Skurstančiam aukštajam mokslui idealizmas nepadės
Aukštasis mokslas ir pinigai kryptingai juda link tapimo nepatogia tema: ja kalbėti privengia tiek padoraus finansavimo neužsitikrinęs doktorantas, tiek tolygaus dėstytojų ir tyrėjų algų mažėjimo paaiškinti negalintis valdininkas. Nuskambės prieštaringai, bet skaudi vietinė statistika ir istorijos apie taksistais naktimis virstančius mokslų daktarus neturėtų skatinti toksiškų ir niekur nevedančių dejonių iš serijos „Kaip Lietuvoje viskas blogai“. Deja, tai yra pasaulinės tendencijos.
Žinoma, niekas neteigia, kad panašaus kalibro mokslo darbuotojo reliatyvus atlyginimas Norvegijoje ar Jungtinėse Valstijose tuoj pradės „vytis“ lietuviškąjį: šiltas kėdes užsitikrinę Vakarų visuomenių akademikai tebegyvena gal net geriau nei koks Andrius Šedžius. Mąstant globaliau, mokslo ir pinigų nesuderinamumo sopuliai labiausiai kamuoja jaunų mokslininkų (doktorantų) ir mokslinių tyrimų finansavimo klausimus, o blogai gali būti ir turtingose anglosaksų šalyse.
Respublikonų siūloma mokesčių reforma JAV – kilpa ant kaklo doktorantams
Aukštojo mokslo prieinamumas tik turtingiesiems yra didelė visuomenės yda: nors stipendijos šiandien nebėra tokia jau dažna privilegija kaip prieš keletą dešimtmečių, studentai nesunkiai gali gauti paskolas. Labiausiai visuomenės lygybės idėjomis suinteresuotos valstybės, pavyzdžiui, Šiaurės Europos šalys arba Vokietija, sugeba siūlyti nemokamą aukštąjį mokslą. O štai Jungtinėse Valstijose lapkričio 16 d. priimtas mokesčių reformos įstatymo projektas, kuris aukštojo mokslo prieinamumą gali grąžinti į viduramžius.
Visi doktorantai JAV yra tiek studentai, tiek universiteto darbuotojai, asistuojantys dėstytojams ir tyrėjams. Už tai doktorantai gauna apie 20 tūkst. dolerių finansavimą dviem semestrams, kaip ir nuo įprasto atlyginimo, kiekvieną mėnesį jiems yra skaičiuojami mokesčiai. Priklausomai nuo gyvenamosios vietos, asketiškam pragyvenimui to tikrai pakanka. Formaliai doktorantams yra padengiamas ir mokestis už mokslą – jo dydis priklauso nuo universiteto ir yra apytiksliai apie 20 tūkst. dolerių per metus. Respublikonų įstatymo projekto esmė – pradėti taikyti mokesčius ir šiam studento krepšeliui, juos doktorantas turėtų susimokėti iš savo kišenės. Vadinasi, gaunant 20 tūkst. dolerių metinį atlyginimą, doktoranto mokami mokesčiai būtų skaičiuojami nuo 40 tūkst. dolerių (analogiją pasiskolinau iš Davido J. Dunno straipsnio „Republican Tax ‘Reform’ And The End Of American Innovation“ iš „Huffington Post“). Dėl šio pokyčio doktoranto mėnesinis atlyginimas sumažėtų keliais šimtais dolerių ir jo tuomet tikrai nepakaktų net ir asketiškam pragyvenimui. Akademinė karjera taptų prieinama tik įspūdingų santaupų, pasiturinčias šeimas ar partnerius turintiems žmonėms.
Tačiau yra ir kita medalio pusė, parodanti, kad pajamų apmokestinimo tikslas yra kilnus, tas pats įstatymo projektas numato sumažinti pelno mokestį verslininkams nuo 35 iki 20 proc., na, juk kažkas turės padėti padengti biudžete atsiradusias milijardines skyles. Kol kas nėra aišku, ar įstatymas virs realybe, tačiau gąsdinantis vien pats faktas, kad viena iš dviejų pagrindinių partijų galingiausioje pasaulio valstybėje demonstruoja visišką antiintelektualizmą ir yra suinteresuota mažinti aukštojo mokslo prieinamumą.
Britų mokslas be Europos Sąjungos pinigų
Lietuvai įstojus į ES daug lietuvių išvyko studijuoti Jungtinės Karalystės universitetuose, šis srautas gerokai aprimo 2012 m., kai šalis patrigubino mokesčius už mokslą. Tarp painių priežasčių, lėmusių šį sprendimą, yra studentų iš skurdesnių ES valstybių nesugebėjimas grąžinti mokslo paskolos: jie ir neprivalo, nes grįžus į gimtąsias šalis jų metinės pajamos niekada nepasieks paskolos sąlygų numatytos ribos, nuo kurios žmogus privalo pradėti mokėti įmokas.
„Brexit“ buvo antras smūgis aukštajam mokslui Jungtinėje Karalystėje. Įdomu tai, kad išstojimas iš ES labiausiai kirs prasčiausiems šalies universitetams: kai kuriems iš jų ES dengia iki 90 proc. finansavimo! Kitiems universitetams – apie 15 proc. Nors kai kurie rektoriai jau trina delnus ir džiaugiasi artėjančia galimybe drastiškai padidinti mokesčius už mokslą atvykėliams iš kitų ES šalių (jie patektų į tarptautinių studentų kategoriją), „Brexit“ buvo tragiška žinia mokslinius tyrimus vykdantiems darbuotojams. Skaičiuojama, kad per 2014–2015 m. klinikinės medicinos tyrimams Jungtinėje Karalystėje buvo skirtas net 120 mln. svarų ES finansavimas, o biomokslai, fizika ir chemija gavo kiek mažesnes, bet taip pat itin dosnias sumas. Įdomumo dėlei: per tą patį laikotarpį apie 38 proc. archeologijos tyrimų finansavo europiniai fondai, panašios sumos buvo skirtos ir humanitariniams mokslams bei informacinių technologijų disciplinoms (daugiau informacijos – Ashley P. Tayloro straipsnyje „Brexit Will Cost U.K. Research Funding, Report Indicates“ iš „The Scientist“). Tad ne, Didžiosios Britanijos mokslas nėra „turtingas“ pats savaime: ES parama jam taip pat yra būtina, o tikrojo „Brexit“ mokslininkai laukia su siaubu.
Pagalbos šauksmas: tai iš kur gauti tų pinigų?
Vienas iš pragmatiškiausių atsakymų į šį klausimą – dar labiau priartinkime aukštąjį mokslą prie verslo ir industrijos. Ši strategija nuosekliai vykdoma jau kurį laiką: Vilniuje dygsta ES pinigais finansuoti mokslo ir verslo slėniai, o universitetai kurpia kuo praktiškesnes studijų programas, tokias kaip informacinių sistemų vadyba, – ne, čia visai ne programavimas, o va-dy-ba. Programuotojų vadyba? Šiaip ar taip, mokslininkai kažkodėl vis tiek bėga iš Lietuvos į Anglijos fabrikus lipdukų klijuoti…
Vakarų Europoje populiari praktika – verslo finansuojamos doktorantūros studijos, kuriose dirbama su labai konkrečiu, firmos užsakytu projektu. Viskas kaip ir nuostabu: korporacijos sutaupo milžiniškas sumas, nes nebereikia samdyti diplomuotų tyrėjų, o kažkas gauna išsvajotą mokslinį laipsnį. Tik kad tas kažkas ketverius ar daugiau metų praleidžia kurdamas vieną mikroschemą arba tyrinėdamas maistinės plėvelės poveikį vaisiams (beje, tai yra realūs kažkada užtikti doktorantūros pasiūlymai Beniliukso šalių universitetuose).
Ne visi sau gali leisti būti idealistais ir išsijuosę dirbti už ačiū, net jei galėtų – visiems būtų geriau, jei jie to nedarytų. Šiuo atveju svetur žolė nėra tokia jau žalesnė.
