Kelios padrikos mintys apie stabus, linijas, pilietinę visuomenę ir liberalizmą
Nežinau kodėl, bet pastaruoju metu panūdau atsakyti į keistą klausimą. Ne vien sau (nors sau taip pat). Ir ne vien prie to paties stalo pietaujantiems kolegoms ar retsykiais sutinkamiems draugams. Ko gero, net ryžčiausi pakalbėti šia tema kokiame nors viešame renginyje. Bet užvirus visuotiniam abipusio spjaudymosi vajui suvokiau, kad kalbant tikruoju vardu mano balsas feisbuko tyruose ar populiarių tinklalapių nuomonių skiltyse liks neišgirstas. Tad pasielgsiu netradiciškai ir, šnekėdamas apie konkrečius įvykius ir žmones, liksiu prisidengęs pseudonimu. Žinau, daug kas sakys, kad šiuo atveju dera būti atviram. Tačiau siekiu ne tik išdėstyti savo poziciją, bet ir atkreipti dėmesį. Rinkausi šį variantą tikėdamasis, kad pramanyto personažo pamintijimai šįsyk turi daugiau šansų būti perskaityti nei nieko nesakančia pavarde pasirašytas rašinėlis.
Mano galvą okupavęs klausimas iš pirmo žvilgsnio neatrodo rišlus: kas sieja angelus, balvonus ir pilietinę visuomenę? Bet pamėginsiu. Pradėsiu atsakymo paieškas nuo šiandien populiariausių raktažodžių: Bartas ir Vanagaitė. Sakysite – nesisieja (nei tarpusavy, nei su balvonais ar angelais). Siejasi. Net labai. Gal jie ir nėra dideli draugai (nors pažinoti vienas kitą tikrai turėtų), bet reakcija į įvykius, asocijuojamus su jų pavardėmis, puikiai atspindi mūsų angelizacijos-balvonizacijos lygį. (Pabrėžčiau, kad raktažodžių pasirinkimą lėmė tik jų aktualumas, nes pasiknaisioję po senesnius įvykius rastume begalę analogų, pradedant Žaliojo tilto balvonais ar „simboliniais“ Vilniaus angelais, baigiant violetiniu Garliavos šaršalu ir Petkevičiaus–Landsbergio byla.)
Visais atvejais imta masiškai ginti arba pulti stabus. Istorinius ar moralinius stereotipus, kurie vieniems buvo šventi, kitiems – niekiniai. Daugeliui reikalas atrodė neatidėliotinas ir mūšin buvo kylama perskaičius vos kelias antraštes ar išgirdus trumpą pranešimą per žinias. Skubėjimas pažadino žemiausio lygio refleksus, instinktyviai vertė atsistoti derama poza prieš prasidedant ritualiniam hakos šokiui (regis, Naujosios Zelandijos sportininkai išmokė daugelį mūsų pritaikyti jį bet kurioje situacijoje). Priekyje, aršiai gestikuliuodami, sustojo vedliai. Grėsmingais šūksniais uždegdami minią, jie demonstravo agresiją, aiškiai rodydami ribas, kurių priešams nedera peržengti. Silpnesni ar neturintys nuomonės buvo nugrūsti į galą: jiems leista tylėti ir stovėti ramiai – svarbu užimti pozicijas reikiamoje pusėje.
Kūno kalbai nugalėjus ir užgožus mąstymą, tampa nesvarbu, ką ir kaip rėkti. Dauguma ritualo dalyvių tegirdi lojimą, kaukimą, baubimą ir klyksmus, tad reikšmę turi tik tai, ar garsas sklinda iš kairės ar iš dešinės (iš Bartą, Vanagaitę, angelus, balvonus etc. teisinančių ar juos atakuojančių stovyklos). Išsirikiavusius pirmose eilėse pasiekia aiškesnė artikuliacija, todėl čia ieškoma tinkamos žodinės atsvaros varžovų argumentams. Pagrįsti teises į savąją teritoriją padeda aibė nuvalkiotų arba netikėtų antonimų (partizanas ↔ žydšaudys, genijus ↔ prievartautojas, angelas ↔ balvonas) ir sinonimų (žydas = komunistas, girtuoklis = artistas, paminklas = Vytis). Viskas dėl vieno tikslo – padalinti mūšio lauką perpus, nubrėžti ties viduriu tiesią liniją.
Bet haka nėra tikras susirėmimas. Tai tik mėginimas atgrasyti varžovus, daug kuo primenantis gorilų patinams būdingą daužymąsi kumščiais į krūtinę (beje, zoologų teigimu, dažnai lyderiai taip elgiasi pirmiausia siekdami išryškinti pranašumus prieš savo būrį, o ne išgąsdinti priešą). Tad nuliūdinsiu daugelį besidžiaugiančių, kad ginti tradicinių simbolių Lukiškių aikštėje susirinkę senoliai ar netikėtai gausybę pokario istorijos faktų prisiminę Tapino sekėjai feisbuke yra tikrieji pilietinės visuomenės atstovai.
Pilietinė visuomenė ne ta, kur nuolat šokama haka. Agresyvūs ritualai tik liudija, kad kažko norime (daugeliu atvejų siekis labai konkretus: nuversti senus stabus ir ant to paties postamento pastatyti naujus), bet tikrai neįrodo, jog žinome, kaip norus įgyvendinti. Būtent čia – aiškinantis savo tikslų realizavimo galimybes, vertinant, kaip to pasiekti nepakenkiant daugumos interesams, – prasideda tikrasis pilietiškumas. Ir tam būtini kiti vedliai. Kuriais galėtum tikėti ne tik girdėdamas bumbsėjimą į krūtinę (panašiu tonu skambantį ne tik bauginimo, bet ir viešų atsiprašymų ceremonijose). Kurie gebėtų ne tik pateikti savuosius argumentus, bet ir išklausyti priešininkų nuomonę, mokėtų derėtis ir, esant reikalui, nusileisti. Ir sykiu neužleisti ginamos teritorijos.
To galima pasiekti tik įsisąmoninus, kad saugomas plotas nesibaigia ties grūmojimams per atstumą pasirinkta tiesiąja. Juk: a) tiesių ribų realybėje nebūna (ne veltui tarptautiniai konfliktai dažniausi ten, kur kažkas su liniuote nubraižė dirbtines sienas); b) linijos linkusios keisti savo formą (žinau, kad pavyzdys daug kam atrodys netinkamas, bet gal merginos, vienąsyk pasakiusios Bartui „ne“, kitąsyk būtų pasakiusios „taip“, jei šis būtų deramai to siekęs); c) riboženkliai ne tik žymi prieš mūsų akis esančią ploto dalį, bet ir supa plotą iš visų pusių, tad patraukus vieną iš jų galima sėkmingai išlaikyti teritorijos kontrolę atitinkamai stumtelint kitus (tuo puikiai pasinaudojo Vanagaitė, kai išstumta iš lietuviškos žiniasklaidos lauko ėmė vis aktyviau reikštis užsienyje). Maža to, mūsų sąmonėje dažnai raudonos atrodančios linijos iš tiesų nėra vienspalvės. Priminsiu: aiškinamieji žodynai apibūdina spalvą kaip medžiagos savybę skleisti ar atspindėti tam tikras optines bangas, tad tai, ką manome esant raudona šiandien būdami čia, visai kitaip atrodys rytoj ar žvelgiant iš kitos vietos.
Kad galėtume išties pilietiškai spręsti savo problemas, o ne rengtume Šiaurės Korėjos paradų lygmens viešus pasirodymus, būtina išlaukti, kol šurmulys nurims. Išsisklaidžius šūkaujančiai miniai, lengviau pastebėti ir anksčiau griežta skirtimi laikytų barikadų įtrūkius, ir tai, kad abi jų puses gynusieji nebuvo šventi teisuoliai (dauguma jų tiesiog žiūrėjo pernelyg tiesiai, nepakreipė galvos ir nematė, kad barikada ne begalinė, kad šalia esama vietų, leidžiančių ją apeiti).
Bauginančių grimasų vaizdai ir trypsmo garsai nepraeina veltui: aršiai gintos nuomonės nugula į eilinį kultūrinį sąmonės sluoksnį, padėdamos įsidėmėti išmoktas pamokas. Tikroji pilietinė visuomenė, paremta ankstesnių susistumdymų patirtimi, formuojasi tuomet, kai tą patirtį įsiurbiame, kai nebekartojame istorinių klaidų, kai suvokiame, jog daug svarbiau ne rėkauti, mojuojant plakatais ar kumščiais, o leisti visiems išsirėkti. Kad atsiradusioje nuomonių gausoje būtų lengviau parinkti sau ir kitiems priimtiniausią variantą.
Būtina leisti kvailiams parodyti savo kvailumą. Leisti išsišnekėti nelabai to mokantiems daryti seimūnams. Leisti susimauti egocentriškiems Vanagaitės ar Tapino tipo rėksniams. Leisti praūžti aršiems judėjimams, savo svarbiausia užduotimi laikantiems konkrečių politinių, etninių, ekonominių, moralinių ar seksualinių problemų sprendimą. Leisti visiems įnešti savą indėlį priimant sprendimus. Pradžioje dauguma šių sprendimų bus skuboti ir trumpalaikiai. Bet ramybė įsivyraus tik susikaupus kritinei tokių sprendimų masei, dar kartą įsitikinus, kad geriausia kirpti devynis kartus pamatavus.
Tikiu, kad to tikrai sulauksime. O kol kas teks susitaikyti su laukinių čiumbakų gaujai būdingu elgesiu. Nekreipiant dėmesio į tai, kad rašinio pradžioje minėti žodžiai toli gražu ne visada atitinka sinonimų ar antonimų apibrėžtis. Žodžiai gali skaudinti, bet niekas nedraudžia jų neklausyti. Svarbu, kad bešokdami haką nepereitume į tikrą mūšį (kai dar nesibaigus apsižodžiavimui iš prekybos išimami tiražai ar paskelbiama apie patalpų nuomos sutarties nutraukimą). Kad galėtume vaikščioti laisvai ir nesibaiminti grėsmingų vedlių gestų (nesvarbu, kurioje linijos pusėje jie stovėtų, – beje, dažnai tie, kas įvardija savo pažiūras kaip liberalias, kelia pačią didžiausią baimę). Kad galėtume nuoširdžiai parėkauti nebijodami skaudžiai gauti į akį. Kad laisvė reikšti nuomonę pati nevirstų stabu.
