Kijevo mozaika
Aurum
Auksu žiba bene kiekvienos Kijevo cerkvės kupolai. Įspūdingų cerkvių šitam mieste – turbūt šimtai, jeigu ne tūkstančiai. Štai vienam naujam miesto rajone mėtų spalvos cerkvė plūduriuoja monolitų jūroje – atrodo tarsi iškirpta ir įklijuota į urbanistinį atviruką.
Dažnoje šventykloje stovi prekystalis, nusėtas žvakėmis, medalionais, maldaknygėmis, ikonomis ir kitais mažmožiais. Vienoje jų išvydau įdomų asortimentą – tetutė pardavinėjo ne tik religinius atributus, bet ir žiedelius, auskarus, apyrankes. Gaila, nebepamenu tos cerkvės pavadinimo, gal ką nusipirktumėte. Beje, pagal papročius žengiant į vidų moterims būtina prisidengti plaukus. Apie apnuogintas kojas, pečius, krūtinę – jokios kalbos. Nepamirškite skaros, Ievos dukterys.
Kraujo raudoniu ir auksu tviska ikonų kolekcija. Kaip kiti – nežinau, nėra minios lankytojų, bet aš ją kruopščiai apžiūrinėju Nacionaliniame dailės muziejuje, tarsi mano praeities kloduose užstrigusi dailės mokytoja už nuopelnus suraitytų riebų dešimtuką. Iki ašarų juokina per maži jėzusiukai, guminės šventųjų kojos ir ilgi kaip sliekai palaimintųjų pirštai. Jei nepatinka – drožkite į viršutinius muziejaus aukštus. Ekspozicija „Projektas Eneida“ paeiliui išrikiuoja šiuolaikinius Ukrainos menininkus. Smagumėlio žada puikios stilistikos Anatolijaus Bazilevičiaus iliustracijos, kuriose šaunūs kazokai ir kiek patvirkusios moterys.
Dar per mažai žibėjimo? Tada būtinai pasigardžiuokite aukso glaistu aplietais eklerais. Juos pardavinėja viena kepyklėlė, įsikūrusi gatvėje netoli Maidano. Reklamoje skelbiama, kad tai „ko gero, skaniausi eklerai visatoje“. Dėl visatos neaišku, bet akivaizdu, kad dabar nuo pjedestalo virsta ponai ali ir kitų panašių vietelių savininkai. Nuo šiol Lietuvos poniutės čia gali iškilmingai patupdyti prancūziškos kilmės, bet Kijevo gamybos saldžiuosius radinius. Juolab kad kaina daugiau kaip perpus mažesnė. Jei pasiseks, geriausio aukso visoje visatoje Kijevo turistai gali gauti už dyką. Pasigirsiu – man auksiniais spinduliais maloniai kaitino besibaigiąs miesto rugsėjis. Čia karšta tiek, kiek nepalepino ištisa lietuviška vasara.
Ūsai
Kijevas mėgsta ūsus ir barzdas. Juos užsiauginę šventikai, paveikslų kazokai, draugiškų respublikų turistai, sutikti hipsteriai, pretenzingi brangių barbershopų kirpėjai ir jų lankytojai. Vešlius ūsus ir neprastą kaltūną turėjo geraširdis brodiaga, kuris šimtąkart per dieną trainiodavosi išnuomoto būsto kieme. Toks švelnia jaunyste ir padėvėta būtimi apdovanotas gėrimų čempionas. Kartą jis lauke miegojo embriono poza, o aš netrukau jam prilipdyti Kirilo vardą. Kodėl? Nagi velniškai panašus į vieną lietuvių aktorių, tik Lietuvos Kirilas vyresnis, jo pavardė reiškia neprigirdintį asmenį. „Kirilai, ačiū, spasibo, – telepatiškai sakau tam Kijevo valkatėlei. – Nes tik tu, paskui dar parke prisiplakęs pabėgėlis iš Pakistano, paskui dar įžūlūs juodbruviai prie metro, o paskui dar baltai apsitaisiusi ukrainietė senjorė ir kiti sutikti paprašaikos bent akimirkai apnuoginate nupudruotą Kijevo veidą“, – mintimis dėstau jam, bet vietinis Kirilas negirdi, jam pofiki. Jis turi svarbesnių reikalų. Va spūdina su mėlynaveidžiu draugeliu už kampo, dėžėj nešasi pradraskytą picą. Tikra puota. Sutemus Kirilas jau nebepastovi ant kojų.
Naujieji metai
Prie barzdų ir ūsų į kompaniją puikiai klijuojasi peisai ir šlikės, tiek ir težinau, taip kadaise tuos atributus vadindavo mano močiutė lietuvė. Neaiškios kilmės šaltinis internete peisus ir šlikes pavadino kipa ir peot. Gal tai hebrajų kalbos žodžiai? Netrukus savo akimis teko įsitikinti, kad kepuraičių būna juodų, baltų, nertų ir su bumbuliukais. Tos žavios, panašios į vaikiškas, skirtas slidininkams.
Mano viešnagės sekmadienį žydų ortodoksų minia užtvindo Kijevo Borispolio oro uostą, susiurbdama visą keliautojų dėmesį. Vyrai blaškosi ir paklusniai nesirikiuoja eilėmis, o tai piktina neišmanėlius oro uosto piliečius. Klausinėdami ieško registracijos vartų, tualetų, tauriųjų gėrimų parduotuvių, lauktuvių vaikams. Priežastis turbūt paprasta – gal jiems nepavyksta perskaityti užrašų? Šie arba kirilica, arba lotyniškomis raidėmis.
Ant bagažo svarstyklių iškilmingai patupdomas prašmatnus aukso įsodas. Viduje – gryna išmintis, suguldyta į ritinius. Tikriausiai Toros – spėja kitų tautybių oro uosto klientai, stebėdami grupines maldas. Jas žydai skaito iš senų maldaknygių ir naujų išmaniųjų telefonų. Čia pat ant oro uosto laukiamojo grindų jie surengia nedidelį košerinio maisto pikniką – ant plytelių išrikiuotos konservų skardinės ir duona. Tik Kijevo alaus kai kurie garbūs žydai neatsisako. Matyt, Dievas už tai nebaudžia, tikriausiai galima. Gal todėl, kad bene vienodas alus parduodamas visame pasaulyje vienodose oro uosto kavinėse. Jo skonis niekada nenuves į tikrąją nuodėmę, kad ir kurią religiją išpažintų skanautojas. O kur jų moterys? – klausia mano akys, jų mačiau tik keletą. „Google“ sako, kad žydai Ukrainoje išlydėjo senuosius metus, pasitiko naujuosius 5778-uosius. Roš Hašana, brangieji, Roš Hašana.
VIP
Kijevas mėgsta turčius, juos mėgsta visi megapoliai. Netgi su savo lietuviška alga galima jaustis pakankamai oriai. Užsukite į padorų viešbutį ir jo restorane užsisakykite ukrainietiškų barščių, Kijevo kotletą ar bulvinių blynų. Galima jaustis kaip namie, kai mama pasistengia palepinti. O jei ne, tada maloniai prašom į visas tas knaipes, propaguojančias itališką virtuvę: permatomas picas, mažas salotų porcijas milžiniškose lėkštėse ir, be abejonės, aukštesnes už vidurkį kainas. Vėl jausitės kaip namie kur Vilniuje ar ne namie Helsinkyje. Ir šiukštu – jokių padažų, nelemti plebėjai! Čia tinka tik ypač tyras alyvuogių aliejus.
Išsirenku vieną tokią, kad galėčiau maloniai siurbti kokteilius ir stebėti gatvės reginius. Priešais – dar prabangesnis restoranas, raudonas kilimas, įėjimą apstoję šveicoriai. Va, nuobodžiauja ir dairosi žurnalistas, štai kamerą stumdo operatorius, padangėje zvimbia dronas… Prie restorano sustoja prabangus automobilis, išlipa kostiumuotas vyriškis.
– Vagis! Jis vagis! Kaip tau ne gėda! – klykia dabitai gatvės praeivis, o vyriškis pasistengia kuo greičiau šmurkštelt į tą prašmatnią skylę.
Logika kužda – politikas, ne kitaip. Vėliau antrame restorano aukšte uždainuoja moteris. Pro sunkias užuolaidas ir kandeliabrus prasiskverbia klaikiai atliekama baladė anglų kalba. Gal koks šulas švenčia jubiliejų ir davė padainuoti savo žmonai? Kiekvienam savo 15 minučių šlovės.
Jei vis dėlto netyčia Kijeve per daug įsijausite į dolce vita, žvaigždžių liga bus pagydyta apsilankius maisto prekybcentriuose ar duty free kvepalinėse. Visą pasitenkinimą ir šlovę kaip ranka nuims, jei teks užduoti klausimų pardavėjoms. Viena po diskusijų dėl grąžos pro dantis iškošė „gero skrydžio“ taip, tarsi matytų didžiausią pasaulio priešą. „Ačiū“, – sakau mandagiai ir su įsivaizduojama užuojauta. Tikriems turistams pofiki traumuota praeitis, sunki ekonominė dabartis ir neaiškios valstybės perspektyvos.
Diskobolas
Anot tarptautinių žodžių žodyno, diskobolas yra žymi disko metiko skulptūra, bet mūsų kieme ir anglosaksų kalbose taip vadinamas tviskantis rutulys, kurį bent jau anksčiau pasikabindavo kiekviena save gerbianti diskoteka.
Kijeve diskobolo ieškokite stačiatikių vienuolyne – jį Vikipedija lietuviškai pakrikštijusi Kijevo Pečorų laura. Šią miesto įžymybę pamini kiekvienas interneto išminčius. Sako, vienuolynas įkurtas prieš beveik 1000 metų. Man jis primena laike užkonservuotą atskirą miestelį, nežinia kaip išsilaikiusį iki modernių technologijų užgrobto amžiaus. Tarsi idiliška provincijos gyvenvietė, kurioje tarpsta laikui nepavaldi bendruomenė, nesuprantami papročiai, maldos namų labirintai ir prekybos taškai. Ramybės užutėkiu padvelkia dar labiau, kai prie pat vienuolyno tvoros, tolėliau už kiosko, į būrelį susimeta šventikai, panašūs į iškilmingus juodvarnius. Rodos, jų ūsus ir barzdas puošia gardaus vietinio alaus rasa, vyrai rimtai diskutuoja ir nė iš tolo neprimena patyrusių pijokų.
O kaip diskobolas? Aha, tikrai. Milžiniškas kiaušinis, pastatytas vienuolyno kieme, kiekviena prilipdyta veidrodžio šuke begėdiškai atspindi šiandieną, apie kurią niekas negalėjo nutuokti prieš tūkstantį metų. Užtikto diskobolo blyksniuose mirga savimi patenkinti miesto svečiai. Jie avi patogiais sportiniais bateliais, tačiau svetimam mieste be mobiliųjų nebesugeba žengti nė vieno žingsnio. Ir kam tas pečorų ordinas, jeigu šiais laikais galima sukurti selfininkų armiją? Tegu bus pagarbinta visagalė kameros akutė.
Įdomu, ką ji fiksuoja tada, kai jau pats nebesi svečias? Kai tampi vaišingu šeimininku, bent trumpam atveriančiu duris kiekvienam prašalaičiui? Turbūt žaizdos negyja taip greit, kaip norėtųsi. Kad ir kokios jos būtų – savos ar svetimos.
