Apie drungnoką „Stasį Šaltoką“

Gabija Grušaitė. Stasys Šaltoka: vieneri metai.
Romanas. V.: Lapas, 2017. 272 p.

Gabijos Grušaitės romanas „Stasys Šaltoka“ sulaukė jau ne vieno vertinimo. Tai, kas sieja daugelį aptiktų tekstų apie šį kūrinį, yra džiaugsmas, kad knyga tokia tema pagaliau pasirodė. Iš recepcijos akivaizdu, kad ji žadina didelius auditorijos lūkesčius. Kyla klausimai – kodėl ir ar tuos lūkesčius patenkina?

Knygos centre – trisdešimtuosius gyvenimo metus einantis Stasys Šaltoka, turintis reprezentuoti kartą, kurią vadiname įvairiai: hipsteriai, tūkstantmečio karta, auksinis jaunimas etc. Tokia tema reikalinga daugeliu požiūrių: bendrakarčiams tai savirefleksijos, kalbėjimo apie save galimybė ar jos atvėrimas. Tokios galimybės kūrimas, specifinio dabartinio jaunimo kalbos būdo, smarkiai paveikto komunikacijos socialiniuose tinkluose, įtraukimas į kultūros lauką yra vienas svarbesnių knygos pranašumų. Vyresniems ir jaunesniems tai įdomi pasaulio suvokimo ir savivokos perspektyva, ko gera, atliekanti ir svarbią sociokultūrinę funkciją – pamatyti ir bent jau pabandyti suvokti, kaip gyvena tie, kurie yra šalia, bet kartais atrodo uždari, nesuprantami, neretai ausinėmis užkimštomis ausimis, panirę kiekvienas savame ekrane.

Bene svarbiausias ir įdomiausias dalykas šioje knygoje man buvo veikėjo konfliktas ar, tiksliau, tai, kas buvo sumanyta kaip konflikto ašis, bet pristigo įtampos ir liko teminio lygmens. Tai žmogaus kasdienių veiksmų ir socialinių tinklų sąsaja – daugelio mūsų gyvenime daugiau ar mažiau egzistuojantis reiškinys, tik dar labai mažai apmąstytas literatūros. Knygoje rodoma, kaip socialiniai tinklai tampa žmogaus kasdienybę kontroliuojančiu veiksniu, papildoma vertinimo ar žvilgsnio perspektyva. Galima sakyti, kad tai, kas anksčiau buvo suvokiama ir smarkiai eksploatuojama literatūroje kaip žmogaus ir sociumo konfliktas, t. y. konfliktas tarp to, kaip žmogus jaučiasi, koks nori būti, atrodyti, ką veikti, ir to, kaip jam tai pavyksta sociokultūrinėje aplinkoje, XXI amžiuje smarkiai koreguojama papildomos sociumo veikimo formos – socialinių tinklų, kurie sociumo vaidmenį intensyviai papildo ir koreguoja, o kai kuriais individualiais atvejais ir perima: ten steigiamas įvaizdis, kuriamas savojo gyvenimo pasakojimas.

Pradinis knygos konfliktas ir yra artėjant 30-mečio ribai pagrindinio veikėjo pajaustas savirealizacijos nepakankamumas ar net netikrumas: „Dvidešimt devyneri, ir mano gyvenimas atrodo išsipildęs tik per IG filtrus. [...] // Nežinau, kur prasideda ir baigiasi mano gyvenimo miražas“ (p. 14). Matome, galima pavadinti, „klasikinę“ situaciją – veikėjas, priėjęs tam tikrą gyvenimo etapą, kurį suvokia kaip ribą, kelia gyvenimo prasmės klausimą. O nauja ir įdomu šiame romane yra tai, kaip šis konfliktas įkūnijamas savitos kartos ar gyvensenos žmogaus. Mano manymu, romane vietomis iki slogumo parodyta, kokią įtaką žmogaus kasdienei veiksenai ir galvosenai daro socialiniai tinklai. Kaip žmogaus pergalės ir pralaimėjimai atsiduria „laikinimų“ sraute ir drauge su juo nuteka, kad kitą dieną, ką nors paskelbus, vėl prasidėtų iš naujo. Ši socialinių tinklų akis pasirodė gerokai baisesnė ir akylesnė už iki šiol egzistavusį asmenį spaudžiantį, kontroliuojantį sociumą, nuo kurio traukos ir atstūmimo buvo galima atsiriboti užsidarant, išvykstant. „Instagram“ ir visos kitos internetinės veiklos erdvės yra visada su tavim, kad ir kur keliautum, net ir penktą valandą ryto, jei neturi valios išjungti telefoną, o Grušaitės vaizduojamas žmogus tokios valios neturi. Todėl įdomus yra autorės ėjimas, kai Šaltoka renkasi klasikinį būdą savirefleksijos problemai spręsti: išvyksta į kardinaliai kitą sociokultūrinę erdvę, idant susikurtų distanciją ir palankią situaciją savianalizei, bet toks sprendimas nebetinka, nes visą savo buvimo būdą ir sociumą, nuo kurio bėga, jis vežasi su savimi telefone, na ir dar šiuo atveju – piniginėje. Telefonu Šaltoka toliau nepertraukiamai kuria sėkmės lydimo trisdešimtmečio įvaizdį, o pinigų kiekis jam leidžia vos išlipus iš lėktuvo sukurti aplink save tą pačią turtingo žmogaus kapsulę: jis iškart sutinka naująjį rusą Aleksėjų Lermontovą, su šiuo toliau ir leidžia laiką keliaudamas po Rytų valstybes.

Knygos pradžia formuoja lūkesčius, kad pamatysime XXI amžiaus vidutinybę, bandančią suvokti savo būvį ir iš jo išsivaduoti. Kaip šie lūkesčiai patenkinami – jau kitas klausimas. Šiuo požiūriu įdomi Tomo Vaisetos recenzija „Karštoka naujiena“1. Viena vertus, Vaiseta tiksliai įvardija pagrindinius romano minusus: tai, kad du iš trijų pagrindinių knygos veikėjų yra nepasisekę, o įdomiausios santykių linijos yra neišplėtotos, šalutinės (Šaltoka ir Izabelė), kas man atrodo visiška tiesa. Taigi Kenetą Brauną – Šaltoko bičiulį iš Niujorko ir išvykimo iniciatorių – Vaiseta vadina „tiesmuka iliustracija“. Kenis įkūnija visą pasiturinčiam baltaodžiui vakariečiui būdingą blogį: rasizmas, seksizmas, beatodairiškas sėkmės siekimas etc. Kai veikėjui sukraunamos visos įmanomos savybės, kurias paprastai išvardytume kaip tam tikros žmonių grupės būdinguosius bruožus, jo ir funkcija tampa – reprezentuoti, iliustruoti. Knygos, ne statistikos, personažą tokia funkcija paprastai nužudo. Tas pats ištinka ir kitą veikėją – Aleksėjų Lermontovą, kuris, anot Vaisetos, yra „kiek iliustratyvus, o tiksliau – didaktiškas“, paprastai tariant – jis irgi reprezentuoja. Naująjį rusą, viskuo aprūpintą nuo vaikystės ir į kitų žmonių pasaulį žiūrintį pro aukštą namų tvorą ar prabangaus automobilio langą. Toks pat biografinis nekomplikuotumas būdingas ir vakarietiško blogio įkūnytojui Keniui, Šaltoka jį laiko žmogumi iš hobitų šalies (iš romano atrodo, kad turtinių komplikacijų vaikystėje nepatyrusieji tarsi ir neišgyvena didesnių egzistencinių problemų, jiems stinga savivokos). Taigi turime du negyvus personažus iš trijų pagrindinių, o Tomas Vaiseta sako, kad knyga yra karštoka naujiena ir kalba apie ją kaip apie literatūros įvykį. Kaip toks dalykas įmanomas: naujiena su dviem negyvais personažais ir pora įdomesnių šalutinių linijų? Vienintelis atsakymas, kurį surandu, – mano jau anksčiau aptarta kartos tema, kuri atrodo tokia svarbi, kad leidžia ignoruoti literatūrinius kriterijus kaip esminius romanui įvertinti.

Šiek tiek knygą gelbėja Šaltokos kaip įdomaus personažo galimybė.

Pačiam Šaltokai gyvybės suteikia minimalus vidinis komplikuotumas, kurio stinga jo draugams. Dėl to kiek neįtikimas pasirodė Vaisetos teiginys, kad „Grušaitė savo romanu skelbia (nežinau, ar sąmoningai) lietuvį sugrįžus į Vakarų mentalinę erdvę – Stasio Šaltokos kukli sielos dalelė tebekiurkso spindesį praradusių Lazdynų daugiabutyje, kuris kūrinyje įkūnija posovietinį topos, tačiau savo mąstymo ir elgesio įpročiais jis mažai kuo skiriasi nuo kitų Niujorko bendraamžių. Kitaip sakant, lietuvio hipsterio panašumai su kitais vakariečiais hipsteriais romane atrodo reikšmingesni nei skirtumai.“

Bent man šis skirtumas atrodo susijęs su pagrindine knygos idėja ir nerealizuota jos potencija. Šaltoka atrodė įdomiausias dėl formuojamo lūkesčio, jog pamatysime, koks hipsterio variantas susiformuoja jungiantis posovietinėms ir vakarietiško gyvenimo patirtims. Tai esminė personažo biografijos dalis, kuriama kaip priešprieša Keniui iš „hobitų“ ir Aleksui iš naujųjų rusų. Stasys Šaltoka maksimalų socialinį komfortą susikūrė savomis rankomis, o ne paveldėjo, kaip jo draugai. Be to, rytų europiečio tapatumas veikia kaip esminė komplikacija, neleidžianti jam pasinerti į naują gyvenseną, kuria distanciją ir iki nuobodulio palaimingą sotų būvį komplikuoja. Be šios komplikacijos jis tebūtų nuvalkiotos sėkmės istorijos tipas. Tačiau dvejopa veikėjo tapatybė nesukuria potencialiai įdomaus mąstysenos tipo. Viena vertus, Šaltoka yra jau anksčiau aprašytas sėkmės sulaukęs trisdešimtmetis (šiuo požiūriu jis balansuoja ant iliustratyvumo ribos), kita vertus – jo komplikuota biografija kuria distanciją su šiuo įvaizdžiu ir skatina veikėjo pretenzijas į kitokią savikūrą nei jo paties reprezentuojamas standartas. Atrodo, kad veikėjui intrigos pristinga, nes šie dėmenys nesusipina, yra nepralaidūs vienas kitam: veikėjo egzistencinė pretenzija niekaip nekomplikuoja jo elgsenos (nors pagal knygos programą tarsi ir turėtų), kalbėsenos. Todėl ir konfliktas lieka menamas, reprezentuojamas kaip galimas, bet neįvykęs romane.

Greičiausiai tai ir bus pagrindinė knygos problema – autorė niekur nesukoncentruoja konflikto. Ji tuo pačiu metu mėgina sėdėti ant dviejų kėdžių: kurti literatūrą apie vidinį žmogaus konfliktą, egzistencinę jo problematiką ir formuoti labiau išorinių įvykių eiga grįstą siužetą, gravituojantį į populiariosios literatūros lauką (kadangi mūsų literatūrinė bendruomenė labai jautri žodžiui „populiarioji“, čia turiu daryti pastabą: nevartoju šio žodžio neigiama konotacija, gerai parašytas populiariosios literatūros tekstas man atrodo nė kiek ne mažiau svarbus ir reikalingas literatūros reiškinys nei vadinamoji elitinė literatūra, esminė sąlyga – tai turi būti gerai parašytas tekstas). Man regis, Grušaitė nerealizuoja nė vieno modelio. Teisus atrodo Marijus Gailius, sakydamas, kad šios knygos veikėjams beveik nieko nenutinka ir kad Grušaitė „siužeto traukinį varo be anglių – kūrena vien laikraštine intriga“2. Ir neteisus Marijus Gailius, kuomet kaip priešpriešą pasitelkia Valdo Papievio vidinį vyksmą (jei jis ten tikrai vyksta), nes tokiu atveju tekstui primetamas matas, kuriuo jis nuo pat pradžių nesisiūlo būti matuojamas, papieviško įvykio lūkestis atrodo tiesiog neadekvatus Grušaitės romanui; šiuo požiūriu gerokai adekvatesnė priešprieša atrodo Vaisetos įvardijimas, kad jam Grušaitės tekstas yra atgaiva nuo papieviško stiliaus, anot autoriaus, labai vertinamo lietuvių auditorijos (nors pastarasis teiginys man atrodo kiek inertiška klišė, galime pažiūrėti kad ir į Metų knygos rinkimų prozos penketuką – vienintelis kiek papieviškas jo tekstas yra Vaisetos „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“).

Grįžtant prie Grušaitės be anglių varomo siužeto traukinio, galima pasakyti, kad ši knyga parodo, kaip sunku kurti siužetą, kai veikėjas atpalaiduojamas nuo buitinių įtampų, kasdienių įsipareigojimų, darbų. Iš Niujorko išvarytas vidinio konflikto, Šaltoka atsiduria Tailande. Susipažįsta su rusu Aleksu ir iškart sugrįžta į kasdienę turtingo žmogaus buitį, puikiai raminančią vidinį jo nerimą; kai pasikartojantys, vienas į kitą panašūs dialogai per pietus, pusryčius ir vakarienę vis kitam paplūdimy ar prabangiam viešbuty jau turbūt ir pačiai autorei pabosta, atvyksta Kenis filmuoti egzotiškos dokumentikos. Filmavimas turėtų tapti veikėjų veiklos akstinu, bet kadangi jis daugiausia pasitelkiamas Kenio neigiamoms vakariečio savybėms reprezentuoti, o iš tiesų niekas į filmavimą pernelyg neįsitraukia, ir skaitytojui intrigos maža. Matyt, jausdama teksto įtampos stoką, autorė imasi dar vienos problemos – vakariečių ir musulmonų santykio, netgi terorizmo problemos apmąstymo. Taigi nuo savianalizės projekto pereinama prie globalių problemų, tarpkultūrinių konfliktų svarstymo. Nors baltojo rasisto blogybes įkūnijantis Kenis turi kelti pasidygėjimą, pati knyga mums irgi nieko kita nepasiūlo. Vietiniai gyventojai, kad ir kur trijulė keliautų, yra aptarnaujantis personalas arba necivilizuoti barbarai, o vakarietišką savivoką nutariama rodyti pasitelkus klišę, kad tipišką sotų vakarietį labiau jaudina gyvūnėlio kančia, o ne badaujantys Afrikos vaikai ar kitos panašaus masto problemos. Taigi nuo vidinės veikėjo krizės romane nukeliaujama iki vakariečio savivokos ir galiausiai sumaišoma tikra baltojo mišrainė: ingredientai sunkiai atpažįstami ir visi vienodo skonio. Knygos finalas tokį nebesusitvarkymą su pasirinkta problematika rodo bene geriausiai: porą veikėjų Grušaitė tiesiog pašalina, kitus du nuveda prie krioklio ir suporuoja. Baigta.

Tie, kas tikisi naujienos, kalbant grynai temos lygmeniu, – ją gauna, bet knyga ir lieka daug žadanti, maža tesinti. Kam reikalingas ir literatūros įvykis – ko gera, turės palaukti kitos autorės knygos.

– – –

* Tomas Vaiseta, „Karštoka naujiena“, Naujasis Židinys-Aidai, 2017, Nr. 6.

** Marijus Gailius, „Vyrų reikalai: trisdešimtmečių knygos“, Literatūra ir menas, 2017.X.13.