Kolekcininko pasakojimai apie kunigus Konstantiną Paulavičių ir Nikodemą Švogžlį-Milžiną
Prieš trejus metus įsigijau seną nuotrauką. Joje buvo nufotografuoti kunigai ir vyskupas. Tarp kitų – ir kunigas Konstantinas Paulavičius. Šią nuotrauką įsigijau iš alytiškio kolekcininko Ginto Kursevičiaus. Kartu dar įsigijau ir Želvos kunigų nuotraukų. Prisimenu G. Kursevičiaus pasakojimus apie kunigus, kurie iš savo parapijų buvo perkelti į Dzūkiją. Šis kolekcininkas rinko visa, kas susiję su religija: fotografijas, religinius paveikslėlius, maldaknyges, medalionus ir kryželius. Religines priemones ir sakramentalijas kolekcininkai Lietuvoje renka gana retai, ypač popierinę atributiką. Jau esu rašęs apie daiktų likimus ir kokiais būdais jie atkeliauja pas kolekcininką. Kolekcionuojant, kaip ir gamtoje, atsitiktinumų nebūna.
Vyskupas Juozapas Kukta su kunigais ir klierikais. Antroje eilėje antras iš dešinės – kun. Konstantinas Paulavičius.1939
Noriu papasakoti apie daiktų likimus. Gal kai kam gali atrodyti, kad tos nuotraukos įsigijimas – nieko keista. Kai ją įsigijau, nė apie vieną iš tų asmenų nuotraukoje nesiruošiau rašyti, bet praėjo keleri metai – jau rašau apie K. Paulavičių. Tad akivaizdu, kad ta nuotrauka mane pasiekė ne šiaip sau. Beje, įsigijau ir vyskupo Juozapo Kuktos dokumentų – jis taip pat yra patekęs į minėtą fotografiją. Tikslingai renku Dzūkijos kunigų nuotraukas, jau esu parengęs ir straipsnį šia tema. Beje, iš G. Kursevičiaus esu įsigijęs ir nemažai Dzūkijos religinių paveikslėlių.
K. Paulavičiaus autografų ir dokumentų ieškojau ilgokai. Ir šie unikalūs dokumentai kartą pasirodė interneto aukcione. Konkurentų beveik nebuvo – kas šiais laikais domisi unikaliais dokumentais? Todėl nusipirkau beveik viską, ką tik norėjau. Žinoma, kai ko teko atsisakyti dėl didelių kainų, tad eksponatus perku atsakingai. Tada iš uteniškio kolekcininko Arvydo Jurkaičio nusipirkau viską, kas buvo susiję su Alytumi, Dzūkija. Žinoma, keletą reikšmingesnių eksponatų, susijusių su garsiomis asmenybėmis, įsigijau ir iš kitų vietovių.
Kunigo K. Paulavičiaus veikla ir asmenybe domėjosi Anelė Kalašnikovienė, ji knygoje „Alytaus šviesuolių portretai“ (Kaunas, 2007) paskelbė išsamų tekstą „Kunigo Konstantino Paulavičiaus veikla Alytuje 1910–1941 m.“ Anelės teigimu, daugiau kaip trisdešimt kunigystės metų kun. K. Paulavičius atidavė Pirmojo Alytaus Šv. Liudviko parapijai. Gyveno sudėtingu Lietuvai metu, tačiau nepaisydamas sunkumų turimas jėgas skyrė Alytaus krašto žmonėms: kėlė jų dvasingumą ir dorovę, rūpinosi materialine gerove. Jo rūpesčiu buvo padidinta ir išpuošta Šv. Liudviko bažnyčia. Klebonas buvo svarbi asmenybė ne tik religiniame, bet ir kultūriniame-socialiniame Alytaus krašto gyvenime, švietimo srityje buvo vienas žymiausių inteligentų. Ten ir atgulė amžinojo poilsio. Prie kunigo mirties aplinkybių dar sugrįšime, bet laikas papasakoti apie mano turimus dokumentus.
Iš viso esu įsigijęs penkis K. Paulavičiaus dokumentus, datuotus 1935–1941 m. Trumpai juos apibūdinsiu. 1935 ir 1940 m. dokumentai rašyti didelio formato rašomojo popieriaus lapuose, be to, 1940 m. dokumentas turi vandens ženklus. O 1941 m. dokumentuose jau atsispindi to meto realijos – popieriaus trūkumas. Visi trys dokumentai yra apkarpyti, palikta tik vieta tekstui. Iš šių trijų dokumentų du rašyti vandens ženklus turinčio popieriaus lapuose, o vienas – liniuotame popieriuje (A. Švenčionio). Pagal turinį keturi dokumentai yra labai panašūs – tai kun. K. Paulavičiaus sveikinimai vyskupui J. Kuktai. Vėlesniuose pasirašoma taip: „Kristuje tarnas Kun. K. Paulavičius“, o ankstyviausiame – „Tarnas Kun. K. Paulavičius“. Tačiau iš šių penkių dokumentų įdomiausias yra skundas, kurį alytiškis A. Švenčionis parašė vyskupui J. Kuktai. Dokumento kalba netaisyta. „Jūsų Ekscelencija! / Šiuomi reiškiu nuolankią pagarbą / Jūsų Ekscelencijai, nes dėka Jūsų intervencijos / kun. Paulavičius nors dalinai atsilygino už bulves po 7 lt. centn. nors turgaus kaina / 10 lt., bet džiaugiuos, kad apseita be teismo. / Reiškiu aukštą pagarbą. / A. Švenčionis / 4/IV-1941 / Alytus / [ir prierašas vyskupo ranka – Š. Š.] gauta 1941-V-11.“
Šis dokumentas nėra labai didelės apimties, tačiau jo turinys labai išraiškingas. Pasirodo, kunigas nebuvo atsiskaitęs už bulves, jau ruoštasi jį paduoti į teismą. Tačiau žmogus pasirinko skundo variantą ir apskundė kunigą K. Paulavičių vyskupui. Viskas išspręsta be teismo, nors sumokėta tik dalis pinigų. Žinoma, mūsų laikų žmonėms bulvės gali atrodyti nereikšmingas dalykas, tačiau tai buvo 1941 m. To meto realijos buvo visai kitokios. Beje, karai dažniausiai vertybes sustato į savo vietas. Pagrindinė vertybė – maistas. Tiesa, vertinamas ir auksas bei antikvariniai daiktai. O tokie dalykai, kurie dabar labiausiai garbinami, pavyzdžiui, pinigai, tampa beverčiai. Apie bulvių reikšmę byloja ir kitas dokumentas, kurį įsigijau iš vilniečio kolekcininko. Jis susijęs su kitu garsiu Dzūkijos krašto kunigu Nikodemu Švogžliu-Milžinu: „Gerbiamoji Sesuo Tretininkė / Papilia Voveriene / su savo gerais vaikučiais – našlaičiais! / Garbė Jėzui Kristui! / Aš sveikinu jus visus po tamsios / naktelės ir dėkoju Dievui, kad esate / sveiki ir gyvi. / Aš jus laiminu. / Aš jus labai myliu. / Aš už jus meldžiuosi. / Aš esu jūsų dvasiškas Tėvas. / Papiliute, prašau mano tarnaitei / paduoti bulves – ir ačiū labai. / Jeigu Papiliutė ir daugiau / įpilsi – tai aš Tave ir vaikučius la- / biau mylėsiu. / Papiliute, pagalvok – gal dar / kas Smaliuos turi bulvių – gal / man duotų, ar paskolintų. / Aš vėl atlaikyčiau Mišias. / Nuvesk mano tarnaitę tenai, / paprašyk tuos žmones – padėk / man vargšui biednam kunigui. / Ačiū Tau gera Papiliute! / Sudiev mieli vaikučiai! / Aš laiminu jus visus / Su pagarba / Kun. Nikodemas / [apačioje antspaudas – Š. Š.] Onuškio R.-Kat. Parapijos / Klebonas / [kairėje dar kitas antspaudas, apskritas – Š. Š.] Onuškio R.-K. Bažnyčia.“
Karo metu ne tik vertybės grįžta į savo vietas, bet ir pati gyvybė tampa didžiausia vertybe. Beje, po mano pateikto dokumento pasirodymo K. Paulavičiui buvo lemta gyventi ne tiek jau daug.
Grįžkime prie minėto A. Kalašnikovienės teksto. Jame pateikta žinių, kurias apie šią tragediją 1969 m. yra surinkęs ilgametis šios bažnyčios klebonas dekanas kun. Bronislovas Novelskis:
„1941 m. birželio 24 d. vokiečiai jau viešpatavo Alytuje. Jiems žygiuojant per tiltą, žydas Maršakas iš savo malūno pašovė vokiečių karininką. Vokiečiai atsikeršydami ėmė masiškai gaudyti vyrus ir juos šaudyti. Tą dieną buvo šv. Jono atlaidai. Dėl karo siaubo bažnyčioje meldėsi vos keletas moterų ir klebonas (pašaukė vikarą kun. V. Mazurkevičių). Abu stovėjo prie altoriaus. Atėję du vokiečiai kalbėjosi su ten esančiais kunigais. Neva klausė, ar nėra pasislėpusių bažnyčioje komunistų. Buvo beišeiną, bet pamatė klausykloje ar už klausyklos tūlą Navicką, sugrįžo nuo vidurio bažnyčios prie kunigų ir juos kartu su šiuo vyru išsivedę į šventorių, po kairei, netoli didžiojo altoriaus, nušovė: dekaną galvon, vikaras, sužeistas rankon ir galvon, dar pabėgo kelis žingsnius ir sukniubo. Jis žuvo kaip tik per savo primicijų metines, iškunigavęs I Alytuje tik metus. Uždraudė nešti bažnyčion. Palaidojo ne tuoj. Laidojo kun. Buikus.“
Duomenis apie šią ir kitas tragedijas knygoje „Vermachto nusikaltimai Dzūkijoje 1941 m. birželį“ (Alytus, 2011) tyrinėjo ir alytiškis kraštotyrininkas Gintaras Lučinskas. Susipažinus su šiais liudijimais galima teigti, kad iki galo nėra aišku, kas šaudė iš Abraomo Maršako malūno. Akivaizdu, kad tai nebuvo pats A. Maršakas, kuris buvo žydų verslininkas, be to, tuo metu malūnas jau turėjo būti nacionalizuotas. Iš G. Lučinsko surinktų duomenų galima daryti prielaidą, kad Kauno g. iš A. Maršako malūno šaudė ne 1941 m. sukilėliai, o komunistuojantys asmenys ar raudonarmiečiai. Taip pat iš pateiktos medžiagos aiškėja, kad V. Mazurkevičius mokėjo vokiečių kalbą, bet to neužteko, kad išvengtų mirties. G. Lučinsko teigimu, per pirmąsias karo dienas buvo nužudyta apie trys šimtai alytiškių (žinomos 154 pavardės, tačiau ne visi buvo įtraukti į laidojimo knygas). Įkaitai, tarp jų ir sukilėliai, buvo šaudomi keliose vietose.
Apie kunigą N. Švogžlį-Milžiną pirmiausia sužinojau iš sovietinės spaudos. Tada publikuotame straipsnyje „Ne toks jau milžinas“ rašyta, kaip jis esą užsilipęs ant vokiškų tankų sakydavęs pamokslus. Kadangi rinkau ir tarpukario periodinę spaudą, joje radau ir kitokios informacijos.
Kunigas Nikodemas Švogžlys-Milžinas. Nuotrauka iš Rolando Gustaičio kolekcijos
Dažnai kartoju, kad kolekcionavime – kaip ir gamtoje – atsitiktinumų nebūna. Daiktai turi savo likimus, ir dažnai norisi apie juos papasakoti. Iš pradžių pirmosios relikvijos mane pasiekė tarsi atsitiktinai, bet vėliau supratau, kad kai kurie daiktai buvo skirti būtent man. Renku senąją Dzūkijos spaudą, jau esu rašęs apie šio krašto religinės tematikos smulkiuosius spaudinius ir dokumentus. Tiesa, ilgokai ieškojau kai kurių tarpukario Dzūkijos kunigų autografų. Kaip minėjau, nuotraukoje, kurią įsigijau iš alytiškio kolekcininko G. Kursevičiaus, tarp kitų asmenų yra užfiksuotas ir kunigas K. Paulavičius. Kiti eksponatai atkeliavo iš įvairių šaltinių. Apie N. Švogžlį-Milžiną enciklopedinio pobūdžio straipsnio nerašysiu, nes apie šią asmenybę tokių prirašyta jau nemažai. Kolekcionuojant tenka patirti ir pralaimėjimų. Taip nutiko ir įsigyjant N. Švogžlio-Milžino eksponatus. Daugumą jų gavau iš kolekcininko A. Jurkaičio. Žinoma, dalies jų nenusipirkau, nes kaina man buvo per aukšta. Tačiau įsigijau beveik visus norimus eksponatus.
Kartą pas mane atvažiavo kolekcininkas, kuris buvo įsitikinęs, kad yra nusipirkęs visus geriausius eksponatus apie N. Švogžlį-Milžiną. Turiu patikslinti, kad įsigijau tik tuos eksponatus, apie kuriuos buvo skelbta internete. O ten buvo sudėta tikrai ne viskas. Minėtasis kolekcininkas asmeniškai nuvažiavo pas A. Jurkaitį ir nusipirko jam patikusius eksponatus. Todėl tikėtina, kad ir tarp šio kolegos įsigytųjų yra neblogų ir įdomių eksponatų.
Su dokumentais susijęs didžiausias mano kolekcionavimo praktikos pralaimėjimas. Alytaus kolekcininkų turgelyje konkurentas man „nujojo“ puikią šio miesto tarpukario dokumentų kolekciją. Maniau, kad reikėtų pasidomėti to pardavėjo kolekcija, bet kažkas mane užkalbino ir nukreipė dėmesį. Paskui įsisiūbavusį veiksmą jau teko tik stebėti, tiesa, du kartus albumą nesėkmingai bandžiau traukti iš rankų. Tada siūliau ir aukcioną surengti, bet nepavyko išprovokuoti tai padaryti. Iš karto bandžiau perpirkti už dešimteriopą kainą, bet su pirkėju susitarti nesisekė. Tačiau mano konkurentas tikino, kad tarpukario Alytaus dokumentų galima nebrangiai nusipirkti Kaune ir Vilniuje. Peržiūrėjau interneto aukciono „Pirkis“ paiešką, tačiau Alytaus dokumentų jame neradau. Pagalvojau, kad gal tiesiog nėra pasiūlos, nes „Pirkyje“ neaptikau panašios rubrikos, juk galėtų būti, pavyzdžiui, „Dokumentai“. Jei tokia būtų, atsirastų daugiau vilčių, kad gal kas į interneto aukcioną įkeltų įvairių kolekcininkus dominančių dokumentų. Tokia pasiūla galėtų būti ir prie „Bibliofilijos“ rubrikos, nes joje irgi dažniausiai būna spauda, tik smulkioji. Matyt, aukciono organizatoriams buvo sudėtinga pasirinkti, kur juos dėti. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Gavau pamoką, o konkurencija turėjo įtakos kolekcionavimo praktikos permainoms – „Pirkyje“ vis dėlto atsirado „Dokumentų“ rubrika. Mat apie savo pageidavimą parašiau aukciono savininkams, ir mano prašymas buvo sutiktas palankiai. Rezultatų ilgai laukti nereikėjo. Greitai naujosios rubrikos skiltyje buvo įkelti mane dominantys senieji Dzūkijos dokumentai, jais papildžiau savo kolekciją.
Įdomu, kad 1942 m., kai dar visu aršumu vyko Antrasis pasaulinis karas, Onuškyje (dabar – Trakų r.) buvo įsteigtas apylinkės muziejus su įvairiais skyriais (M-no, „Onuškis“, Naujoji Lietuva, 1942, Nr. 262). Mokykloje įsikūrusį muziejų tvarkė mokytojai A. Naudžiūnas, D. Matiukas ir kunigas N. Švogžlys-Milžinas. Muziejaus centre buvo įrengtas Gedimino kalnas ir Vilniaus pilis (M-no, „Onuškis“, Naujoji Lietuva, 1942, Nr. 276). „Po iškilmių aikštėje ir bažnyčioje, po penkias valandas trukusio čiurlioniečių koncerto, mokyklos rūmuose atidarytas Onuškio muziejus. Apie muziejų neseniai buvo tik kalbėta, tačiau jame surinkta gana daug ir įdomių eksponatų. Prie durų kairėje stovi šv. Jurgio statula, dešinėje vokiečių lėktuvo propelerio skeveldra, kaip didvyriškas mūsų išvaduotojų kovos atminimas. Antrąją karo dieną šis lėktuvas nukrito ties Onuškiu ir sudužo. Toliau karo skyrius. Jame surinkta ne vienas tuzinas įvairių kepurių. Senovės ginklų skyriuje randame Vytauto laikų kardą, Napoleono karių pentinus, įvairias kulkas ir granatas. Čia ir sulankstytos Trakų pilies vinys bei kitos senosios pilies liekanos. Gausus tautodailės skyrius, kuriame iš visų išsiskiria trys liaudies meistrų kryžiai. Gausus numizmatikos ir literatūros skyrius. Žodžiu, vos pradėtas organizuoti muziejus jau gana patrauklus ir įdomus lankytojams. Jis bus plečiamas, o kai Vilniuje bus atidarytas senovės muziejus, tai jam šie eksponatai numatoma perduoti“ (S. Kasparas, „Karo kryžius Onuškyje“, Naujoji Lietuva, 1942, Nr. 281). Muziejuje vyko ir kita kultūrinė veikla – buvo įkurta skaitykla, šachmatinė, rengti kultūrai ir kitoms sritims skirti susitikimai. Šias žinutes į karo metų spaudą parašė pats N. Švogžlys-Milžinas.
Įdomiai kunigą N. Švogžlį-Milžiną prisiminė Algimantas Zolubas (A. Zolubas, „Prisiminimų trupinėliai apie rašytoją kun. Nikodemą Švogžlį-Milžiną. 1899–2015“, Voruta, 2015.III.28): „Kernavėje pirmą kartą teko lankytis su mokyklos ekskursija. Važiavome senu sunkvežimiu labai prastu keliu, kuriame vietomis jis klimpo, turėjome išlipę stumti. Su bendraklasiais ir keliais mokytojais aplankėme piliakalnius, dainavome, šokome, aplankėme Kernavės muziejų, kuris buvo įsikūręs nacionalizuotos klebonijos patalpose. Dokumentas po stiklu bylojo, kad muziejaus steigėjai yra Kernavės pradžios mokyklos vedėjas Juozas Šiaučiūnas ir kun. Nikodemas Švogžlys. Praėjus gal dešimčiai metų prisiminęs gražias Kernavės apylinkes motoroleriu ten vėl nuvažiavau pasižvalgyti. Pamatęs atdarą bažnyčią, ten ir užėjau. Prie manęs priėjo kunigas, paklausė, iš kur esu atvykęs ir kuo domiuosi. Prisistačiau, pasakiau, kad domiuosi Kernavės istorija, bažnyčia, apylinkėmis. Kunigas iškart mane nusivedė į zakristiją. Pamačiau ne bažnytinių apeigų reikmenis, o gausybę įvairių senienų: buities rakandų, virdulių, Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų artilerijos sviedinių bei bombų skeveldrų, senų knygų. Atkreipiau dėmesį į atviroje vietoje po stiklu dailiai su istorinėmis datomis surašytą ir įrėmintą „Kernavės metriką“. Čia kunigas prisistatė, kad esąs šios bažnyčios klebonas Nikodemas Švogžlys-Milžinas, šios metrikos kūrėjas, ir, paėmęs greta padėtą beržo šakelę, rodydamas į datas pasakojo Kernavės istoriją: apie Mindaugo krikštą, istorinius įvykius, kunigaikščių narsumą, apie lietuvių tautos negandas ir vargus taip vaizdžiai, tarsi būtų buvęs tų įvykių liudininkas. Atkreipęs dėmesį į mano pastabas, kad šį tą žinau ir aš, pasakojo su dar didesniu įkvėpimu. Kuomet pasisakiau, kad mano tėvai ir sesuo buvo ištremti į Sibirą, nusivedė į Kernavės kapines, parodė tremtinių kapus, paminklus ir knygnešio Karolio Baužio (Nijolės ir Jūros Baužyčių tėvo) kenotafą, savanorių kapus. Čia ir užsimezgė bičiulystė su Milžinu, kuri tęsėsi iki pat jo mirties. Atvažiuodavau į Kernavę kiekvieną vasarą net keliskart, esame vaikščioję po apylinkes, grybavę. Kartą nuvykęs radau Milžiną šventoriuje apžergusį suolą ir kažką obliuojantį. Paaiškino, kad ant kitos pusės medinio paveikslėlio nori panaikinti jam dedikuotą įrašą, mat jis gautas įvairias dovanas perdovanojąs atvykstantiems tuoktis ar vaikų krikštyti asmenims. Paaiškinau, kad ne obliuoti, o stiklo šuke išskusti įrašą reikia. Iškart galingu balsu sušuko: „Zakristijonai, surask stiklo šukę!“ Zakristijonui aiškinantis, kad šukę bus sunku rasti, Milžinas pasiūlė išdaužti bažnyčios langą… Lango daužti, žinoma, neprireikė, zakristijonas šukę atnešė. Kai įrašą išskutau, gavau tokį pagyrimą, tarsi pats medinį paveikslėlį būčiau sukūręs. Dera pridurti, kad net menkiausią gerą darbą Milžinas pastebėdavo, apipildavo pagyrimais ir padėkomis.“
Tikėtis, kad viename straipsnyje aprašysiu visus įsigytus eksponatus apie Milžiną, neverta. Gal geriau iš pradžių bent dalį jų bandysiu trumpai apibūdinti. Pirmiausia stengiausi įsigyti tokius eksponatus, kurie susiję su bibliofilija. Juk kunigas garsėjo ne tik kaip kolekcininkas, bet ir kaip bibliofilas. Todėl pirmiausia įsigijau visus galimus N. Švogžlio-Milžino ekslibrisų variantus. Kiek supratau, jis ir pats turėjo įsigijęs kitų asmenų ekslibrisų. Beje, vieno įdomaus eksponato apie bibliofilinius kunigo polinkius neįsigijau, nes buvo per brangu. Tai tarpukario dokumentas apie jam siūlomas pirkti knygas. Tačiau iš interneto įsirašiau šio dokumento kopiją. Įsigijau knygų iš kunigo bibliotekos. Kita eksponatų grupė – fotografijos. Jau minėjau, kad pirmasis eksponatas ir buvo fotografija su šiuo kunigu. Vis dėlto mano nupirktoje kolekcijoje dominuoja dokumentai, laiškai, atvirukai ir religiniai paveikslėliai.
Klausimų kelia jo bibliotekos knyga „Święcone czyli pałac Potockich w Warszawie przez Bonawenturę z Kochanowa“. Ši knyga pažymėta antspaudu „Chrześcijański uniwersytet robotniczy w Wilnie“. Priešlapyje yra įrašas: „12. / Milžinas / 80 metų / 1899.III.29. 1979 / Kernavė.“ Matyt, šį įrašą Milžinas įsirašė gimtadienio proga, knygoje daug jam būdingų pabraukymų, kurie atlikti tuo pačiu rašalu kaip ir įrašas. Tačiau pats įdomiausias yra šio įrašo pradžioje esantis skaičius 12. Įrašas ranka yra žemiau minėto antspaudo, lenkiškos bibliotekos antspaudo dešinėje yra dar ir kitas antspaudas „12“. Tai knygos inventorinis numeris. Lygiai toks pats antspaudas yra kietviršio viršuje esančioje lipdėje. Nugarėlėje juodu rašalu (Milžino įrašas mėlynas) ranka įrašyta: „12“ ir „B“. Kietviršis ir lipdė yra seni, todėl tikėtina, kad Milžinas šiai knygai suteikė tą patį inventorinį numerį, koks buvo tarpukario lenkiškos bibliotekos.
Kadangi specialiai nerenku pasaulinio garso asmenybių relikvijų, tai daug jų ir neturiu. Tačiau pasitaikius progai įsigijau dokumentą, susijusį ir su Milžinu, ir su popiežiumi Jonu Pauliumi II. „Šventasis Tėve, / kunigas Nikodemas / Švogžlys, / minėdamas savo Kunigystės / 55 metų sukaktį, nuolankiai / prašo Jūsų Šventenybę / ypatingo / Apaštališko / Palaiminimo / 1925–1980.“ Toks yra dokumento turinys. Greičiausiai tai ne spaustuvės, bet dailininko darbas, viršuje priklijuota popiežiaus nuotrauka. Aplink nuotrauką ir tekstą – ornamentas su gėlėmis. Apačioje – du įrašai ranka, dviejų skirtingų asmenų. Negaliu tvirtinti, kad kuris nors iš jų yra rašytas popiežiaus Jono Pauliaus II ranka. Mano patirtis tik leidžia teigti, kad tai galėjo būti ir popiežiaus sekretoriaus įrašas. Kitoje pusėje yra antspaudai „Maria Longo“ ir „614“. Neabejotina tik tai, kad dokumente yra reljefinis popiežiaus antspaudas „Eleemosynarius Summi Pontificis“. Antspaudo viduryje yra popiežiaus simboliai – du sukryžiuoti raktai ir karūna.
Tikiuosi ateityje remdamasis savo kolekcija pristatyti ir daugiau įdomių dokumentų, susijusių su N. Švogžliu-Milžinu.
