Liūdesio ir netekties giesmės. Amžinybė – tai meilė…

 

Parašyta daugybė kūrinių, skirtų motinai, ir jei kam nors kiltų mintis juos suskaičiuoti, tai užsiimtų Sizifo darbu. Ir šie kūriniai bando įminti didžiąją gyvenimo mįslę.

Kiekvienos būtybės gyvenimas prasideda nuo Motinos, ir ta pradžia yra neatsiejama nuo visos mūsų egzistencijos, iki pat jos galutinio taško. Tai paslaptis, kurią perprasti bando kone kiekvienas žmogus, tik dar niekas aiškiai, nuosekliai ir paprastai neapibūdino to ryšio, kuris sieja mus su Visata, Meile ir Mirtimi. Ir kai mirtis atima iš mūsų motiną, kai į amžinybės kelionę išsiruošia mūsų mama, aiškiai suvokiame, kad tai vienintelis žmogus, po kurio netekties liks tuščia vieta, niekieno ir niekada neužpildoma. Netgi tuomet, kai praeina liūdesys ir netekties skausmas, tebejaučiame, kad ta tuštuma liko, ji niekuo neužpildoma, o motina buvo neatsiejama mūsų asmenybės dalis. Ir išmušus tai Lemties valandai staiga suvokiame, kad kažkur iškeliauja ir dalis mūsų savasties.

Naujoji poetės Tautvydos Marcinkevičiūtės poezijos knyga „Mano poe(ma)ma“ pasakoja būtent apie tą lemtingą gyvenimo lūžį, po kurio liks tuštuma. Tai ne prisiminimai apie motiną ir detalus jos gyvenimo atpasakojimas, tai ne bandymas analizuoti savo santykius su motina, tai ne saldoki ditirambai mamai, ne mielų vaikystės prisiminimų narstymas, tai pasakojimas, prasidedantis sunkia ir mirtina liga ir pasibaigiantis neišvengiamu finalu. Tai kova su pačiu likimu, nesitaikstymas su tuo, kas turi įvykti, tai pastangos įveikti mirtiną ligą, žinant, kad jos bus tuščios ir beviltiškos, bet nesipriešinti neįmanoma. Tai kova dėl dar vienos minutės gyvenimo, tai stebuklo laukimas, žinant, kad ateiti jis jau nebespės. Pagaliau tai paliatyvi poezija, jei galima šitaip vadinti šią knygą, ir šis skausmingas poetinis pasakojimas susisieja su universalia žmogiška istorija, nes tokios neišvengiamos tragedijos dalyviu tampa kiekvienas žmogus. O už eilučių nuolat suskamba leitmotyvas, kad mirtis galbūt praeis pro šalį… Ir ką dar galima padaryti, kad mama pabūtų čia truputį ilgiau. Tautvydos Marcinkevičiūtės lyrika rūsti, nes šios skausmo giesmės gimsta pirmiausia ligoninės palatoje. Ir mirties simbolikos epicentru tampa įprastas ligoninės prietaisas, kraujo perpylimo aparatas, apie kurį sukasi šis jau nutrūkstančio gyvenimo paskutinis epizodas eilėraštyje „Jungtuvės“:

 

baltai lyg nuotaka palatoj apvilkta

mama nebe viena:

jungtuvės!

Su kuo? Su kraują perpilančiuoju stovu,

kuris taip elegantiškai atgyja

lyg grafas drakula

 

Kad ir kiek būtų lopšinių, maldų ar liūdesio giesmių mamai, kad ir kiek būtų į erdves metamo vilties bei nevilties šauksmo, kova tęsiasi, bet ne dėl pergalės, o dėl vieno vienintelio dalyko, kaip eilėraštyje „Kvailė“, kad mama dar pabūtų šalia, nepaliktų:

 

nei virti dietinį specialų maistą

ir šaukšteliu maitinti

nei keisti pampersus

 

kai nori – aplankai

jai nuperki gėlių ir kitokių lauktuvių

 

sulauki mobiliu skambučio –

                                                    mirė

 

Autorei tai yra būdas išvengti tos baisiosios žinios ir galimybė lemtingą mamos išėjimo į amžinybę minutę būti šalia. Kitaip neįmanoma, tai pats žmogiškumas, tai žmogiškumo kvintesencija, kaip teigiama eilėraštyje „Tuštybių tuštybėj“. O be žmogiškumo nėra žmogaus, tai siaubūnas žmogaus kūne, pagaliau ir tas kūnas transformuojasi…

 

nasrai o kokie nuožmūs dar nasrai

man prasivertų kad galėčiau

praryt visus kurie

daug silpnesni ir už mane

 

Ir štai ateina lemtingoji atsisveikinimo akimirka. Kokia gi ji? Tai tik „Kelionė į šiaurės ašigalį“:

 

ji buvo gyva

tik nuo šalčio nepajėgė

                              kalbėti

 

rankelės šaltos kojelės šaltos

                              galvelė šalta

 

Ir pagaliau:

 

iš ten ji man siųs kalėdines dovanas

 

Ji iškeliauja išpuošta, kad susitiktų su savo vyru, jos laukiančiu ten jau dvidešimt šešerius metus. Tai jau nebe neviltis, tai tikėjimas, kad turi būti vieta, kur amžinybėje susitiks vienas kitą mylintys žmonės. Ir ta paliatyvi ligos ir mirties epopėja tik dukters skausmas dėl atsiversiančios tuštumos, kai iškeliaus mama. Taigi mirtyje išlieka pakili viltis. Gal šiek tiek pagoniška rojaus interpretacija?

Bet tai logika, ne iliuzija. Dėl ko gi gyvename tą trumpą akimirksnį milijardus metų skaičiuojančioje Visatoje? Kokia vertė to keisto akimirksnio, vadinamo žmogaus gyvenimu, ir žmogaus, kuris saulių, planetų ir galaktikų begalybėje yra kur kas menkesnis už dulkę? Kai dulkėmis virsta šio pasaulio garbė, o iš galingų imperijų gal lieka ne daugiau kaip cigaretės pelenai (prisimenant vieną rusų roko dainininko Boriso Grebenščikovo eilutę)? Kamgi tas keistas jausmas, atėjęs per Motiną ir vadinamas meile, ir kokia jo prasmė? Be jo ir pats Visatos egzistavimas būtų beprasmis ir betikslis. O vis dėlto egzistuoja Visata, egzistuojame mes!

Ir dar egzistuoja labai trapi riba tarp dieviško, amžino, prasmingo ir to kvailo, beprasmiško ir netgi skausmingo – žyminčio žmogaus nuopuolį. Ne veltui tas „paribio“ eilėraštis pavadintas „SOS“:

 

su atkimštu alaus buteliu rankoje kurį laiko

                                           lyg komunijos žvakę

 

Kalba sukasi apie valkataujančią alkoholikę ir toliau:

 

Keista:

elgiasi labai laisvai lyg karalienė

patekus į rojų

per šv. petro malonę

 

Bet ir belzebubas norėtų tokią turėti

 

Atrodo jog jiedu tebesivaržo

 

Dėl balansuojančios ant

                                    aštriabriaunių šukių

                                                               sielos

 

Ir to pasaulio be meilės esmė yra paieška vaistų nuo vienatvės arba tiesiog vaistinė, kur daugelis ligų dažnai tampa vieninteliu bendravimo ryšiu, pokalbio tema:

 

Ir kokia didžiulė prie jos driekėsi eilė!

Kiekviena pirkėja prašydavo kitokių vaistų nuo

                                                              vienatvės

sumurmėdama savo lotynišką pavadinimą

 

                                              („Vaistai nuo vienatvės“)

 

Ir šio pasaulio beprasmybė:

 

mažai kam reikalingas negrabus

visai ne kaligrafiškas vien paraštės

gyvenimas manasis baigtas bus

lyg greitas maistas išvežioti paruoštas

 

                                   („Mažai kam reikalingas“)

 

Ir vėl grįžimas į ligoninę, bet tai jau pasaulio ligoninė:

 

kaip būtų gera jei nors šiandien

mažiau skaudėtų

 

negu vakar: tačiau dažniausiai

atsitinka priešingai

 

Ir toliau:

 

tik skausmas dar jį atskiriantis

nuo mirusiųjų

 

                             („Geresnių laikų belaukiant“)

 

Ir, ko gero, originaliausiu rinkinio eilėraščiu „už mirties tematikos“ galima pavadinti „Bėgte“, tarsi odę į karjeros aukštumas besiveržiančiam žmogui, ieškančiam šio pasaulio blizgučių, kad galėtų imponuoti kitiems, deja:

 

Blogiausia kad bėgant (ristele šuoliukais maratoną)

pasaulis ne artėjo bet tolo

ir jis sėkmingai pamiršo kas bus jei kada nors jisai pribėgs save

užsukęs į platono aprašytąją olą

 

„Mano poe(ma)ma“ išskirtinė turbūt ne vien lietuvių literatūroje, kad taip drąsiai ir atvirai išdrįso priartėti prie mirties, netgi ją palytėti, pajusti ir tokią akimirką, kai, atrodo, užgęsta pasaulis, atrasti tą šviesą, kuri lydi ne vien mirusius, bet ir gyvuosius. Nelinksma, kai kada žiauri, bet ir nuostabi knyga. Nelaukta, netikėta… Dalis gyvenimo, dalis skausmo, dalis vilties ir lyg šviesa tamsiame tunelyje.