Eilės
Jūsų Vilnius (I)
Ant Mindaugo tilto turėklo nutūpusi musė
šniukštinėjo sidabro dažus.
Mano šešėlis ją uždengė, bet greitai nuslinko,
kaip debesys. Musės šarvas liko toks pat
juodas ir saulėje, ir pavėsyje – toje tamsoje
ji nugyvens visą gyvenimą.
Galėjau nubaidyti, bet tingėjau.
Dabar sunku susitaikyti,
kad ir musei likau tik praeivis.
Jūsų Vilnius (II)
Misionierių bažnyčios bokštai – kaip dvi krūtys,
iškylančios viršum bendruomenės.
Norisi kasdien lankyti Mišias,
lipti ant stogo, uždėti
delną ant čerpių.
Jūsų Vilnius (III)
Virš upės – lygūs ir gražūs veidai.
Stiliaus ikona, Dievo Motinos ikona.
Raukšlėjas tik Liubarto tilto akmenys,
kai juos nužvelgia kylanti ryto šviesa.
Laimingieji
Kai mūsų gatvę apšvietė, čia nustojo užklysti
naktinės lapės, naktiniai gaidžiukai. Laimei,
įsidrąsino žmonės. Ėmė lįsti iš tamsių pakampių;
kas nešėsi knygą, o kas tik norėjo žiūrėti kitam į akis.
Žmonės ritino statinę, kad ant jos užsilipę sakytų
lemtingus žodžius. Akys blizgėjo, balsai nevirpėjo.
Mes kalbėjom, kalbėjom, kalbėjom, kol netikėtai dingus
elektrai prisiminėm, kad aplinkui vis dar naktis.
Priespauda
Eglė žybsi įjungta į rozetę,
nors vasara. Palmos katedra
tykiai linguoja, vėdindama
savo įkaitusias sienas.
Dangus, toks mėlynas kaip „Camel“ pakelis,
staiga nusileidžia ir prispaudžia šį miestą,
jo mūrus, medžius, vandenį,
jo rankšluosčių pardavėjus,
kepėjus, vyskupą, kitus gelbėtojus.
Ir mums palengvėja.
Mėlyno dangaus spygliai kutena veidą.
Jie ryškūs, ir brėžia jie švelniai.
Prieš audrą
Iš po žemių kyšo mirusiųjų rankos.
Jos ošia vėjy ilgesingai, glosto paukščius,
moja šešėliais ant stiklo.
Tai priekaištas: „Mes liekame čia,
kai gyvieji nuščiūva ir išsislapsto.“
Tolyje trakšteli spyna – viena,
antra, tada visos kitos.
Užsiveria angos.
Aš klausau vyrių vaitojimo,
svyruoju.