Eilės
Aronija rudenį
mamai
uogos lyg sagos
juodos
lyg akys
pradėję rausti
lapai
skinu blizgius
karolius
dangus žemę
vargina
lietus šlapiom letenom
brauko per žolę
apsunksta
voratinkliai
plona gija
iš anapus
primena tave
pergyvenęs krūmas
prisiminimai
išsklinda lyg debesys
dalinamės perpus
lieka tetai
tu jos nemėgai
dabar jau vis viena
kompotui
Dovilės Bagdonaitės piešinys
Vėlinės mieste
Toks tyras šventumas
lyg sniegas
ant kauburėlių budint
žvakių akims
balandžiai ir miestas
dar miega
lelijos plevena
užsapnuotom mintim.
Iš lėto iš rūko išnyra
veidai artimi, primiršti
girdžiu vėl dainą senolio
nuščiuvusio miesto
pilkam audiny.
Randu chrizantemos
pamestą žiedą –
pakels jį žmogaus
ar šventojo kilstels dvasia
nereikia nei saulės
debesio, vėjo
tik rūko užsklandos
praskleistos liepsnele.
Svėdasai
lapas
lašas
paukščių pulkelis
kapinėse
per Mykolines
atrandam gimines
šiapus
Punktyrais
Atsikeli ryte
užsikaiti puodelį
raudonėlių arbatos
—
potvynis sapne
paskandintas BMW
Portugalijoje
—
ramiai spardosi
kūdikis
diena naktis tavo
—
pieno sapnuose
duris saugo
juodas ir baltas
šuva
—
suolo draugė
laiko samojedą
iš kurio mezga
pirštines
—
po paskutinio
apsilankymo
vis matau iš tamsos
išnyrantį
—
kartą kirtome tiltą
per Sudervėlę:
palydėjome vasarą
sutikome rudenį
ir gauruotą balčių
—
„Tiltas“ romanas – koma
geologinių žemės sluoksnių
dekonstrukcija
—
„Pardaviau butą
Šiaurės miestelyje,
nusipirkau sau ir dukrai
Karoliniškėse“
—
dar paukščiukas
šv. Pranciškučio
tame miške
su sąmonės – pasąmonės
sklastymu
—
šviesa, pro tarpus krentančia
laimina lapas
—
tikrovėje kaip sapne
belieka plaukus perbraukti
šukomis:
raudonėlių potvynis dieną naktį pienas vilnonis
balčius per tiltą į rudenį komą Karoliniškes
paukščiukas ant sąmonės sklastymo laimina lapas
