirodė galerijos savininkas. Tuomet Marina „atgijo“ – Marinos veidu tekėjo ašaros, Marinos kūnu tekėjo kraujas – ir būtent tuomet galerijos lankytojai, tarsi pabudę iš liguisto sapno, tarsi išsigandę savęs pačių, išsilakstė ir paliko Mariną vieną.

Ši istorija įvyko 1974-aisiais. Ši istorija yra aprašyta Biblijoje. Ši istorija įvyko jau daug kartų ir ji vyksta ir vyksta – kažkieno veidu teka ašaros, kažkieno oda supurvinta krauju, nes mes nesuprantam, ką darom.

 

Kai jau gulėjome kosminėje tamsoje, šiltai susisukę į patalus, kai jau artinosi pirmoji miego banga, kai, atrodo, iš manęs beliko įkvėpimai ir iškvėpimai, tuomet Borisas į tylą išspjovė sausą kosulį ir šnabždėdamas paklausė, ką aš galvoju apie vaikus.

Ir aš pradėjau apie juos galvoti, kone neurotiškai sukti minčių ratus, pusiau sapnuodama, kosminėje tamsoje šiltai susisukusi į patalus, bandžiau sugalvoti, ką pasakyčiau savo vaikui, kuris neišvengiamai vieną dieną užduotų klausimą – kodėl aš jį pagimdžiau.

Borisas pradėjo aplink savo smilių vynioti mano plaukų sruogą. Nes tu norėjai gimti, sakyčiau, nes tu norėjai gyventi – sakyčiau.

 

Papua Naujosios Gvinėjos kalnuose gyvena Fore gentis, pagarsėjusi kanibalistiniais įpročiais. Pagal tradiciją čia miręs žmogus išverdamas ir suvalgomas. Genties moterys išima mirusiojo smegenis, sumaišo su paparčiais ir išverda bambukų vamzdeliuose. Kūną iškepa ant ugnies ir suvalgo bei suvalgydina vaikams.

Šitaip čia parodoma meilė ir gedulas, nes mirusiojo kūną suvalgo jį mylėję žmonės, o ne kirminai ir vabzdžiai.

Tiesą pasakius, mane irgi kartais ištinka noras suvalgyti žmones, kuriuos myliu. Iš pradžių stipriai suspausti, o tada suvalgyti.

 

Apie vaikus

 

Paryžiuje turiu mažą draugę Mariją. Jai – penkeri. Vieną saulėtą dieną mums vaikštinėjant parke ji manęs paklausė to klausimo ir pasikrapštė nosį.

– Na, iš mamytės pilvelio, – atsakiau aš ir pasikrapščiau nosį.

– Na bet kaip jis ten atsiranda tam mamytės pilvelyje? – paklausė ji ir vėl pasikrapštė nosį.

– Na va ima ir atsiranda, – neaiškiai atsakiau ir pasikrapščiau nosį.

– Tai gal tu nežinai? – įtariai suraukė antakius ir pasikrapštė nosį.

– Nežinau, Marija, gal iš kosmoso, – atsakiau ir pasikrapščiau nosį.

– O kas tas kosmosas?

Ir mes nustojome krapštytis nosis.

Mano pilvui nenumaldomai didėjant, vis dažniau įsijungdavau „Youtube“ ir žiūrėdavau į gimdančias moteris, į jų raudonus išprotėjusius veidus, į tai, kaip joms nežmoniškai skauda, po kelis kartus žiūrėdavau tą akimirką, kai tarp kojų staiga išlenda galvytė. Kažkokia nesąmonė, galvodavau iš pradžių, ir kaip ji ten pralenda, eina šikt, vėliau galvodavau, juk čia visam gyvenimui – ta galvytė. Galiausiai, apimta baimės, ekstazės ir visų kitų prieš gimdymą ištinkančių jausmų, parašiau jai žinutę:

 

Iš žolių

iš žemės

iš moliuskų

iš kosmoso dulkių

iš beždžionės

iš nuogumo

iš nakties

iš judesio

iš trupinių lovoje, subraižiusių odą

iš dūmo

iš kosulio

iš nieko

iš meilės

atsiradai

nepamiršk –

o ne iš mūsų

 

kai pirmą kartą

echoskopo ekrane

pamačiau tave

daktaras pasakė:

skrandis yra

gerai, pagalvojau, galėsi valgyti

širdis yra

gerai, pagalvojau, galėsi matyti

smegenys yra

gerai, pagalvojau, galėsi kartais išprotėti

rankos yra

gerai, pagalvojau, galėsime apsikabinti

kojos yra

gerai, pagalvojau, galėsi pabėgti

stuburas yra

gerai, pagalvojau – nepražūsi

pimpaliukas yra

gerai, pagalvojau

 

ir esu čia, kad išduočiau tau

vieną dalyką –

siela plonyčiu siūleliu

yra prisitvirtinusi prie širdies –

plonytis magiškas siūlelis

kuris nutrūksta be garso

ir esu čia, kad išduočiau tau

vieną dalyką –

mylima taip pat be garso

ir esu čia, kad išduočiau

tau vieną dalyką –

o visa kita yra

muzika

belieka

gerai

įsiklausyti

 

Kai gimė Emilis, mūsų bute įsiveisė skruzdžių. Jos apniko prinokusius vaisius virtuvėje ir sudžiūvusią bandelę – šviežios taip ir nespėjau ramiai suvalgyti.

Kartą, kai rakinau buto duris, į laiptinę galvą iškišo kaimynė ir įtartinai šypsodamasi pasiskundė dėl to, kad Boriso rūkalai jai gadina kvapą, tada paprašė palaukti ir, akimirką dingusi savo buto prieblandoje, atsinešė flakonėlį su skruzdžių nuodais ir pradėjo detaliai aiškinti, kaip eis jų žudyti. Sakė, kad iš pradžių grindis uždengs celofanu.

Atsisveikindama paklausė, ar turiu pieno. Atsakiau, kad esu tikra pieno mašina. Ji pavydžiai nužvelgė mano išsprogusias krūtis – net suskaudo. Nemažai sovietmečiu gimdžiusių moterų labai greitai netekdavo pieno, nes žindymas (kaip ir visa kita) buvo laikomas valstybės reikalu ir privalomas griežtai kas tris valandas nepaisant kūdikio alkio valandų. Šią antgamtinę taisyklę atlaikė tik pačios stipriausios krūtys, o visos kitos „užsidegdavo“ arba tiesiog nustodavo gaminusios šį, pavadinkime, gyvybės eliksyrą.

Šitaip susikūrė dar vienas kolektyvinis kaltės jausmas. Gali būti, kad šitaip radosi ir tūkstančiai laiptinių su dirbtine oda apmuštomis durimis, pro kurių akutę viską stebi kiek neurotiškos, jau senstelėjusios kaimynės.

Tos skruzdės turėjo takelį nuo savo namų iki vaisių pintinės ir neišklysdamos juo sekdavo. Maždaug po mėnesio mes aptikome jų lizdą su motinėle – buvo įsiveisusios dėžutėje su sidabriniu šaukšteliu, kurį Emilis gavo dovanų gimimo proga.

 

Septintajame dešimtmetyje įvairias čiabuvių gentis tyrinėjantys antropologai pastebėjo, kad aborigenai nemuša savo vaikų.

 

Apie prisiminimus

 

Prisimenu – su seneliu vaikštinėjame sendaikčių turguje: masyvios lovos, niekam neatpažįstami portretai, dulkėtos krištolo taurės, tuščios tabako dėžutės, surūdijusios monetos, lygintuvai, sustatyti ant gruoblėtos žemės, ir dar daug kitų daiktų. Prisimenu – kiek atokiau nuo prekystalių lūkuriuoja šarkos, o senelis spaudžia mano rankutę iki pamėlynavimo. Nieko nesakau, atrodo, kad viskas taip ir turi būti, kad turi skaudėti. Prisimenu – nusprendžiu daugiau nebevalgyti savo snarglių, apskritai – nebekrapštyti nosies ir išmokti skaityti. Prisimenu – švelnus mamos plaukų kvapas pagalvėje – įsikniaubiu ir paskęstu minkštoje tamsoje. Prisimenu – klausiu mamos, kas yra gakta, o mama uždelsusi atsako: tai toks reikalingas dalykas. Prisimenu – pati sužinau, kas yra gakta, makštis, gimda, krūtys, kraujas, šeštasis pojūtis ir visi kiti reikalingi dalykai.

 

Šiaip ar taip, yra manančiųjų, kad prisiminimai tėra iškraipyti realybės momentai, sąmonės paistalai, kliedesys. Ir tai – viskas, kas išlieka iš žemę sudrebinančių ir širdį paralyžiuojančių tikrų gyvenimo įvykių.