Du ir trys viename
Nesukrapštau nieko labai originalaus savo kunigiškame arsenale, kas galėtų kitiems nušviesti naujai advento dvasią ar padidintų atsparumą kalėdiniam balaganui, visą mėnesį dabar zysiančiam aplinkui. Gal to nė nereikia? Tepasirūpina patsai Viešpats savo kalendoriumi ir mūsų sielų apsauga. Apokaliptiniai Biblijos tekstai tai žada. Aišku, Bažnyčios rankose visuomet iš naujo atsiranda galinga tradicijų korta. Šauksmas atsipeikėti, sugrįžti prie šaknų, ištakų, nesileisti plukdomiems pasroviui. Buvę laikai ir papročiai nebūtinai verti tik užuojautos, jie nebūtinai pasmerkti amžinai nebesugrįžti. Nesiklausytume per adventą apie Joną Krikštytoją, jeigu jis neturėtų šansų nusileisti nuo Vilniaus kalvelių ir suriaumoti: „Angių išperos, kas jus pamokė bėgti nuo besiartinančios rūstybės?“ Bet kol kas niekas neriaumos, būkime ramūs. Kunigaikštis, plyšavęs Pilies gatvėje, seniai po žeme. Bažnyčiai juo labiau nereikia skandalų. Reikia dialogo su pasauliu, pozityvių sprendimų, bendražmogiškų vertybių sklaidos. Kitą rudenį lankys mus popiežius Pranciškus. Negi tiktų jam čia išvysti kovų lauką lyg kokiam Mianmare? O dar ir trispalvės su jais vienodos.
Kitados, pasigavęs adventinį laukimo imperatyvą, į „Mažąją studiją“ pasikviečiau dvi moteris. Viena jų, gera draugė, laukėsi antro vaikelio. Kita jau kelerius metus buvo slaugiusi sužalotą ir komos ištiktą sūnų, vis laukdama, kada jis atmerks akis. Nėščioji pagimdė dukrelę, paskui dar tris kūdikius. Visi sveiki, gražiai auga, mokosi, skaito knygeles, piešia ir muzikuoja. Mama toliau kasdien laukia, kada galės žmoniškai pailsėti. Ir skrydžio į Lietuvą. Kita nuostabi advento motina, vyresnioji, prie sūnaus lovos išbudėjo dvidešimt metų, jam taip ir nenubudus. Sakė niekada nebuvusi tokia artima savo vaikui, kaip tais budėjimo metais. Dabar jau abu palydėti į kapus. Neatsakiau sau į klausimą, ar galima Kristaus laukimą, gūdų ir nesuvokiamą, pakeisti štai tokiais dalykais, gal dar mažesniais, paprastesniais. Ar jie atstotų pirmųjų krikščionių nekantraujantį maldavimą maranatha, ilgesio ir vilties jausmus, kurių buvo pritvinkusi jaunoji Bažnyčia? Atsakymo negavau turbūt dėl to, kad ir man pačiam, atvirai kalbant, rūpėjo ne kokios šventos tiesos, bet dialogas su pasauliu, noras žūtbūt reabilituoti Kalėdų eglutes ir dovanas, smagią nuotaiką per patį žiemos nykumą.
Žinoma, adventui įvykti užtektų ir tos tamsos, natūralios, lietuviškos, gruodžio mums užneštos ar savo bei kitų pagamintos. Kai vakare eidamas gulti trukteliu stalinės lempos virvelę, šventieji paveikslai, iki tol rymoję ir smalsiai pažiūrinėję, ką veikiu, visi taip pat sutartinai išsijungia. Jeigu žegnojuosi prieš užmigdamas, jau tik į tamsą priešais. Ne absoliuti tamsybė, kuria Senajame Testamente buvo nubaustas Egipto faraonas, bet tai, kad nieko negali įmatyti, atpažinti, nors matai, kad yra, nedingo. Iš dangaus pasiuntinių, užtarėjų ir globėjų vienu spragtelėjimu ant sienos likę baugios juodos dėmės. Labanakt, vaikučiai! Kurioje pusėje, kieno balsu ir iniciatyva dabar atsilabinama? Ar ilgam? Ar iš manęs tiems nuo sienos irgi – tik tamsi dėmė, šešėlis, veidas be veido? Kirgiziškos Jėzaus akys primena lūšį, joms tamsa turbūt ne tamsa, mato viską lygiai dieną. Ir vargšė avelė ant jo pečių veikiau kaip dar vienas laimikis, suspaustas įgudusių medžiotojo rankų. Netikiu, kad jis užmiega kartu, kaip tąsyk valtyje tarp mokinių, ir kad patykojęs nepagautų tavęs net juodžiausią advento naktį.
„Ar jūs – tai jūs?“ – lenkų režisieriaus Wajdos filme nustemba jaunas vairuotojas, sustojęs greitkelyje ir priimdamas į savo automobilį drebančią, lietaus permerktą garsią, visiems pažįstamą aktorę, kuri pusnuogė dingo iš filmavimo aikštelės, neatlaikiusi lemiamos scenos krūvio. Filme dvi plotmės, rašytojo Iwaszkiewicziaus apsakymo motyvai susipynę su pačios aktorės sielvartavimu mirus vyrui, du giminingi pranešimai apie neatšaukiamą meilės ir mirties sąjungą. Žiūrėdamas ne visada suvoki, kur riba tarp vienos ir kitos istorijos, ar vis dar filmas, vaizduotė ir vaidyba, ar jau tikras gyvenimas. Viskas suminkyta į vieną gumulą, jeigu pažįsti rašytojo biografiją, žinai, kad ir ji čia kitapus kadro, beviltiškas pensininko romanas, pasibaigęs laidotuvėmis. Bučiniai, negyvas mylimojo kūnas, dieviškos lakštingalos, płakałem jak bóbr. Nuodėmė, malonė, amžinoji šviesa, egiptietiškos tamsybės. Kas, kur, dėl ko bus arčiau, labiau Kristaus Karaliaus? Viskas išsyk, nerūšiuojant ir nevertinant?
Kad išvengtų tiesaus atsakymo, advento liturgija žais su mumis lyg katė su pele. Rūsčiai perspėjusi apie laikų pabaigą ir neatidėliotiną atsivertimo būtinybę, paskui leis pranašams vėl viską paversti svajonėmis ir fantazija, sekti pasakas pramaišiui su pagraudenimais, kokie akli ir nedėkingi yra žmonės, neverti didžios Dievo meilės. Laukimo ir budėjimo grafiką stabdys džiaugsmo protrūkis, esą dangaus pažadai jau išsipildė, todėl liaukimės pasninkavę ir atgailavę. Bus gražiai čiulbama apie naujagimius, nešančius tautai atgimimą, o čia pat vietoj jų veiks ir darbuosis senoliai, sulaukę savo valandos. Pradėję nuo užduoties rengtis Viešpaties sugrįžimui, galiausiai būsime nuvesti atgal prie jo lopšelio pasiklausyti švelnios angelų giesmės, o ne Paskutinio teismo trimitų. Jų teks laukti iš naujo.
Apmaudu, jog nieko čia neparedaguosi, neišsirinksi vieno punkto, nes viskas šioje programoje yra tiesa ir priklauso adventiniam režimui. Susitikimui su tuo, kuris turi ateiti ir kuris liepė laukti, būti mums pasirengusiems, su degančiais žibintais. Dar blogiau, kad, išskyrus jį patį, niekas, net mūsų širdis, nerizikuojant suklysti nepatvirtins, buvo jis ar nebuvo atsiradęs šalia tavęs, užmezgęs ryšį, bendravęs. Todėl ir klausimas, ar jūs – tai jūs, liks amžinas, iki anų trimitų. Ir jeigu kadaise Betliejuje jo neatgrasė nei tvartas, nei pasaulio nuodėmė, juo mažiau dabar jam pavojaus būti nukonkuruotam šventinių blizgučių.
Bet klausimas yra, jo reikia. Kaip užuominos, kad kartais apsipažįstama. Dėl tamsos ar pernelyg uoliai jį tujinant ir traukiant į savo pusę. Ir priešingai – jei klausi ir nežinai, nesuvedi galų, lieka galimybė mylėti ir pasitikėti aklai. To gal ir laukia adventas, tegu ir pamažėliais, ne iš karto, suminkius mums gumulą iš žiemos ir vasaros.
