Daug triukšmo dėl post pasaulio ir 2017-ieji
Po kelių netikėtų pasirinkimų, kuriuos 2016 metais padarė pora anglosaksiškų valstybių, sociologai pradėjo skelbti žmonijos istorinės sąmonės lūžio etapą. Dramatiškai skambančiais post-tiesos arba post-faktinės visuomenės terminais norima deklaruoti utopiškus simptomus, kurie tartum vyksta čia ir dabar, bet iš tikro nelabai vyksta. Galų gale 2017-ieji nebuvo tokie jau audringi ir neracionalūs.
Oksfordo žodynų sudarytojai post-truth išrinko 2016 metų žodžiu, ir nors terminas pats savaime nereiškia gryno melo, jo tikrosios reikšmės sukasi kažkur netoliese. Terminu post-truth sociologai tiesiog ėmė ir diagnozavo, kad žmonija, kaip ne itin racionali masė, pradeda priiminėti rimtus sprendimus, grįstus emociniais afektais, o ne faktais ar įrodymais. Negana to – ji pradeda pateisinti visus, kurie tokius sprendimus daro, nes mums atsibodo visi (arogantiški) ekspertai ir jų statistika.
Tiesos čia yra. Tie, kurie praeitų metų pabaigoje garsiai kleketavo, kad nėra jokių šansų Clinton pralaimėti, paskui dingo kažkur į krūmus kaip ir pati Clinton (iki šiol laikanti gana low profile ir apskritai neaišku ką žadanti veikti ateityje). Liberalią žiniasklaidą šokiravo rezultatai, kita vertus – 2017-uosius buvo galima užgrūsti daugiau rėksmingų antraščių. „Gallup“ duomenimis, dabartinis JAV prezidento approval reitingas tėra 36 proc. (proporcija respondentų, pritariančių jo vykdomai politikai). Palyginkime – šio reitingo vidurkis 1938–2017 metais yra 53 proc., o per tą laikotarpį turėjome tiek Bushą jaunesnįjį, tiek keletą kitų įdomių veikėjų. Tiesa, JAV dolerio vertė nuo metų pradžios krinta taip nuosekliai, kad gudresni jau pradeda labiau pasitikėti bitkoinais ir kitomis kriptovaliutomis. Ar vadinamoji tylioji dauguma nebėra tokia jau patenkinta savo pasirinkimu?
Kitoje Atlanto pusėje (beveik), Britanijoje, reikalai tebėra įšalę. Po 2016-ųjų referendumo kilo daug triukšmo, atsistatydino ministras pirmininkas, sociologai turėjo daug darbo, kiek pakilo pernelyg į dešinę linkusių ar prieš sistemą einančių partijų reitingai Vakarų Europoje. O kas šiandien? Štilis. Atsipumpuravimo nuo Europos Sąjungos procesas yra taip apraizgytas biurokratijos, kad niekas nenori į tai gilintis ar apie tai rašyti. Didžioji Britanija šiandien yra tas sutuoktinis, kuris dar kaip ir gyvena sename bendrame būste, bet iš tikro nelabai, o derybos dėl skyrybų išlygų gerokai užtrunka. Kita vertus, šalies vyriausybė praneša, kad, palyginti su 2016-aisiais, šiais metais neapykantą kurstantys nusikaltimai (vadinamieji hate crimes) šalyje išaugo net 27 proc. Neracionalu, kad po „Brexit“ britiškųjų budulių taikiniais tapo ne vien rumunai, lenkai ir kiti Rytų Europos imigrantai, bet ir buvusių Afrikos ar Pietryčių Azijos kolonijų gyventojai (kuo jie čia dėti?). Ironiška, juk dėl pastarųjų teritorijų kontrolės ir išnaudojimo britai šiandien yra visko pertekę, tik su laisvo judėjimo pasekmėmis taikstytis nenori (čia kaip su „Brexit“: jūs mums laisvą prekybą, o mes jums špygą).
Į Europą tebeplūstant pabėgėliams, dalis vokiečių tarė nein ir štai rudenį vykusiuose Bundestago rinkimuose „Alternatyva Vokietijai“ gavo per 90 vietų apie 700 vietų turinčiame parlamente (Marine Le Pen Prancūzijoje pasisekė mažiau). Įdomus faktas: nors į Lietuvą pabėgėliai nebeplūsta, iš Lietuvos jie sparčiai tebeplūsta. Ne vieną mėnesį praleidusi rūpindamasi pabėgėlių integracijos Lietuvoje reikalais, kartais pasiteirauju kolegų: o kaipgi laikosi Ahmedas arba Maša? Ne kartą sulaukiu atsako: jau pabėgo… Tada mąstau: o kodėl tokie simptominiai daugiasluoksniai reikalai mums nėra tokie įdomūs kaip tai, kas kokį paminklą Lukiškių aikštėje statys ar kas kokią istorinę knygą apie partizanus parašė? Atrodo, kad 2017-ųjų viešojo gyvenimo reziumė Lietuvoje – visiems staiga labai parūpo kultūra!
Karo nusiaubtoje Sirijoje lyg ir vyksta kažkoks progresas. Portalas „Al Jazeera“ praneša, kad Irake jau lyg ir išvaduotos „Islamo valstybės“ užgrobtos teritorijos, grupuotės kontroliuojamų miestų vis mažėja ir vaje – gruodžio 11-ąją rusų karinėje bazėje Sirijoje apsilankęs Putinas pareiškė, kad metas krautis daiktus, nes jie ten nelabai turi ką veikti. Gruodžio 21 d. Astanoje vyks dar vienas kariaujančių pusių susitikimas, jame bus aptariami karo belaisvių, humanitarinės pagalbos ir ne karo zonų klausimai. Dar nesibaigiančio Sirijos karo pasekmės: per pusę milijono žuvusių, apie 12 milijonų pabėgusių sirų, sugriauta šalies infrastruktūra ir neaiški jos ateitis, toks pats neaiškus kurdų klausimas ir globalaus, it virusas ne tik Afganistane ar Turkijoje, bet ir Vakarų Europos sostinėse plintančio teroro išpuoliai. Prisipažinkite: ar išgirdę apie spalio 31 d. Niujorke žuvusius 5 argentiniečius turistus ar kelis kitus žmones užsiėmėte burną kaip tada, kai šitie dalykai prasidėjo, ar jau net nebežinote, apie ką čia kalbu? Būtent. O kas vyks Trumpui paskelbus Jeruzalę vienintele ir neginčijama Izraelio sostine, dar bus matyti.
Kinija tebekovoja su ekonominės nelygybės problemomis savitais būdais: praeitą mėnesį viename varganame migrantų dominuojamame Pekino kvartale kilus gaisrui ir žuvus 19 žmonių, valdantieji pasakė: užteks. Rajone savavališkai pastatytus gyvenamuosius būstus nutarta nugriauti, o tūkstančius gyventojų iškelti, tik neaišku kur. Šiaurės Korėja, įsibėgėjant žiemai, sušvelnino žodžių karą su JAV, kita vertus, lapkritį iš totalitarinio režimo valdomos šalies ištrūkęs kareivis tapo medicinine sensacija, atskleidusia siaubingas gyvenimo sąlygas šalyje. Iš vargšelio organizmo pašalintas beveik 30 cm ilgio parazitinis kirminas, manoma, kad tokius gyventojus savo organizmuose nešioja apie 20 proc. šiaurės korėjiečių.
Tad šia groteskiška gaida… 2017-ieji pasaulyje buvo ramesni, negu buvo galima tikėtis.
