Mano Švedija
Švedijos klimatas panašus į Lietuvos. Pro traukinio Kopenhaga–Kalmaras langą driekiasi nuobodokas šiaurės peizažas – berželiai, eglynai, granitinės uolos, kurias merkia lapkričio lietūs. Stotys beveik visur vienodos, miesteliai su protestantiškų bažnyčių bokštais, akmeninėmis turgaus aikštėmis, švariais parkais, dar kokiu XVII amžiaus paminklu Vazų dinastijos atstovui.
Nors Švedija yra patraukli ežerų ir miškų šalis, mums, šiauriečiams pagal klimatą, vidurio europiečiams pagal istoriją ir architektūrą, tokia gamta didelio įspūdžio nedaro. Miškas Švedijoje nėra toks sodrus ir paslaptingas kaip Lietuvoje, o šiaurės grožis ne toks įspūdingas kaip Norvegijoje. Lietuvos miškai dar yra išlaikę pirmapradžio girių žavesio (tiesa, ten, kur jiems suteiktas nacionalinio parko statusas, nes miško medžiaga iš Lietuvos keliauja į Švediją, kad sugrįžtų popieriaus ritinių pavidalu), o Švedijos miške vos ne kiekvienas medis stovi vienodu atstumu vienas nuo kito ir yra pažymėtas specialiomis juostelėmis. Pakeliui į viešbutį Helneso gyvenvietėje, pasimetusioje tarp miškų netoli Umeo, pamatau ir švedų vėliavėles, kabančias ant elektros stulpų. Kolegei iš Antverpeno universiteto tai atrodo kaip švediško nacionalizmo išraiška.
Šioje nedidelėje gyvenvietėje iki Antrojo pasaulinio karo buvo tuberkuliozės sanatorija, į kurią veždavo pacientus iš visos Švedijos. Šioje vietoje sklaidosi mitai apie Švediją kaip apie permanentinę visuotinės gerovės šalį, kuri egzistavo nuo amžių amžinųjų. Pasirodo, nors dauguma ligonių čia buvo laikomi vos ne kolonijos režimu, buvo verta gyventi vien dėl maitinimo, o maisto Švedijoje tada smarkiai trūko. Lietuva iki karo nežinojo, kur dėti maisto produkciją, o Švedijos kaimas nepajėgė aprūpinti vidaus rinkos. Kaimo gyventojai gamino mažai, valdžia maisto produktų importavo mažai, tad ne visos šeimos netgi kaime galėdavo iki soties pavalgyti. Šiandien lyginant abiejų šalių gyvenimo kokybę skamba keistai, bet tai dar vienas įrodymas, kad viskas pasaulyje keičiasi.
Švedija buvo pirma šalis, kurioje kiek ilgėliau apsistojau, kai 1994 metų vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje daugiau kaip mėnesį teko gyventi vietinio politiko namuose Likebio miestelyje šalia Karlskrunos. Tuomet atvykėlį iš posovietinės erdvės stebino viskas – parduotuvių vitrinos, būtinosios prekės, automobiliai, atvira prieiga vietinėje bibliotekoje, tvarkingos gatvės ir kita infrastruktūra, perdirbamų atliekų rūšiavimo konteineriai ir švara aplinkui, raudonai nudažytos ūkininkų sodybos, modernūs traktoriukai, neskubus gyvenimo ritmas, vairuotojų mandagumas, šypsenos ir kasdienis geranoriškumas. Dabar švedų parduotuvių vitrinos nebestebina, tačiau skirtumas tarp kasdienio gyvenimo gatvėse Lietuvoje ir Švedijoje lieka beveik toks pats. Sugrįžęs į Lietuvą ir išvydęs rūškanus tautiečių veidus bei išgirdęs „Russkoje radio“ garsus, sklindančius iš taksi automobilių salonų Vilniaus oro uoste, įsitikini, kad gyvename posovietinėje erdvėje, nors toks apibūdinimas ir nepatiktų Lietuvos užsienio reikalų ministerijos atstovams.
Atšiaurus klimatas ir Arkties artumas, jūriniai vėjai, akmenuotos ir nederlingos pietų Švedijos žemės, sunkios sąlygos žemdirbystei suformavo švedų charakterio bruožus. Žmonės turi padėti vieni kitiems. Nors gatvės mažesniuose miestuose ištuštėja pasibaigus darbo dienai, o šventadieniais gali sutikti retus praeivius, tarpusavio santykių nuoširdumas nėra vien paprasta kaukė. Mandagumas, paslaugumas kasdieniame gyvenime apibūdina švedų elgesį. Tokius švedų bruožus pastebėjo žurnalistas, keliautojas ir buriuotojas Pulgis Andriušis, prieš karą gyvenęs Klaipėdoje ir rašęs reportažus iš pajūrio „Lietuvos aidui“, „Lietuvos keleiviui“ ir „Ūkininko patarėjui“. 1935–1937 metais Andriušis dalyvavo regatose po Baltijos jūrą, plaukė į švedų uostus ir paliko įspūdžius iš apsilankymo Farosundo kaimelyje, Slitės miestelyje ir Gotlando saloje.
Kokie gi tie švedai Andriušio akimis? „Švediją gali skersai ir išilgai išvaikščioti, bet niekur nerasi raudonai nenudažyto namo, neasfaltuoto kelio, žmogaus, nevažiuojančio dviračiu, nedėvinčio skrybėlės, negeriančio pieno, žemės sklypo, neaptverto žema tvora, darželio, neapsodinto rožėmis…“* Jau tada jis švedų gyvenimo būdą laikė sektinu pavyzdžiu lietuviams: „Nudažyk gražiai pirtį, aplink langus patepk balta spalva, sąsparomis taip pat paleisk baltas lentas, apsišluok aplinkui ir, duodu galvą, bus niekuo neblogesnis pastatas už švedo gyvenamąjį namą.“** Pamenu, Karlskrunos centre palikau megztinį, pirktą už tuomet tiesiogine prasme brangias kronas. Jau buvau susitaikęs su šiuo praradimu, bet po poros dienų vaikštinėdamas pamačiau savo megztinį padėtą ant suoliuko šalia kanalo. Švediška. Kaip ir rašė Andriušis prieš aštuoniasdešimt metų: „Vienas Gaidžių kaimo ūkininkas, girdamas savo kaimo dorumą, sakydavo: „Padėk prie kiekvieno gyventojo durų po dešimtinę ir ateik kitą rytą patikrinti. Visas rasi.“ Bet, žinoma, jis to bandymo niekada nėra daręs, nes vis dėlto pas mus saugiausia vieta yra sava kišenė. O Švedijoje nelaimingiausias žmogus yra tas, kuris ką nors randa. Tuomet jis turi daug vargo, kol suranda savininką. Pirmiau padeda radinį ant savo tvoros. Kai taip ilgai pastovi ir nesuranda savininko, rastąjį daiktą jis slaptai padeda į kaimyno lentyną, tegul jis dabar pavargs!“***
Autoriaus nuotrauka
Švedija su Danija buvo pačios draugiškiausios šalys Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Švedai pirmieji atidarė diplomatinę atstovybę Vilniuje, o įvairūs politinių partijų fondų atstovai nuo 1993 metų pradžios pradėjo mokyti lietuvius demokratinės politikos pagal „Demokratijos projektą“, skirtą ne sostinėms. Klaipėdą „kuravo“ Karlskruna, Kauną – Kalmaras, o Panevėžį – Vekšė. Švedija galėjo tapti pavyzdžiu, kaip reikia kurti socialinės ramybės, lygybės ir gerovės visuomenę. Ekonomikos profesorius Kazimieras Antanavičius kalbėjo apie skandinavišką modelį, prezidentė pirmosios kadencijos pradžioje taip pat siūlė vertybiškai orientuotis į Skandinaviją, tačiau vėliau šis noras pamažu išblėso. Dabar politikai prisiminė, kad egzistuoja regionų skurdo problemos ir atotrūkis tarp stipraus centro – Vilniaus ir kitų Lietuvos vietovių, kitaip tariant, tipiškas posovietinis modelis… Ar galėtų švedų socialinės gerovės valstybės modelis, kur žmonės iš tolimų šiaurės miestelių, vienišos mamos, neįgalieji ir pensininkai gali jaustis saugūs ir ramūs dėl ateities, tapti mūsų visuomenę vienijančia idėja? Kaip ir santykio su gamta modelis – mažosios architektūros formos, apželdinimo kultūra, baldų, indų ir laikrodžių dizainas, skandinaviška televizija, mada ir reklama.
Abejoju. Lietuvoje šiandien dominuoja išsigimęs pseudoliberalus modelis – visuomenė gąsdinama isteriška informacija iš dominuojančios geltonosios žiniasklaidos puslapių, patyčios skleidžiamos žinomų žurnalistų ir nusėda mokyklose, saujelė turtingųjų gyvena uždaruose Laurų rajonuose, o verslo įmones, kad mokėtų mažiau mokesčių, registruoja Karibų salose, smulki vidurinė klasė yra susispietusi daugiabučių kvartaluose ir paskendusi kredituose, jaunimas ir sunkiai gyvenantys žmonės traukiasi iš šalies ieškoti laimės kitur. Į tą pačią Švediją.
Tegul jau to socializmo arba vadinamosios savireguliacijos Švedijoje netrūksta, tačiau jis kuria saugią ir draugišką visuomenę, kuri nepuola į isteriją, kurioje neskubama, kurioje švietimo sistema ir universitetai yra prieinami visiems, jeigu turi minimalių gabumų.
Dvyliktą valandą vakaro birželio mėnesį universitetiniame Umeo mieste šviesu, nes baltosios naktys suteikia tiek šviesos, kad nereikia net apšvietimo stulpų. Prie oro uosto išsirikiavusi laukia negausi taksi automobilių eilė. Tiktai, skirtingai nei Vilniaus oro uosto taksistai, vietiniai nestvarsto atvykusių keleivių už rankovių ir mintyse neskaičiuoja, kiek bus galima nulupti babkių už kelių kilometrų atstumą iki miesto centro. Įsėdus į automobilį, tarsi modelis atrodantis šviesiaplaukis švedas klausia: „Ar norėtumėte, kad paimčiau fiksuotą sumą iki viešbučio, ar pageidaujate mokėti pagal skaitiklio rodmenis?“ Po to melancholiškai nutęsdamas priduria: „Bet pagal skaitiklio rodmenis reikės mokėti brangiau… daug brangiau… “ Nors Švedijoje tenka lankytis gana dažnai, o mes lyg ir artėjame Europos standartų link, kaip teigia mūsų politikai, ši šalis visada sugeba nustebinti.
– – –
* Pulgis Andriušis, „Su vėju pas vikingus (laiškas iš Gotlando salos)“, Lietuvos aidas, 1937.VII.14.
** Pulgis Andriušis, „Švedų žemėje (laiškas „Ūkininko patarėjui“)“, Ūkininko patarėjas, 1937.VII.29.
** Ten pat.
