Kas galima menininkams, negalima politikams

„Vilniaus lapai“. Skeptiškai žiūriu į bet kokius rašytojų santykius su skaitytojais – renginiuose, knygų pristatymuose, socialiniuose tinkluose. Daugmaž viską, ką jie norėjo pasakyti, jau ir pasakė savo knygose. Rašytojo ir skaitytojo santykio imitavimas beveik niekada neturi prasmės, jeigu skaitytojas nepuoselėja (bent jau slaptai pats nuo savęs) rašytojo aspiracijų. Visgi žiūrėjau į Marių Ivaškevičių ir mąsčiau – jokia moteris apie rašymą nekalbėtų taip užtikrintai kaip apie normalų darbą. Net jei ji išmokusi „nebūti kukli“ – iš susijaudinimo kalbėtų ne apie valstybinės reikšmės problemas, o apie save (kas iš principo neįdomu, jei nemoki juokauti kaip Aidas Marčėnas). Išskyrus nebent dvi prozininkes, kurios ilgai ir kantriai ties tuo dirbo. Banalu – moterys tiesiog istoriškai neturėjo ir dar ilgokai neturės tokių kultūrinių privilegijų ir pasitikėjimo. Po Ivaškevičiaus vakaro (kuris, neneigsiu, buvo įdomus; neabejoju, kad autorius šiais metais gaus Nacionalinę) dar pasilikau džiazo vakare ir poetų skaitymuose – visų skaičiusiųjų tekstus žinau, bet muzika nuteikė prakilniai, kaip aukšto lygio renginyje. Į Wasmo ir nemokamus jaunimo slemus nėjau, buvo iš anksto neįdomu (kas blogai su manimi?).

Paroda „planas b“. Dovilė Bagdonaitė ir Julija Linkutė „Akademijos“ galerijoje parodė, ką nuveikė per kažkokiam projektui skirtą laiką, t. y. atsiskaitė. Dėstytojai labai gyrė abi autores (o juk turėtų daužyti liniuote per nagus). Parodos koncepcija – turbūt apie tai, ką darai, kai reikia griebtis šiaudo. Viskas lyg ir neblogai, bet be paaiškinimo neperskaityčiau to siužeto, apie kurį kalbėta, – esą jis sieja darbus. Horoskopų kūryba, fliuksiška tapybėlė, nuo miesto stulpų nuplėšyti spalvingi pozityvūs rašteliai, suklijuoti į vieną (turbūt lūzerio) vėliavą. Patiko komiksas, kuriame maždaug dėstytojas sako: na, darysime koncertą, antai ten gulėjo neįgaliojo vežimėlis, kas nors į jį atsisėskit, – tiksliai charakterizuoja akademijos pedagoginius metodus. Bet pats komiksas – nei dailė, nei literatūra. Vizualinis menas ir vėl susiliejo su verbaliniu. O taip norisi žanrų grynumo. Esu naftalinas, taip.

„Scanorama“. Apie ją jau tiek prigadinta popieriaus, kad nesinorėtų sakyti nieko, bet kažką pasakyti juk reikia. Festivalis labai tobulėjo (lyginu seansus prieš kelerius metus), tapo kompaktiškas (bilietų gali ir nelikti, jei nepaskubėsite iš anksto), ėmė taupyti vietą – visus filmus žiūrėjau didelėse salėse. Tiesa, vis dar buvo tiesiami komiški raudoni kilimai ir kraunami stalai, bet, laimei, ne mano kelyje. Svarbiausias filmas „Nemeilė“ (rež. Andrej Zviagincev, Rusija, Prancūzija, Vokietija, Belgija, 2017) – nuoseklus „Leviatano“ režisieriaus pasakojimas, įrodantis, kad jis tikrai turi savo kino kalbą. Taip, į ją įpinami Tarkovskio interteksai, apleista sovietinė zona, bazė. Stambiu planu rodomas suaugusiųjų infantilizmas – jų santykiai su tėvais arba nežmoniški, arba simbiotiniai, o su vaikais… Veikėjai maniakiškai tikrina savo telefonus, intensyviai poruojasi (net ir pasimatyman atėjusi mergina restorane duoda savo telefono numerį nepažįstamajam – juk gal persiporavusi dar labiau išloš), gyvena atgrasų smulkiaburžuazinį gyvenimą (apie tokios kvadratūros butą Vilniuje vis dėlto galima nebent pasapnuoti, jei neužsiimi kuo nors nelegaliu). Filmo kulminacija – vaiko lavonėlio apžiūra prozektoriume, kur net sienos nutaškytos kažkokiu šūdu – ir jos labai gerai matomos, nes daugiau nėra į ką žiūrėti. Tėvų verksmas, klyksmas, muštynės, isterija: atsisakymas atpažinti. Primityvi, netgi šleikšti metafora – užrašas RUSSIA ant dingusio vaiko motinos džemperio. Kontekstas – balsu iš televizoriaus reziumuojamas karo Ukrainoje aukų skaičius – kaip beprasmių mirčių mastas.

„Apie kūną ir sielą“ (rež. Ildiko Enyedi, Vengrija, 2017) – Vengrija, mieli ir artimi rytų europiečiai nemadingais marškiniais, korupcija ir kyšininkavimas skerdykloje. Niekas nesuvokia, kad darbovietės akiratyje pasirodė autistė, nors požymiai akivaizdūs. Autistė neturi jokių artimųjų, pasikalbėti gali tik su savo psichoterapeutu. Tokiu būdu autizmas smarkiai sukarikatūrinamas, bet šiam kino filmui būdingi ir kiti sąmoningi perlenkimai (pvz., psichologė nimfomanė). Visgi teisinga ir meniška, kad pagrindiniu pranešimu filme netampa dramatiškas skerdžiamų gyvulių likimas, o ir tie bendri įsimylėjėlių sapnai, nors anotacijoje atrodo kvailokai, labiau komiški negu romantiški. Visai kitoks filmas yra „Neprijaukinti“ (rež. Amat Escalante, Meksika, Danija, Prancūzija, Vokietija, Norvegija, Šveicarija, 2016) – ne mūsų kultūrinių platumų, kalbantis simboliais, su daug kraujo ir sekso, meksikietiškos dvasios – kur instinktai eina podraug su Tanatos vara. Filmo centru tampa ateivis – vidinis gyvūnas, kuris visą gyvenimą tobulėja. Pagrindinė veikėja Alė, kuri šiaip jau išnaudojama, netiesiogiai nudobia ja manipuliuojančius vyrus – sutuoktinį ir brolį, nors pati jų nežudo, tiesiog padeda jiems mirti. Tai lemia jos savarankiškumo užuomazgas; filmas apie atrastą savastį. Ir lenkiškas „Paukščiai gieda Kigalyje“ (rež. Joanna Kos-Krauze, Krzysztof Krauze, Lenkija, 2017) – apie 1994 m. vykdytą Ruandos genocidą. Aktualus veikiausiai šiandieninių pabėgėlių kontekste, bet buvo įdomu ir be to konteksto – poetinis lenkų kinas, prasiveržęs į globalesnius reiškinius. Puikūs kadrai, kuriuose grifai, sukišę galvas į išorines kritusio gyvūno landas, lesa jį iš vidaus. Kaip gražiai pulsuoja atviros žarnos.

Samuelio Bako muziejaus atidarymas. Tokiuose renginiuose viską užgožia politikų kalbos, autorių varginantys sveikinimai, linkėjimai (pvz.: „Negaliu jums linkėti daugiau spalvų, nes jų ir taip daug jūsų paveiksluose. Gal tik žalios daugiau galėtų būti“ – Viktoras Pranckietis) ir kita tuštuma. Nieko nereiškiantys ritualai, palyginti su tuo, ką skaitytojas išgyveno tyloje, versdamas knygos „Nutapyta žodžiais“ lapus. Tai viską persmelkiantis šiurpas ir pagarba, kurios vedami žmonės netilpo į salę. Formalistiniai padėkos ir apdovanojimų gestai privalomi, jais būtina mosikuoti kaip plaukiant, bet jie gan komiški, palyginti su ta kilniąja jėga, smogiančia anapus salių, gėlių, meilių žodžių, nusilenkimų. Buitinio antisemitizmo mastas Lietuvoje, ypač regionuose, yra šiurpus, todėl vien minutės trukmės dailininko pasakojimas, kaip, naciams išvedant iš namų, jis dar spėjo pasiimti savo meškiuką, o mama liepė pasiimti ir pagalvės užvalkalą – prisidengti galvoms, – gali turėti didesnės galios už bejėgišką vadinamąją „politikų valią“.