Humanitaras su mumis, tekstai – svetur?
Šio rašinio pavadinimą beveik nudžioviau iš šiųmetinio literatūros forumo „Šiaurės vasara“. Beveik, nes bekeliaudamas iš „Sėlos“ į „Šiaurės Atėnus“ jis kiek pakito. Mat Biržuose susirinkę literatai svarstė apie rašytoją svetur ir su mumis esančius jo kūrinius, o man taip svarstyti neišeina. Nes lietuvių humanitaro buvimas svetur yra gana keblus dalykas.
Na, kas gi yra tie lietuvių humanitarai, kurie išvyko svetur, o čia tejuntami savo kūryba? Kai pagalvoji, ne tiek jau jų daug: Vytautas Kavolis, Marija Gimbutienė ir, žinoma, Algirdas Julius Greimas, kurio šimtmetį štai baigiame minėti. Jie išties gyveno svetur, dirbo labiau ar menkiau garsiuose Vakarų universitetuose, kai kurių jų tekstus, kad šie būtų su mumis, netgi teko versti iš svetimų kalbų. Tad jų buvimas svetur nekelia abejonių, kaip, beje, ir kūrybos buvimas su mumis.
Arba, pavyzdžiui, Antano Maceinos ar Juozo Girniaus kūrinių buvimas su mumis man taip pat nekelia jokių abejonių. Apie juos kalbama, jie vertinami (nors gal ir neturi tokių ištikimų sekėjų kaip Kavolis ar Greimas) arba su jais nesutinkama, bet čia jie skaitomi. O štai jų buvimu svetur patikėti man gana sunku. Fiziškai – taip, žinau, kur juodu pragyveno didžiąją gyvenimo dalį. Tačiau savo mintimis ir darbais jie vis dėlto neabejotinai nebuvo ten, kur buvo fiziškai, tad jų tekstus, vos tik politinės aplinkybės leido, importavome be jokio vertimo. Nes tekstais jie visuomet buvo su mumis, na ir kas, kad apie mus buvo manoma, kad mes geresni ir labiau susipratę, nei pasirodėme esantys.
Šiame kontekste yra dar vienas įdomus dalykas. Visi svarbūs lietuvių humanitarai, gyvenę svetur, o tekstais neabejotinai esantys su mumis, yra mirę. Ir mirę dar praeitame šimtmetyje. Šiuo požiūriu svetur tampa tikrai svetur, t. y. aname pasaulyje, o ryšys su jais ir jų tekstais įgauna specifinių bruožų, kurių neturi ginčai su gyvu (-a) mąstytoju (-a) dėl jo ar jos idėjų.
Ir nereikia manęs protinti, kad esama gyvų ir gyvybingų lietuvių humanitarų, apsigynusių disertacijas svetur, o paskui ten ir dirbusių, kurių knygas, sulaukusias pripažinimo ir dėmesio, svetur, mes verčiamės į lietuvių kalbą. Viso to neneigiu. Bet žinote ką? Ogi didžiumą tų gyvų „užsieninių“, „verstinių“ lietuvių humanitarų sutinku mūsų didžiųjų miestų gatvėse ir nereikia daug pastangų norint sužinoti, su kuria Lietuvos akademine institucija jie susiję projektiniais, etatiniais ir dar galaižin kokiais ryšiais.
Ir dar, nesakau, kad nėra jokių lietuvių humanitarų svetur, jų tikrai yra, nes studijų migracijos srautas, kurio neužtvenks jokių pasaulio reitingų vietos, teka tik viena kryptimi, ir klasikas pernelyg dažnai yra teisus: išėjusiems – negrįžti. Nei fiziškai, nei kūriniais. Tad jų tekstai, pripažinkim, retai kada būna su mumis. Na, o jei kartais ir užklysta, tai sulaukia atskiro pamąstymo vertų reakcijų apie lietuviškos problematikos tyrimų statusą ir kokybę tuose užsienio universitetuose, kuriuose pagrindinis savo srities ekspertas ir yra pats „nutekėjęs“ lietuvių kilmės humanitaras.
Taip nekvestionuojami lieka tik Didieji Mirusieji…
Bet pernelyg išsiplėčiau, o juk ne apie tai aš čia. Aš apie humanitarą su mumis, triūsiantį čionykščiuose, nepaisant valdžios ir kitų suinteresuotų grupių pastangų, nemirtinguose universitetuose. Rašantį (ir skaitantį, taip, dar ir skaitantį!) tekstus, kurie yra… O kurgi jie yra? Ir kur turėtų būti?
Mokslo politikams ir administratoriams toks klausimas net nekyla. Kaip kur? Jie, pasak mokslo būtį ir buitį reglamentuojančių dokumentų, turėtų būti publikuoti Lietuvos ar užsienio tarptautiniuose mokslo leidiniuose (kurie įtraukti į dvi tarptautines duomenų bazes – jų, jei ką yra šiek tiek daugiau, bet tuosyk nesuksiu dėl to galvos), išimtiniais atvejais, kuriuos nustato tam tikra institucijos komisija, prie tokių leidinių gali būti priskirti kiti tarptautiniu mastu aukštai vertinami leidiniai, kurių itin aukštą lygį argumentuotai turi įrodyti straipsnio autorius.Pagrindinis žodis, pasikartojantis čia kelis sykius, – „tarptautinis“. Žodžiu, humanitaras su mumis, o tekstai – svetur! Ir nėra čia apie ką daugiau kalbėti.
Bet kur tiksliau tas „svetur“? Turbūt jau tūkstančius kartų klausta, kam užsienyje Lietuva išties rūpi ir kokioje terpėje lietuvių humanitarų tekstai galėtų tarpti, ir tiek pat kartų atsakyta, kad pirmasis ir bene svarbiausias užsieninis jų skaitytojas gyvena netoliese, dažniausiai už sienos, buvusios Abiejų Tautų Respublikos arba buvusios Tarybų Sąjungos teritorijoje. Betgi ne, toks „svetur“ netinka! Svarbu čia net ne tai, kad anglų kalbos paplitimas šiame geografiniame areale turi savų niuansų, o paties to arealo „mokslinis prestižas“. Varšuva ir Minskas tai anaiptol ne Los Andželas ir ne Paryžius, kur buvo kuriami ir skaitomi Didžiųjų Mirusiųjų raštai. Byloti reikia išties pasauliniu mastu, ir jei nesugebi papasakoti apie Baranauską ar Žemaitę taip, kad jais susidomėtų ir tavo darbus įvertintų Oksbridžas ir Gebenės lyga, tai toks tu ir mokslininkas (tokie, beje, ir tavo tyrimo objektai) – taip skamba nuosprendis. O jo priėmėjai, atrodo, gal iš naivumo, o gal nepatogumo apsimeta, kad niekuomet nebuvo jokių tyrimų, liudijančių, jog maždaug pusės kasmet parašomų humanitarinių mokslų straipsnių neskaito niekas, išskyrus pačius autorius, recenzentus ir žurnalų redaktorius. O kaip kitaip gali būti pasaulyje, kuriame kasmet pasirodo apie du milijonus vien humanitarinių mokslų straipsnių. Beje, dar yra ir knygos. Pergalė kovoje dėl išsvajotos (arba reikalaujamos) publikacijos anaiptol nereiškia pergalės kovoje dėl skaitytojų dėmesio ir laiko. Kita vertus, humanitariniuose moksluose cituojamumo ir poveikio rodikliai ne tokie ir svarbūs. Būtų galima čia apsimetinėti optimistais, bet, mano galva, blogas humanitaras tas, kuris neklausia apie savo veiklos prasmę.
Bet dar blogesnis turbūt tas, kuris apie humanitarų veiklą galvoja vienareikšmiškai – kaip apie gryną mokslą. Nes, tiesą sakant, apie priešakinius fizikos tyrimus, kad ir kokie svarbūs jie būtų, apžvelgiamoje ateityje kalbės tik kokia nors mokslo populiarinimo žiniasklaida (ačiū jai už tai!), o mokyklų programos nekalbės ir juo labiau nekils aistringų batalijų dėl to, kaip jauno žmogaus sąmonę pakeis žinios apie Higgso bozoną. Nes nepakeis.
Kas kita – Baranauskas ir Žemaitė. Manote, kad jie irgi nieko nepakeis? Ogi jau keičia. Skausmas ir nemalonumas, kurį juos skaitydami ir nagrinėdami patiria moksleiviai, ilgam nusėda jų sąmonėje. Gal dėl antipatijos lietuvių literatūros klasikai dar niekas neemigravo, bet esu sutikęs ne tiek jau daug tautiečių, kurie didžiuotųsi sava literatūra. Kai garsiai pasakau, kad gal ja didžiuotis ir neverta, pažįstami filologai kaip iš gausybės rago pažeria priešingų argumentų, ne beviltiškai skambančių net ir skeptiškai ausiai. Ar tuos argumentus reikėtų publikuoti tekstuose svetur? Galbūt tai būtų gražu. Tik bijau, kad literatūros mokytojai, kurie yra svarbiausi tų tekstų skaitytojai ir retransliuotojai jauniems protams, tų prestižinių nelietuviškų žurnalų dėl labai įvairių priežasčių neskaito. Ir apžvelgiamoje ateityje neskaitys. Neskaitys jų, deja, ir istorijos mokytojai. Ir šitaip toliau kels moksleivijai alergiją pasakojimais apie Baranauską ir Vytautą Didįjį, sukurtais XX amžiaus antrojoje pusėje, tarsi kiekviena karta neturėtų apie juos kalbėti savo kalba.
O juk kai pagalvoji, tas Baranauskas galėtų būti šiuolaikiškas, nedaug pasistengus jis visai tiktų prie ekologinių turgelių, polinkio į natūralumą ir kitų hipsteriškais pravardžiuojamų dalykų. Bet kas gi nori apie jį šitaip kalbėti? Nedaug kas. O taip yra todėl, kad esame įkliuvę į kraštutinumą: humanitaras su mumis ir jo tekstai su mumis. Visi tekstai – ir tie, kuriuos jis rašo, ir tie, kuriuos jis skaito. Kitaip tariant, su teoriniu importu iš svetur nemažai daliai lietuvių humanitarų striuka. Visokiausi svetur siaučiantys teoriniai vėjai taip ir lieka ten. O mes čia geriau jau triūsime savo darželyje. Su savais klasikais ir savais, tarsi prigimtais, metodais. Su savais procesais dėl Kafkos valstybiniame brandos egzamine.
O visgi noriu pabrėžti tą tekstų dvilypumą, apie kurį ne taip jau dažnai linkstame galvoti, susikoncentravę į tai, kad humanitariniam žinojimui svarbiausia yra objektas. Na taip, niekam kitam, tiesą sakant, nei lietuvių literatūra, nei istorija nėra tokios įdomios kaip mums. Vis dėlto greta objekto ir tekstų apie jį dar yra tekstai, kurie formuoja humanitarą kaip specifinio žinojimo kūrėją, besiskiriantį tiek nuo grafomanijos adoruotojų, tiek nuo pseudoistorijos entuziastų. Nors visų jų objektas tas pat, humanitaras yra dar skaitęs ir kai ko daugiau nei pasakojimai apie baltų žygius griaunant Romos imperiją, ir tas kai kas formuoja (ar bent jau turėtų formuoti) jo požiūrį į tai, kas yra humanitariniai mokslai ir kaip jie veikia. Omenyje turiu teorinius tekstus, kurie, patinka mums tai ar ne, kone visi yra sukuriami ne Lietuvoje ir kurių taikymas vieno ar kito, tegu ir paties lietuviškiausio, fenomeno tyrimams atskiria mokslininką nuo pseudomokslininko. Bent jau taip, pripažinkime, suprantami humanitariniai mokslai ten, tame „abejonių nekeliančiame“ užsienyje: ne „užsienio autorių teorinės literatūros apžvalga“ (kartais, beje, vis dar leigitimuojanti humanitaro tyrinėti pasirinktą problemą), bet supratimas, ką jie daro, ir darymas to paties kartu su jais.
Tiesa, šitai turi ir savų minusų, visai neblogai išryškėjančių lietuvių humanitariniame moksle, kurio iki šiol neminėjau, – filosofijoje. Dar studijų laikais buvau susimąstęs apie lietuvių filosofavimo keistenybes: su vietiniais autoriais į polemiką ar dialogą beveik niekas nesileidžia, visi skaito užsieniečius ir rašo tiems užsieniečiams atsakymus. Kone visa lietuvių filosofija – tai nesibaigiantis pokalbis su pašnekovais, esančiais svetur. Keistas tai pokalbis, jo dalyviai kalbasi skirtingomis kalbomis, todėl užsieniečiai apie lietuvių buvimą nedaug ką žino ar net nieko nežino. Ar dėl to lietuvių filosofavimas visiškai beprasmiškas? Vienareikšmiškai sunku atsakyti. Viena vertus, dialogas ar polemika nevyksta (na, iš dalies vyksta jo imitacija vietinių skaitytojų akivaizdoje, edukaciniu požiūriu tai neblogai, tačiau…), kita vertus, galbūt būtent čia galėtų atsirasti ta mokslo administratorių reikalaujama padėtis humanitaras su mumis, tekstai – svetur? Bet kažkodėl neatsiranda. Dėl įvairiausių priežasčių.
Kas iš viso šito pliusų ir minusų katalogo? Ir taip negerai, ir taip blogai? O kaip galėtų / turėtų būti, ką siūlau?
O siūlau bandyti prisiimti nuostatą humanitaras su mumis, tekstai – visur. Iš visur ir į visur. Ir visiems nuo to bus tik geriau: ir mokslo administratoriams, ir mokytojams, ir visuomenei (pompastiška, bet kaip be jos), ir patiems humanitarams.
Taip, puikiai suprantu, kiek pastangų reikalauja šitoks apsisprendimas šiandienėje akademinėje Lietuvos situacijoje ir kiek lietuvis humanitaras yra (ne)motyvuotas taip daryti. Taip, suprantu šitokio pasiūlymo naivumą ir utopiškumą. Ir dievaži, jei pats apie jį skaityčiau, neištverčiau nenusišypsojęs. Tad jei tai darote, aš jus suprantu.
Bet vis dėlto – kas uždraus pasvajoti?
