Ar tik mums vieniems skauda?
Žingsniuoju Varšuvos gatvėmis. Galiausiai prieinu tai, ko ieškojau, – Plac Unii Lubelskiej. Mūsiškai – Liublino Unijos aikštę. Manyje prabunda senosios Lietuvos istorijos brangintojas, kuriam taip pat nuolat įdomu, kaip kas ką atmena. Įsiamžinu aikštės pavadinimą nurodantį ženklą. Lietuvoje tokio nerasi.
Tačiau šiuoju atveju lietuvių ir lenkų atminčių skirtybė bene vaikiškai nekalta. Tereikia prisiminti, kas ką tik dėjosi kai kuriose futbolo rungtynėse po to, kai Hagoje buvo nuteistas Ratko Mladićius. Serbai ir rusai futbolo sirgaliai kaipmat išskleidė jį palaikančius transparantus. Ne tik Balkanuose, bet ir visur kitur kovos dėl atminties bei istorijos interpretacijos nesiliauja. Ir nesiliaus.
Tas pats ir Lietuvoje. Apie skirtingus požiūrius į tai, kas vyko ir kaip tą derėtų atminti, primena vis su naujais pareiškimais pasirodanti Rūta Vanagaitė ar, galiausiai, mūsų reakcija ir širdies sopulys dėl Gedimino kalno likimo. O gal verta paklausti: jeigu jis nuslinktų, kodėl skaudėtų ne tik lietuviams?
Moderniosios pilietybės (tad ir tapatybės?) konstruktas pasireiškė kaip sekuliarių šventenybių išraiška. Kultūra, kalba, istorija sukūrė modernųjį slėpinį, kažką daugiau nei mes patys, nulemiantį apskritai tapatumą, ne tik politinį. Tiek individo, tiek kolektyvo*. Tad skirtingų patirčių konstituotos atmintys bei tapatybės lemia ir skirtingus kalbėjimus apie save.
Taip atrodo iki susiduriant su nekomfortiška situacija. Kartais iš tų pačių patirčių „lopšio“ randasi visiškai atskiros tapatybės. Tada pamatę dalį savų pilietybės sakralybių turint kitą galėtume ir ne juokais sutrikti. Tarsi po kojomis būtų prasivėrusi bedugnė. Visai kaip tada, kai malonaus susitikimo ir vakarojimo metu žymiojo Lenkijos dailininko baltarusio Leono Tarasewicziaus namuose virš durų teko pamatyti Vytį. Mažiau pasirengęs lietuvis gal net būtų visai sutrikęs.
Lietuvos (Didžiosios Kunigaikštystės) Vytis, Adomas Mickevičius ir jo „tėvynė Lietuva“** – regis, vis tie patys dalykai, tačiau atmintis apie juos gali į pasaulį paleisti skirtingas tapatybes. Kiek paradoksaliai kalbėjimas apie tą patį tampa principiniu nesusikalbėjimu. Ypač kai norint pažinti po kelių šimtmečių kloste slypintį kultūros sluoksnį, dar ir sudarkytą totalitarinių režimų, reikia ne paviršutiniškumo ir pošiurkščio savinimosi.
Kaip tūlam suprasti, kokį velnią „Pono Tado“ muziejus veikia Vroclave? Kaip originalusis žymiosios poemos rankraštis, kurio pagrindu ir gimė muziejus, kartu su daugybe kitų Lvove veikusio Osolinskių instituto turtų po karo ir skaudaus sienų perbraižymo atsidūrė ką tik vokiečiams priklausiusiame Žemutinės Silezijos mieste?
Kas belieka bendro tarp lietuvio ir lenko ar baltarusio, jei net bendrumai skiria? Ar bendras belieka egzistencinis liūdesys dėl tų pačių dalykų? Atminties tragizmas. O galbūt galima dar paklausti ir taip: ar nebūtų irzlu statistiniam lietuviui, jei statistinis baltarusis verktų dėl to paties? Juk nerimauti dėl pavojaus Gedimino kalnui ar džiaugtis Aušros vartais dera tik lietuviui.
Akivaizdu, praeities masyvo atsidalinimas jokia išeitis. Toks bandymas užprogramuotas žlugti. „Švarūs“ lenkai, lietuviai ar baltarusiai dalimis neišsiparceliuos nei Adomo Mickevičiaus, nei Mikalojaus Husoviano. Tiesiog istorija per didelė. Bet jei viena esminių tapatybės dedamųjų, greta atminties, yra sąmoninga užmarštis (mat kiekvienas prancūzas turi pamiršti Šv. Baltramiejaus naktį), gal suveiktų tai?
Juk tie mūsų tapatybę formuojantys nelemti būtovės slėpiniai tesukelia buičiai neparankius galvasopius. Vidujai prieštaraujantį tapatybės slėpinį (juk istorija buvo visokia) būtų paprasčiausia išjungti iš lizdo. Tą patį atlikti ir platesniu mastu. Visuotinė istorinė Rytų Europos amnezija. Pamiršti unijas ir karus, pamiršti vokiečius Vroclave ir lenkus Vilniuje, pamiršti Šoa***. Nėra praeities, nebus problemos. Naujuose švariuose bloknotuose žymėti naują istoriją be kliuvinių.
Tačiau tai naivu. Praeities atsižadėjimas neišgelbės nuo nesusipratimų dabar. O šie tuoj vėl pavirs ta nelemta istorija. Galiausiai kiek (pa)vykęs vienpusis Lietuvos žydų tragedijos užmiršimas nieko nepadeda – užtat turime gausybę nesuprantančių ir burbančių: „Na ko gi tie žydai dar nori?“
Deja, lengvų sprendimų nėra. Lieka tik sunkiausias kelias – bandyti suprasti. Nejau ir šiaip į empatiją nelinkę lietuviai pabandytų suprasti, iš kur tie lenkų sentimentai Vilniui? Nejuokaukite. Žinoma, tai nėra įgimtai „lietuviška“. Ar ukrainiečiai pabandytų be emocijų pasukti galvą ir pripažinti Lvovo svarbą lenkams? Rodosi, taip pat sunkiai. Bet juk niekas nekalba apie sienų perbraižymą. Už tai galima padėkoti Jerzy Giedroycui. Tam pačiam, kurio pomirtinę kaukę teko išvysti žymaus Lenkijos dailininko Andrzejaus Strumiłło (dar vienos įspūdingos asmenybės, save laikančios LDK piliečiu) namuose.
Visgi viliojančiai atrodanti istorinė empatija turi savą gundymų kainą. Ypač mąstant apie save ar apie savų netektis, Lietuvos (ar bet kurio kito krašto ar tautos, svarbu savą) tragizmą, lengva atsidurti keistoje vietoje. Ten skausmas tampa nesibaigiantis ir nepakeliamas, o gėda nenuplaunama – kitaip tariant, ten, kur laikas negydo žaizdų. Dar kitaip tariant, susiduriame su kažkokia mistifikuota kankinyste ir ji veria duris įaudrintai vaizduotei, įgaunančiai politinio radikalizmo formą.
Antrasis gundymas – dar kitokia istorinės empatijos deformacija. Kartais bandymas suprasti akivaizdžiai išsigimsta (ką ir kalbėti apie tai, kad supratimas nelygus pateisinimui). Esą kovojantys už istorinės teisybės atkūrimą tiesiog viską suniveliuoja ir paverčia stebuklinga „visi lygiai kalti“ mantra. Tuomet visiškai sąžiningas bandymas suprasti ir atminti, pavyzdžiui, civilių vokiečių kančias Antrojo pasaulinio karo metais virsta pasipiktinimu, kodėl štai lenkai atmena savas aukas Varšuvos sukilimo muziejuje. Tokių stačiai keistų pozicijų būtų galima rasti gerokai daugiau. Tačiau viso to, tiesa, pasistengus, galima išvengti.
Ne taip ir seniai pasirodžiusios britų istoriko Roberto Frosto knygos, skirtos Lietuvos ir Lenkijos unijai, recenziją Eugenijus Saviščevas gudriai ir šmaikščiai pavadino žymiosios frazės perdaru – „Polkai reikia dviejų“****. Mintis, manau, aiški. Be to, šį rudenį teko apsilankyti Czesławo Miłoszo, labai simbolinės figūros, dvarelyje Krasnagrūdoje. Ten nuo 2011 m., be poetui skirto muziejus, veikia ir Tarptautinis dialogo centras. Tąkart vykusios diskusijos metu lenkų rašytojas bei šiaip lietuvių (ir ne tik) draugas Krzysztofas Czyżewskis pasidalino čia dailiai tinkančia mintimi apie tiltų statymą: iš tiesų šie atsirandą tik pažinus save ir kitą.
_ _
* Leonidas Donskis, Neapykantos formos: įaudrinta vaizduotė moderniojoje filosofijoje ir literatūroje, iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys, V.: Versus aureus, 2009, p. 245–247.
** Šimtą kartų rašyta, kaip ilgainiui Mickevičiaus „Pono Tado“ pradžioje parašytos 4 eilutės tapo įkvėpimu kuriant skirtingas tapatybes. Plg.: Timothy Snyder, Tautų rekonstrukcija: Lietuva, Lenkija, Ukraina, Baltarusija 1569–1999, vertė Rimantas Matulis, V.: Mintis, 2008.
*** Visai kaip besikeičiančios kartos pamiršo apie savo nužudytus žydus kaimynus Vabalninke: Šarūnė Sederavičiūtė, „Holokausto užmarštis kaip istorinis procesas: vabalninkiečių atminties atvejis“, Lietuvos istorijos studijos, t. 37, V.: Vilniaus universiteto leidykla, 2016, p. 186–189.
**** Eugenijus Saviščevas, „Polkai reikia dviejų“, Lietuvos istorijos studijos, t. 37, 2016, p. 199–210.
