Brangusis Vili

 

Simona Semenič gimė 1975 metais Postoinoje, Slovėnijoje. Studijavo dramaturgiją Liublianos teatro, radijo, kino ir televizijos akademijoje. Jai tris kartus paskirta Grumo premija už geriausią slovėnų autoriaus dramą. Garsėja ne tik kaip geriausia šiuolaikinė slovėnų dramaturgė, bet ir tuo, kad nesivaržydama kalba tarmiškai, o Liublianoje iki šiol juokiamasi, kad būdama studentė į dėstytojo klausimą apie jos idealą išrėžė: Monica Lewinsky.

 

 

 

Asmenys:

Ana

Jana

Vilis

 

Veiksmas vyksta prie uždarų tualeto durų užeigoje

 

Ana. Vili…

Jana. Liaukis, ką…

Ana. Mielasis…

 

Tyla

 

Ana. Brangusis…

 

Tyla

 

Jana. Vili…

Ana. Meile…

 

Tyla

 

Ana. Meile mano…

 

Tyla

 

Jana / Ana. Liaukis, ką…

 

Tyla

 

Ana. Brangusis…

 

Ilga tyla

 

Jana. Liaukis, Vili…

Ana. Vili, prašau…

 

Tyla

 

Ana. Žinau, kad esi ten, brangusis…

Jana. Išeik.

Ana. Viskas bus gerai. Tik išeik, ir mes apie viską pakalbėsim.

 

Tyla. Ana švelniai pabeldžia į duris

 

Ana. Vili, meile mano. Liaukis, ką. Nėra taip viskas blogai.

 

Tyla

 

Jana. Negaliu patikėti.

Ana. Na, jis tik susijaudinęs. Juk logiška… Tokia situacija…

Jana. Aha. Dabar suprantu.

Ana. Jana, žiūrėk…

Jana. Ne, taigi viskas gerai. Jis tik susijaudinęs. Puikiai suprantu.

Ana. Jana, tik tu dar nepradėk jaudintis.

Jana. Daug indų reikia išplauti.

Ana. Ai, tai tu apie indus galvojai.

Jana. Jo, apie indus, aišku. O ką tu galvojai?

Ana. Nieko. Tik… Visai pamiršau indus. Matai? Man tai visai nesvarbu.

Jana. Tikrai ne.

Ana. Vili, brangusis, ar girdėjai? Dėl tavęs visai pamiršau indus. Meile, nustok mane ignoravęs. Daugiau to nepakęsiu. Mielasis, prašau, indus reikia išplauti. Daug indų.

 

Tyla

 

Ana. Ten baisus chaosas. Vili, mums tavęs būtinai reikia.

 

Tyla

 

Ana. Vili, juk žinai, kad niekas to už tave geriau nepadarys. Be tavęs negalim tvarkytis restorane.

 

Tyla

 

Ana. Vili, tu tai gerai žinai. Neapsimesk kvailiu.

 

Tyla

 

Jana. Nieko. Jam ten turėtų būti labai smagu.

Ana. Čia jau kažkaip keista.

Jana. Tai jau tikrai.

Ana. Jana, gal būtų geriau, jei tu… Juk žinai, ką galvoju?

Jana. Ne, Ana. Ką galvoji?

Ana. Gal jam būtų lengviau, jei tu… Juk žinai, mieloji.

Jana. Visai ne.

Ana. Kad išeitum. Kad mudu galėtume likti dviese.

Jana. Ai, dėl to. Žinai, Ana, dabar čia tokia problema. Nes aš manau, kad jam būtų lengviau, jei išeitum tu.

Ana. Jana, manau, tu vis dar nesupranti.

Jana. Suprantu.

Ana. Tikrai?

Jana. Jo.

Ana. Ir vis dar…

Jana. Jo.

 

Tyla

 

Ana. Vili, brangusis, atsiliepk. Prašau.

 

Tyla

 

Jana. Vili! (Anai) Manai, kad čia protinga, kai mes jį tik šaukiam ir nieko nekalbam su juo?

Ana. Na, tai tikriausiai turėtum geriau žinoti už mane. Tau taip neatrodo?

 

Tyla

 

Jana. O svarbiausia, kad šiąnakt vos spėjam suktis. Iš visų vakarų turėjai būtinai šiandien…

Ana. Meile mano, indus reikia išplauti. Daug indų. Žinau, kad esi susijaudinęs ir panašiai, meile, bet darbą reikia atlikti. Meile? Jau nebejuokinga. Žmonės turi dirbti daug daugiau dėl šitos tavo scenos.

Jana. Liaukis su tom „meile“ ir visom nesąmonėm. Liepk jam.

Ana. Jana, brangioji, gerai žinai, kad šitam restorane mes taip nebendraujam. Ar ne?

Jana. Taip. Bet gal reikėtų.

Ana. Ką sakai, brangioji?

Jana. Nieko.

Ana. Vili, šiąnakt pilna lankytojų.

Jana. Vaikinai ir merginos tikrai nenori dirbti vietoj tavęs.

Ana. Vili, pažvelk kitaip – rytoj tokiu laiku viskas bus kaip tu norėsi.

Jana. Arba ne.

Ana. Ką sakei?

Jana. Sakiau, o gal ne. Galbūt rytoj viskas bus tik blogiau.

Ana. Dieve mano. Jana, tu tikrai nelaiminga boba. Aišku, kad viskas bus tik geriau. Viskas visada gerėja.

Jana. Kaip pažiūrėsi.

Ana. Pradėjom filosofuoti?

Jana. Ne, tik…

Ana. Visada viskas tik gerėja, brangioji, visada.

Jana. Taip. Vili! Liaukis, ką. Bent jau pasakyk ką nors, kad žinočiau, jog tu gyvas.

Ana. Brangusis… Prašau. Žinau, kad nelengva. Bet ir man sunku. Ar pagalvojai apie tai? Ką, brangusis? Ir mano padėtis ne tokia lengva.

Jana. Ana, nustok tauškus niekus.

Ana. Jana, aš nepratusi tokiu būdu…

Jana. Vili, nustok elgtis kaip vaikas ir išeik. Ar girdi? Mane jau užkniso tavo vaikiški žaidimai. Išeik. Tuoj pat!

 

Tyla

 

Ana. Vis tiek tai nepadės. Šita situacija jau seniai peržengė tavo autoritarinio arba, tiksliau, diktatoriško režimo ribas.

Jana. Gerai, bambekle, o ką siūlai?

Ana. Gal jam tik pailsėti reikia. Viską apmąstyti. Juk žinai. Ramybė. Tyla. Pabūti su savim. Juk rimtai, gal čia kas nors, ko nesupranti.

Jana. Ne, tikrai ne. Poilsis. Ramybė. Tyla. Na, pabandykim.

 

Tyla

 

Jana. Bet aš tikrai ne…

 

Ana judesiu ją nutildo

 

Tyla

 

Jana. Vilis ne…

 

Ana judesiu ją nutildo

 

Ilga tyla

 

Jana judesiu parodo, kad nori paklausti

Ana purto galvą

Jana judesiu parodo, kad visa tai neturi prasmės

Ana judesiu ją nuramina

Jana purto galvą

Ana užsimerkia ir giliai įkvepia. Atsimerkia. Pažiūri į Janą

Jana nusišypso, tramdo juoką

Ana purto galvą

Jana gestais parodo, kad mąsto

Ana palinksi galvą

Jana parodo į laikrodį

Ana abu delnus ištiesia link Janos, kad ją nuramintų

Jana parodo į tualeto duris

Ana abu delnus ištiesia link Janos, kad ją nuramintų

Jana judesiu parodo, kad jai visko virš galvos

Ana nusišypso, užsimerkia ir pradeda giliai kvėpuoti

 

Tyla

 

Ana (atsimerkia, pasižiūri į Janą, parodo į duris, pašnibždom). Vili.

 

Tyla

 

Ana (pašnibždom). Vili.

 

Tyla

 

Ana (pašnibždom). Viskas gerai, brangusis. Viskas gerai.

 

Tyla

 

Ana. Vili.

 

Tyla

 

Ana. Vili.

 

Tyla

 

Ana. Vili!

 

Jana judesiu ją nutildo

 

Tyla

 

Jana. Visai nepadėjo.

Ana. Gal reikėtų būti kantresnėms…

Jana. Čia jau niekas nepadės.

Ana. Jana, brangioji, tai netiesa. Esu čia tam, kad jam padėčiau. Ir padėsiu. O kas, jei padėtume vienas kitam? Tai juk mūsų žmogiška pareiga. Duoti. Negalime tiesiog sakyti, kad jau niekas nepadės. Tai nepriimtina.

Jana. Tada tu jam ir padėk.

Ana. Galbūt jam būtų lengviau, jei paliktum mus vienus.

Jana. Ir aš jam noriu padėti. Bet savais būdais, gerai? Aš tiksliai žinau, ko jam reikia, o tai jau tikrai ne ramybė ir tyla. Jam spyrio į šikną reikia, ir viskas.

Ana. Ne šitoj vietoj. Jana, aš vis dar…

Jana. Žinau, ką tu.

Ana. Gerai. Gera žinoti, kad šitoj kvailoj situacijoj dar yra sveiko proto. O dabar, prašau, taip ir padarykim.

Jana. Na, gerai.

Ana. Viskas gerai, Vili. Nereikia išeiti, jei nenori. Palauk, jei tikrai manai, kad būtina. Indai gali palaukti, meile. Sumokėsiu šiek tiek daugiau vaikinams ir merginoms, jokių problemų. Tai svarbiau už pinigus. Vili, tik giliai įkvėpk, ir viskas praeis. Įkvėpk. Iškvėpk. (Giliai kvėpuoja. Meditaciniu balsu) Įkvėpk. Iškvėpk. Iškvėpk neigiamą energiją. Iškvėpk liūdesį. Įkvėpk. Iškvėpk. Įkvėpk šviežio oro…

Jana. Taip, ypač ten, viduj.

Ana. Iškvėpk. Įkvėpk. Iškvėpk. Meile, ar kvėpuoji su manim? Na, kad išgirsčiau tavo kvėpavimą. Įkvėpk. Iškvėpk.

Jana. Ana, tau galvoj negerai.

Ana. Įkvėpk. Iškvėpk. Įkvėpk. Iškvėpk.

Jana. Ana…

Ana (garsiau). Įkvėpk. Iškvėpk.

Jana. Nekvėpuoja su tavim. Prašo, kad liautumeis.

Ana (garsiau ir greičiau). Įkvėpk. Iškvėpk. Įkvėpk. Iškvėpk. Įkvėpk šviežio oro, iškvėpk neigiamą energiją. Įkvėpk gyvenimą, iškvėpk skausmą. Kvėpuok, Vili, kvėpuok.

Jana. Ana, liaukis.

Ana. Jana, su tavo metodais mes nieko nepasieksim.

Jana. Vili, nebūk vaikas ir išeik. Anai visai protas susimaišė.

Ana. Taip tai jau tikrai tu nekalbėsi…

Jana (trenkia į duris). Vili, tu durniau! Išeik lauk. Tuoj pat!

Ana. Jana, liaukis. Tuoj pat liaukis!

Jana. Oi, atleisk. Visai pamiršau, kad šitam restorane mes taip nebendraujam.

Ana. Nekalbėk su Viliu taip arba…

Jana. Kas?

Ana. Arba pasigailėsi.

Jana. Oi, Ana, atleisk… Vili, šefė norėtų, kad su tavim būčiau draugiška. Taigi, brangusis, ar negalvoji jau išeiti?

Ana. Visai ne keista, kad judu…

Jana. Nutilk. Tuoj pat nutilk. (Daužo duris) Vili!

Ana. Jana, prašau. Sulaužysi duris. Kaip tik suplojau nemenką sumą už jų remontą. Tai daugiau nei durys.

 

Jana nustoja daužyti duris. Jos pasižiūri viena į kitą

 

Jana. Taigi taip neapsimoka.

 

Tyla

 

Ana. Keista, iš tiesų keista.

Jana. Kaip ilgai jis jau ten?

Ana. Nežinau tiksliai. Maniau, kad tu žinai.

Jana. Per ilgai.

Ana. Kada pastebėjai, kad jo nėra?

Jana. Nežinau. Tiksliau, žinau. Kai nebeliko švarių lėkščių. Turėjau jas pati išplauti. Ir tada pradėjau jo ieškoti.

Ana. Tikrai? O aš galvojau…

Jana. NE.

Ana. Aha.

 

Tyla

 

Jana. Ne.

Ana. Gerai, juk tikiu tavim.

Jana. Tada nežiūrėk į mane taip.

Ana. Kaip?

Jana. Lyg manim netikėtum.

Ana. Jana, tikiu tavim.

 

Tyla

 

Jana. O ką dabar darysim?

Ana. Gal jam reikia truputuką daugiau laiko.

Jana. Taigi dažnai jis taip padaro. Gal būtų geriau jį palikti ramybėj ir nueiti. Daug darbo turim.

Ana. Jo, tu teisi. Eik, aš galiu čia viena pabūti.

Jana. Tiesą pasakius, galiu ir aš palaukti.

Ana. Ne, ne. Tikrai daug darbo. Eik.

Jana. Vis dar esu jo…

Ana. Gerai. Kaip nori.

 

Tyla

 

Ana. Ir ne. Dar niekada nesu patyrusi su juo nieko panašaus. Pastaruoju metu jis nepadarė nieko tokio, bent jau aš nežinau.

Jana. Na, tada tikėtina…

Ana. Taip, brangioji… Tikriausiai taip. Ar supranti? Visą laiką apie tai kalbu.

 

Tyla

 

Jana. Manai, kad jam viskas gerai?

Ana. Nežinau.

Jana. O gal jis miręs?

Ana. Ką tu čia kalbi…

Jana. Bet mes juk tiksliai negalime žinoti, ar ne?

 

Tyla

 

Ana. Vili!

 

Tyla

 

Ana. Vili!

 

Tyla

 

Jana. Jis gyvas.

Ana. Esi tikra?

Jana. Taip.

Ana. Iš kur žinai?

Jana. Žinau. Juk vis dar esu jo…

Ana. Žinau. Aš irgi jaučiu, kad jis gyvas.

Jana. Jauti?

Ana. Jo.

 

Tyla

 

Jana. Dėl tavęs jis ten užsidarė.

Ana. Ką?

Jana. Jei nebūtum jo taip terorizavus, jis vis dar būtų senas geras Vilis.

Ana. Senas geras kas? Tu tikrai išprotėjai, Vilis teisus. Tu išprotėjai. Kaip jis galėjo būti laimingas? Jau metų metus nebuvo laimingas. Laimingas jis pastaruosius kelis mėnesius. Su manim.

Jana. Tai tau laimingas Vilis? Kai supančiojai jį, tapo tikras vargšas. Laimingas. Cha. Tu išvis nepažįsti laimingo Vilio.

Ana. O tu tikrai žiauri boba. Nerealiai žiauri. Visai ne keista, kad…

Jana. O tu skraidai padebesiais.

Ana. Kokia tu žiauri. Kaip galėjai… Ai, nesvarbu. Vili, brangusis, liaukis, prašau…

Jana. Nesileisk, kad ji prašytų. Tada turėsi sumokėti, Vili.

Ana. Tu esi pamišėlė. Visai ne su tavim kalbu. Vili, prašau, tik atsakyk.

Jana. Atsakyk jai galų gale, kad greičiau iš čia dingtų, ir mes galėtume pasikalbėti.

Ana. Nekreipk į ją dėmesio, Vili. Tik atsakyk man, ir viskas bus gerai. Brangusis, liaukis. Tik pasakyk, kad tau viskas gerai. Prašau, meile.

Jana. Lyg jai rūpėtų. Juk jai visai nerūpi, Vili. Viskas, kas jai rūpi, yra išplauti indai.

Ana. Tai netiesa. Vili, juk žinai, kad tave myliu. Juk girdėjai, kad dėl tavęs visai pamiršau apie indus. Myliu tave. Brangusis, atsiliepk, prašau.

Jana. Vili! Pakelk savo šikną nuo tūliko ir tuoj pat ateik!

Ana. Jana!

Jana. Vili, aš nesiskirsiu!

Ana. Jana!

Jana. Nesiskirsiu!

Ana. Vili!

Jana. Jei tuoj pat neišeisi iš tupyklos, dar tūkstantį metų nesiskirsiu su tavim.

Ana. Vili!

Jana. Ar mane girdėjai? Niekada!

Ana. Vili, brangusis. Išeik. Vili!

 

Tyla

 

Ana. Tu to nepadarysi!

Jana. Kaip – ne? Be jokių problemų. (Suspragsi pirštais)

Ana. Ne. Negali mums taip padaryti. Vili! Vili!

Jana. Na, tai pažiūrėkim, kaip labai jis tave myli.

Ana. Tavęs tai tikrai nemyli!

Jana. Vili, meile. Skyrybų popieriai!

Ana. Žinojau. Žinojau, kad visai nesiruošei jų pasirašyti.

Jana. Liaukis, Ana, brangioji. Žadėjau juos pasirašyti. Netgi sakiau jam, kad pasirašysiu, kai tik bus pasiruošęs. Bet kad jis nepasiruošęs!

Ana. Vili?

Jana. Palik jį ramybėj.

Ana. Tu… Tu…

Jana. Ką?

Ana (giliai kvėpuoja). Nieko. Viskas gerai. Gerai. Vili, meile, tu neskubėk. Kiek tik nori. Lauksiu, kol būsi pasirengęs.

 

Tyla

 

Ana. Bet kas nors turi išplauti indus. Jana, o kodėl tu negali? Aš būsiu čia.

Jana. Nežinau, Ana. Jis vis dar mano vyras.

Ana. Tikrai. Vis dar tavo vyras.

Jana. O gal eitum tu…

Ana. Oi, ne. To tai jau negaliu. Galų gale esu jo darbdavė. Turiu įsitikinti, kad jam viskas gerai.

Jana. Jo. Tu teisi.

 

Tyla

 

Ana (pašnibždom). Vili?

 

Tyla

 

Jana. Nieko tu nepadarysi, Ana. Dabar jam reikia manęs.

Ana. Ne, brangioji. Manęs jam reikia.

Jana. Ne. Jis vis dar mane myli, ir aš tai žinau.

Ana. Ne, ne, Jana. Nežinai. Aš tiksliai žinau, ko reikia Viliui, ir tai tikrai nesi tu.

Jana. Supratimo neturi. Nieko nežinai. Tu tik…

Ana. Kas?

Jana. Juk žinai. Tik pasilinksminimui.

Ana. Kai tik pasirašysi popierius, mes susituoksim.

Jana. Ar apie tai jau kalbėjot?

Ana. Ne, bet…

Jana. Matai? Jis visai nenori skirtis.

Ana. Jana, dabar esi labai nemalonioj situacijoj, ir aš tave suprantu. Žinau, kaip jautiesi, nes visa tai patyriau. Žinau, kad sunku, bet praeis. Bus geriau.

Jana. Jei taip sakai. Bet tavęs jis tikrai neves.

Ana. Jana, brangioji, suprantu tave. Tikrai tave suprantu.

 

Tyla

 

Jana. Vili…

Ana. Meile…

Jana. Myliu tave, Vili.

Ana. Myliu tave, Vili.

Jana. Aš tave myliu labiau, Vili.

Ana. Aš tave myliu labiau, Vili.

Jana. Juk žinai, kad ji tavęs niekada nemylės taip kaip aš, Vili.

Ana. Juk žinai, kad ji tavęs niekada nemylės taip kaip aš, Vili.

Jana. Liaukis.

Ana. Tu liaukis.

Jana. Tu prietranka. Jis yra mano.

Ana. Ne, mano.

Jana. Ne, mano, visada buvo ir visada bus.

Ana. Jana, brangioji, tu gyveni iliuzijom. Jis yra mano.

Jana. Ana, brangioji, ar tu įsitikinus? Kad aš ta, kuri gyvena iliuzijom? Niekada jis nebuvo tavo ir niekada nebus.

Ana. Nedaryk to. Nes aš žinau. Tu negali manęs supainioti ir nesupainiosi. Aš žinau, kad jis mane myli.

Jana. Tau tikrai ne visi namie. Vis dar neįkerti?

Ana. O taip. Gerai suprantu. Man viskas paaiškėja, kai į tave pasižiūriu. Apie tavo kalbėjimo būdą jau nebešneku.

 

Kol jos kalbasi, Vilis tyliai išeina iš tualeto, uždaro duris ir nueina

 

Jana. O tau visai neaišku, kas tarp mūsų yra? Meilė. Mes mylim vienas kitą. Tikra ir tyra meile. Ir to mums nereikia įrodinėti. Tai taip paprasta.

Ana. Jana, tu niekada nesuprasi, kas yra meilė. Nes nesugebi mylėti.

Jana. Ar žinai, kokia didžiausia tavo bėda?

Ana. Ne, brangioji, nežinau. Apšviesk mane.

Jana. Tu Vilio visai nemyli. Tau ant jo visiškai nusispjaut. Nusišikt tau ant jo. Jei tau rūpėtų, paliktum jį ramybėj.

Ana. O čia jau tavo problema, ne mano. Ne aš nenoriu pasirašyti skyrybų popierių.

Jana. O aš nesu jo šefė.

Ana. Palauk, tu čia prikaišioji…

Jana. Ne. Neprikaišioju.

Ana. Tai tu bandai… Vili! Vili! Vili!

Jana. Vili!

Ana. Vili!

Jana. Vili!

Ana. Vili!

Jana / Ana. VILI!

 

Pabaiga

 

 

Vertė Kristina Tamulevičiūtė