Indiškoji laikų pabaiga – Kalijuga

 

Ankstyviausiuose senovės indų tekstuose – vedose – laikas įsivaizduojamas esąs amžinas ir cikliškas, vis atsikartojantis metų laikais, o laiko ratas vis įsukamas kiekvienų metų pradžioje. Tačiau vėliau indų kultūroje palaipsniui išsirutulioja sudėtinga laiko skaičiavimo sistema, apimanti milžiniškus ciklus – kalpas, jugas, manvantaras, – kurie savo ruožtu tolydžio atsikartoja. Visas žmonijos amžius suskirstytas į keturias jugas – pradedant aukso amžiumi Kritajuga, baigiant tamsos ir ardos amžiumi Kalijuga. Tradicinėje indų kosmologijoje tai paskutinis laiko tarpsnis, kai žmonija atkrenta į neišmanymą, silpnadvasiškumą, geidulingumą, apleidžia Dievą ir šventuosius tekstus. Po šių ilgų negandos amžių galiausiai ateis pasaulio pabaiga – pralaja: tada kosmosas grįš į pirminę savo būvą, kol pasaulio kūrėjo Brahmos vėl bus sukurtas iš naujo. Keturios jugos sudaro mahajugą (didžiąją jugą), kurios trukmė, sakoma, 4 320 000 metų.

Kalijugos pradžia siejama su indų epe „Mahabharata“ minimo Kurukšetros mūšio pabaiga, po kurio dievas Višnus palieka žemę, o pats šis amžius pavadintas blogio, ardos, nesantaikos demono Kalio vardu (nepainiotinas su juodąja deive Kali). Kalijugos pranašystė apsakyta keliuose klasikiniuose senovės Indijos tekstuose: visų pirma ji minima „Mahabharatoje“, kur dainius Markandėja nupasakoja žmonijos ateitį demono Kalio laikais. Vėliau Kalijugos motyvas aptinkamas ir vaišnavistinėse puranose¹: „Višnaus puranoje“, „Bhagavatos puranoje“, „Kalkio puranoje“, „Brahmavaivartos puranoje“ ir kt. Dauguma šių tekstų panašiai nusako Kalijugos bruožus – sunyks luomų sistema, žmonės apleis Dievą ir šventuosius tekstus, nebeteiks dėmesio papročiams ir nebegerbs mokytojų, kentės dvasios ir kūno kančias, badą ir skurdą. Dalyje puranų dar iškyla atpirkėjo paveikslas – Višnaus įsikūnijimas Kalkis – raitelis ant balto žirgo, su kalaviju, užsimojęs įveikti demoną Kalį.

Čia pateikiame ištrauką iš „Višnaus puranos“ (6 dalis, I skyrius)², kurioje iš „Mahabharatos“ žinomas mąstytojas Maitrėja kreipiasi į Parašarą – didų dainių, laikomą aibės tekstų, tarp jų ir šios puranos, autoriumi, prašydamas papasakoti apie pasaulio pabaigą. Atsakydamas Parašara išpranašauja žmonijos ateitį Kalijugos laikais.

 

 

Iš „Višnaus puranos“

 

 

Iš sanskrito vertė Šarūnas Šimkus

 

 

¹ Vaišnavizmas – viena pagrindinių hinduizmo srovių: save tiesiogiai kildina iš senosios vedų tradicijos ir telkiasi ties Višnaus aukštinimu. Puranos – indų mitologinės sakmės, padavimai, kur nusakoma pasaulio sąranga, valdovų ir dvasinių mokytojų giminių kiltys, dievų ir demonų tarpusavio kovos. Puranų istorijos tapo hinduistinės pasaulėžiūros pamatu.

² Net ir apytiksliai sunku nusakyti „Višnaus puranos“ ar atskirų jos dalių amžių – dauguma indologų bando tekstą datuoti apie I mūsų eros tūkstantmečio vidurį. Ši – šeštoji – dalis, matyt, yra viena vėlyvesniųjų.

³ Maitrėja nurodo į ankstesnį puranos turinį, kur pasakota apie pasaulio sukūrimą (sarga), kiltis arba genealogijas (vaṃśa), žmonijos protėvio Manaus vardu pavadintus laiko tarpsnius (manvantara) ir karališkųjų giminių kilties istorijas (vaṃśa-anucarita).

⁴ Pagyna, paskutinis skirsnis, išvada – taip vadinama pasaulio pabaiga upasaṃhṛti (pagal žodžio kilmę: „sambloškis, kolapsas“). ►

⁵ Pasaulio pabaiga dar vadinama pralaya ir reiškia ištirpimą, prasmegimą, atkritimą į skystą būvį, paskandą.

⁶ Kalpa savo prasme atitinka eoną – tai milžiniškas tarpsnis, apimantis laiką nuo pasaulio sukūrimo iki sunaikinimo.

⁷ Čia Parašara glaustai nusako laiko asinchroniškumą būtybių atžvilgiu – kas mirtingiesiems atrodo kaip mėnuo, (mirusiems) protėviams tėra para, kas mirtingiesiems metai – dievams para, o 2 000 keturių jugų ciklų – para Brahmai. Pastarasis puranose suvokiamas kaip dievas pasaulio kūrėjas, tačiau pačiame pasaulyje neveiklus.

⁸ Pirmoji, „kūrybos“ (kṛta), juga dar tapatinama su aukso arba tiesos (satya) amžiumi, toliau einanti „trejybių“ (tretā) juga – su sidabro amžiumi, „po dviejų einanti“ ar „už dvi prastesnė“ (dvāpara) juga laikoma paskutine juga, kai Višnus tebėra pasaulyje, o visą ciklą užbaigia tamsos ir pabaigos amžius Kalijuga. Toks vienas jugų ratas sudaro 12 000 dievų metų.

⁹ Jau nuo „Rigvedos“ laikų pasaulėkūra indų suvokiama kaip paliejimas, išlaja (sarga, visṛṣṭi, visarjana) – ištryškusi pasaulio kūrėjo minties sėkla (manaso retas).

¹⁰ Sąlyginis vertimas, mat dharma, be pirminės reikšmės „pagrindas“, dar reiškia bet ką, kas grindžia būties esmę, – tradiciją, paprotį, įstatymą, religiją, dorybę. Sakoma, kad Kritajugoje tiesa ir tikrovė stovi tvirtai ant keturių kojų (stulpų), o sulig kiekviena juga vis po vieną praranda.

¹¹ Luomai (varṇa) – keturi visuomenės sluoksniai: kunigija, inteligentija (brahman), valdininkija, kariai (kṣatriya), prekijai, amatininkija (vaiśya) ir valstietija, tarnai (śūdra). Priedermės (āśrama) – keturi žmogaus gyvenimo tarpsniai: (vedų) mokinio (brahmacārin), namų šeimininko (gṛhastha), atsiskyrėlio (vānaprastha) ir atsižadėjėlio (saṃnyāsin).

¹² Pirminių, švenčiausiųjų vedų tekstų sąvadai – Samaveda, „pratisų gaidų, suokų veda“, Rigveda, „giesmių, žosmių veda“, ir Jadžurveda, „apeiginių ištarų, aukmenų veda“.

¹³ Kalbama apie įšventinimą (dīkṣā), po kurio žmogus laikomas „dusyk gimusiuoju“ (dvijā). Ši apeiga svarbiausia brahmanų (kunigų) luomui, nors atliekama ir kitų luomų jaunuoliams.

¹⁴ Šastra (śāstra) – bet koks mokomasis veikalas, nurodymų sąvadas. Kaip ir bet kurioje tradicinėje visuomenėje, jokios kalbos apie mokslą anapus religijos būti negali – šastra gali būti liturgiją, dorovę, gramatiką, architektūrą ir pan. aptariantis tekstas, jis bet kuriuo atveju yra šventosios žinijos dalis. Mokslas šiuo atveju – priemonė pažinti dieviškąją tikrovę.

¹⁵ Vipra („įkvėptasis“) – nuo vedų laikų ataidintis poeto, dainiaus, teologo epitetas, vėliau iš esmės sutapatintas su brahmanų luomo žmogaus (kunigo) epitetu.

¹⁶ Karvė (go) indų kultūroje nuo vedų laikų gerbta kaip Deivės (Aditės, Motinos Žemės) apraiška, visais geidimais milžtančioji esybė, laikyta tobulosios ir nedaliosios sąmonės simboliu. Čia teigiama, kad karvė nustosianti tokios savo reikšmės.

¹⁷ Durbhikṣa – „rūpestis, sielvartas“, tiksliau – „negebėjimas pasitenkinti, išpildyti troškimų“; kleśa – sąlygiškai verčiama kaip „sielos užterštis“, galima sakyti ir „yda“ – tai būties aspektai, neleidžiantys sielai ištrūkti iš atgimimų, kasdienos pasaulio (samsaros): neišmanymas, savinauda, aistringumas, priešiškumas, kabinimasis [į išorinį pasaulį]; anīśvara galima suprasti ne tik kaip „bedievis“, bet ir kaip „neturintis vadovo, neturintis nieko virš savęs“.

¹⁸ Nors vedos visų pirma reiškia minėtuosius šventuosius tekstus („Rigvedą“, „Samavedą“, „Jadžurvedą“), čia šį žodį galime suprasti ir kaip šventąją žiniją, religinį išprusimą.

¹⁹ Čia kalbama apie minėtų gyvenimo tarpsnių atstovus: miškų atsiskyrėliai (vānaprastha) laikysis tik iš kaimo žmonių malonės, o elgetos (bhikṣu), t. y. šiapusybę apleidę sanjasinai, bus sušelpiami tik giminių ir draugų.

²⁰ Kalbama apie vaišijų luomo žmones. „Amatinius darbus“ (kāruka) čia galima suprasti ir kaip mechaniškus, išmonės nereikalaujančius darbus.

²¹ Žemiausio (tarnautojų) luomo nariai, nenešiodami religinės priklausomybės ženklų (āliṅgin), taps vienuoliais elgetomis tų religinių bendruomenių, kurios hinduistų ir vaišnavų laikytinos eretiškomis (tuo laikotarpiu tokiais laikyti budistai, džainai ir šaivai).

²² Žemiečių bus „menka gyvastis“. Žodis āyus visų pirma reiškia gyvastį, gyvumą, gyvybinę galią, tačiau dar gali reikšti ir amžių (gyvenimo trukmę).

²³ Aukščiausiasis Puruša (puruṣottama) – vienas iš Aukščiausiojo Viešpaties vardų indų tradicijoje. Pats žodis maždaug reiškia „tobuliausias žmogus“.

²⁴ Omeny turimos apsiplovimo vandeniu apeigos, kurių tikslas – žmogaus atgimimas, pasineriant į pirminę pasaulėkūriškąją substanciją.

²⁵ Šanis – vikšrinis barškūnis (Crotalaria juncea) – tokia piktžolė, tačiau tinkama pluoštui vyti. Šamis, sanis, semalis – bombakmedis (Bombax), medis, laikomas Višnaus įsikūnijimu.

²⁶ Ušyra, dar žinoma kaip vetiveras, – kvapusis auksabarzdis (Chrysopogon zizanioides), kupstinė žolė, iš kurios gaunamas kvapusis aliejus, naudojamas kūnui prausti.

²⁷ Vaṣaṭ, svadhā, svāhā yra apeiginiai šūksniai, „Rigvedoje“ skiriami dievams ir protėviams.

²⁸ Tapas – „kaitrybė, asketinis įkarštis“; tai nuo didelio marinimosi kylantis vidinis įkarštis. Šia eilute sakoma, kad tai, kam Kritajugoje prireikdavo uolios askezės, Kalijugoje pakanka ir nedidelių pastangų.