Iš vidaus ir iš išorės. Aktualiosios muzikos festivalis „Gaida“

Aktualiosios muzikos festivalio „Gaida“ viešųjų ryšių koordinatorė Beata Baublinskienė manęs paprašė apžvelgti kelias koncertines programas dienraščio „Lietuvos rytas“ kultūros skilčiai internete. Parašiau šešias festivalio kuruojamos „Gaidos“ dienoraščio“ rubrikos apžvalgas, išskirdamas keletą man pačiam kiek netikėtai išsikristalizavusių temų. Įžanginėje šios recenzijos dalyje manau esant tikslinga jas paminėti: „Aktualiai apie intelektualiąją kultūrą“, „Įtemptos stygos“, „Siužetas“, „Didžioji scena“, „Sakralu, iškilminga, pasaulietiška“, „Choras“. Nė viena iš temų jokiu būdu nėra vien tik aktualijų padiktuota. Visos jos – universalios. Turėčiau pripažinti, kad į jas aktualiai pažvelgti šįkart padėjo dienraščių skiltininkams artimas komentaro žanras. Reikėjo atsiriboti nuo dviejų dalykų. Pirmasis sietinas su tam tikromis „savaime suprantamybėmis“, jau iš anksto glūdinčiomis festivalio programos dėsningumuose. Tik taip į juos galima pažvelgti tarsi iš šalies. Antrasis labiau būdingas operatyvaus reportažo, žurnalistine kalba – blitz recenzijos, savitumams. Šie tarsi įpareigotų rašyti karštųjų naujienų stiliumi, įdomesnes įžvalgas paliekant paraštėje. Vis dėlto, vadovaujantis prielaida, kad kiekvienas koncertas savitai atskleidžia išvardintų temų aspektus, nesunku užčiuopti gilesnės įžvalgos atskleistą bendresnę teminę ašį ar šerdį, nuo kurios kiekvienu konkrečiu atveju reikėtų atsispirti.

Rašydamas „Šiaurės Atėnams“, keliu sau užduotį apmąstyti festivalį kaip visumą, o jo programą įvertinti kaip vientisą struktūrą, paklūstančią tam tikrai logikai. „Gaidoje“ – protarpiais ar nuosekliai – lankausi jau bent kelerius metus, tačiau nesijaučiu pakankamai kompetentingas, kad galėčiau komentuoti šio festivalio raidą ilgametėje perspektyvoje. Kitaip tariant, prabilti ištarmėmis, kurios atspindėtų organizatorių, kompozitorių, atlikėjų ir ištikimiausios publikos vertinimus, formuojamus visų pirma laiko tėkmės. Šiuolaikinės akademinės muzikos kontekstas man yra pažįstamas tiek, kiek jis atspindi (peržengia, išplečia, paneigia) universalesnį, XX a. muzikos istorijoje susiklosčiusį ir XXI a. naujovių veikiamą kanoną. Šiame kontekste reikėtų pasakyti, kad konkretus festivalis visada yra atskiras, autonomiškas organizmas, kurio vieta platesnių kultūrinių reiškinių, stilistinių tendencijų, globalių ir lokalių aktualijų akistatoje paprastai vertinamas ne tik „iš išorės“, bet ir „iš vidaus“. Tai svarbus matmuo, atspindintis subjektyvų dalyvavimą kultūriniame gyvenime ir kultūriniam tapatumui būtiną autonomijos jausmą. Kad galėčiau ir apie tai susidaryti blaivesnę nuovoką, perverčiau festivalio išleistą poleminio pobūdžio tekstų rinktinę „Gaidos“ obertonai: 1991–2009. Recenzijos, pokalbiai, reminiscencijos“.

Būta visko. Pirmasis „Gaidos“ festivalis įvyko kartu su Nepriklausomybės aušra, 1991-aisiais. Tuomet jis vadinosi Baltijos muzikos festivaliu. Po kelerių metų jis tapo šiuolaikinės muzikos festivaliu, galiausiai įgaudamas dabartinę aktualiosios muzikos festivalio tapatybę. Iš esmės jo programas galima tapatinti su reiškiniu, kurį Vakaruose priimta vadinti „šiuolaikine klasika“. Tiesa, su išlygomis, į kurias būtina atsižvelgti turint omenyje bendrąjį Rytų Europos ir konkretesnį Lietuvos muzikos kontekstą. Jį sąlygojo atotrūkis nuo XX a. antrosios pusės muzikos tendencijų Vakaruose, ištikimybė romantinei lietuviškosios muzikos tradicijai ir šiuolaikiškai aktualizuojamam folkloro paveldui, taip pat – savitos moderniosios muzikos estetikos paieškos. „Gaidos“ obertonai“ išduoda, kad per du pirmuosius gyvavimo dešimtmečius festivalis perėjo ne vieną raidos etapą.

Pirmiausia, žinoma, pastebimas entuziazmas, sietinas su energingu proveržiu. Jis leido muzikinėje kūryboje visapusiškai realizuoti aspiracijas, atskleidžiančias archajiškas šaknis turinčią baltiškąją pasaulėjautą, užmegzti visaverčius tarptautinius kontaktus, pamažu pasinerti į XX a. muzikos istorijos puslapius. Į kultūrinę sąmonę netruko pasibelsti ir kritiškesnio atspalvio abejonės, kaskart skatinusios pervertinti prioritetus, kokybės kriterijus ir netgi pačias vertybes. XX a. paskutinio dešimtmečio pabaigoje lokalųjį muzikinį kontekstą vis aktyviau veikė pasaulinės muzikos tendencijos: Vakarų Europos muzikos tradicijos (pradedant antrąja Vienos mokykla ir dodekafoniškuoju ekspresionizmu, baigiant europietiškuoju spektralizmu), JAV ir Rytų Europos minimalizmo atmainos, naujai įprasminta modernioji rusų kompozitorių kūryba, pirmieji šiuolaikinės Tolimųjų Rytų muzikos atgarsiai, pažymėti sąlyčio su didžiaisiais Europos muzikos centrais įtakų. Čia reikėtų prisiminti ir nepamirštamą 1997 m. įvykusį forumą „Musica Ficta“, tapusį tikra tarptautinio masto šiuolaikinės muzikos fiesta. Galiausiai susidurta su ribos problema: ką laikyti šiuolaikine akademine muzika, o ką prasminga palikti jos periferijoje. Šie svarstymai aktualūs iki šiol, nors ribos trapios kaip niekada ir, atrodo, ima tirpti su didžiuliu (neretai – kiek bauginančiu) pagreičiu. Taip prieš kelerius metus atsirado programa „Gaida. Post Scriptum“, dedikuota iškiliausiems renginiams arba tarpdiscipliniškumo atspalviu pasižyminčioms koncertinėms programoms. Festivalis atsivėrė kompozitoriams ir atlikėjams, kurių pasirodymai, atrodė, labiau tiktų kur kas eksperimentiškesniam, inovatyvesniam „Jaunos muzikos“ festivaliui. Šis savo ruožtu vieną kitą koncertą savo programoje skirdavo reikšmingesnėms moderniosios klasikos figūroms, taip supažindindamas su jomis jaunesnę auditoriją, kuriai akademinė šiuolaikinės muzikos gramatika jau šiek tiek svetima.

Šių metų festivalio programa, atrodytų, nepasižymėjo programišku deklaratyvumu. Veikiau pasitelkta populiari, plačiosios publikos dėmesį patraukianti retorika. Paminėti žymių šiuolaikinės muzikos kompozitorių – Davido Lango ir Johno Adamso – jubiliejai. Įvairialypiu repertuaru sužibėjo Lietuvos kamerinis orkestras, Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. Su orkestrais pasirodė išskirtine atlikėjų charizma pasižymintys solistai. Unikalias koncertines programas pristatė keletas tradicinės ir neįprastos sudėties Lietuvos bei užsienio ansamblių. Šiuolaikinio meno centre ir Nacionaliniame dramos teatre pristatyti keli itin šiuolaikiškos tarpdisciplininės estetikos scenos projektai. Festivalio katalogo priešlapyje mirgėjo iškalbingi skaičiai: 59 skirtingų žanrų kūriniai, 9 lietuvių kompozitorių kūriniai, 7 pasaulinės premjeros.

Sunku pasakyti, kokį įspūdį šių metų „Gaida“ paliko pavienių koncertų klausytojams, tačiau nuolatiniams lankytojams festivalio maratonas galėjo priminti aukštos prabos televizijos serialą. Būta jame ir kostiuminės dramos elementų, ir vietų dramaturgijos, ir biografinės kronikos motyvų. Prieš kiekvieną renginį pasitinkantis ir iš jo išlydintis festivalio plakatas kaskart kėlė smalsulį: „O kas gi toliau?“ Netgi atrodė, kad toks gana aiškiai išreikštas intrigos elementas įprastinei „Gaidos“ auditorijai buvo šiek tiek netikėtas: per tiek metų spėta atprasti nuo perdėtos pompastikos ir susitaikyti su rimtajai muzikai būdingu solidžiuoju santūrumu. Pompastikos išvengta, o žiupsnelis žaidybiško iškilmingumo išėjo tik į naudą.

Davidas Langas

Ryškiausia festivalio figūra – Lietuvos žydų kilmės amerikiečių kompozitorius Davidas Langas. Nebuvo įmanoma geriau išnaudoti progos paminėti jo 60 metų jubiliejų. Pačiam kompozitoriui jis įgavo ypatingos asmeninės reikšmės: tėvo prašymu aplankyti senelių kapai Gargžduose, o Vėlinių vakarą Šv. Kotrynos bažnyčioje atlikta choro „Jauna muzika“ programa, sudaryta iš kompozitoriaus kūrinių. Kiti festivalio koncertai atskleidė įvairialypę muzikinę kompozitoriaus stilistiką, gerokai pranokstančią populiariuosius su jo įvaizdžiu siejamus stereotipus. Niujorko postminimalizmo mokykla ir tarptautiniais apdovanojimais įvertinta muzika populiariajam kinui (režisieriaus Paolo Sorrentino „Jaunystė“), atrodo, anaiptol nėra vieninteliai Davido Lango kūrybą apibūdinantys raktažodžiai. Pirmojoje Lietuvos kamerinio orkestro atliktoje koncertinėje programoje tai galėjo nuskambėti kaip netikėtumas, o vėlesniuose ansamblių „Synaesthesis“, „Crash Ensemble“, „Theatre of Voices“, „So Percussion“, Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro, Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro pasirodymuose ši iš pirmo žvilgsnio „išimtis iš taisyklės“ pasirodė besanti pati taisyklė. Net ir choro „Jauna muzika“ koncerte nuskambėję žymiausi ne tik melomanams, bet ir kino gurmanams įsiminę kūriniai įgavo savitą charakterį, palytėtą šiuolaikinės muzikos festivalio nuotaikų ir atmosferos. Šiuolaikinio meno centro salėje įvykęs kompozitoriaus Mindaugo Urbaičio pokalbis su iškiliuoju festivalio svečiu priminė radijo laidą, vykstančią ant koncertinės scenos pakylos. Nesu tikras, ką tai byloja ir ar apskritai yra verta didesnio dėmesio, tačiau toks šou elementas yra beprecedentis įvykis festivalio istorijoje.

Orkestrai, su kuriais visų pirma ir yra asocijuojamas reprezentacinis aktualiosios muzikos veidas, šiemet maloniai nustebino teatrališkomis nuotaikomis ir gyvybinga energija. Šitai, be jokios abejonės, negalėjo neatkreipti dėmesio ir į jų santykį su Filharmonijos bei Kongresų rūmų koncertų salių ypatumais. Čia skleidžiasi atskiras pasaulis ir verda turiningas gyvenimas. Koncertų metu įsitikini, kad tikrieji šių klasikinės kultūros forpostų šeimininkai taip giliai čia įleidę savąsias šaknis, kad aktualijų gūsiai nusistovėjusioms tradicijoms reikšmingi kaip gaivinantis vėjas pro atvirą langą. Negali tikėtis nieko revoliucingo net tada, kai scenoje skamba revoliucingos koncertinės programos. Tai joms teikia itin savotišką tvarumo ir žaismės dermę. Jei stebi šį pasaulį iš atokesnės distancijos ir nesi tiesiogiai įsitraukęs į jo gyvenimo pulsą, tokia nuojauta gali tapti tikru atradimu, kurį imi vertinti ir gerbti. Kartkartėmis girdėdamas apie aktualijų peripetijas, susijusias su repertuaro klausimais, išorine ar vidine kritika, sudėtingomis infrastruktūros problemomis, autoriteto aurą nejučia imi regėti tarsi kažkur antrajame plane ir sieji ją visų pirma su statusu. Kūrybinga festivalio energija plačiajai auditorijai tarsi sugrąžina tikrąją, veiksmingąją tradicijos saugojimo, perimamumo, atsinaujinimo ir šiandieninio išgyvenimo patirtį.

Kameriniai ansambliai savo ruožtu šių metų festivalyje taip pat suvaidino itin reikšmingą vaidmenį. Ne paslaptis, kad šiuolaikinė muzika tampa vis reiklesnė ne tik koncertinių programų turiniui, bet ir atlikimo formoms. Jos visų pirma sietinos su atlikimo technikomis, unikaliomis kamerinių ansamblių sudėtimis, aktualiai įprasmintu vietos kontekstu, neretai – ir šiuolaikinėmis technologijomis. Festivalinėse programose ansambliai kas kartą sužiba specialiai jiems parašytais kūriniais, tad tiesioginis bendradarbiavimas su kompozitoriais tampa vienu iš labiausiai publiką intriguojančių akcentų. O ir pačių ansamblių charizma, išugdyta ir užgrūdinta pasaulio koncertų salėse, neretai ima priminti spinduliuojantį roko grupių tviskesį – tiesa, iškilmingai nurimusioje klasikinės scenos šviesoje gerokai prigesintą ir kupiną tik jai būdingos simbolinės reikšmės. Kaip tik tuo ir džiugino tarptautiniu pripažinimu besimėgaujantys festivalio svečiai – styginių kvartetas „Tana String Quartet“ (Prancūzija), ansamblis „Crash Ensemble“ (Airija), vokalinis kolektyvas „Theatre of Voices“ (Danija), mušamųjų instrumentų grupė „So Percussion“ (JAV). Galima pasidžiaugti, kad prieš ryškius šių kamerinių kolektyvų pasirodymus nenublanko ir Lietuvos atlikėjai. Jaunųjų kompozitorių ir atlikėjų ansamblis „Synaesthesis“, pristatęs net dvi intriguojančias koncertines programas, savąja stilistika kažkuo netgi priminė veržlią „Crash Ensemble“ programos stilistiką. Styginių kvartetas „ArtVio“ Šv. Kotrynos bažnyčioje, atlikdamas Davido Lango ir Arvo Pärto kūrinius, puikiai talkino „Theatre of Voices“. Įspūdžio apie įvairialypį kamerinių ansamblių atliktą repertuarą neįmanoma apibendrinti keliais sakiniais, tačiau būtinai reikėtų atkreipti dėmesį, kad būtent jis padėjo pajausti tarptautinį naujausių šiuolaikinės muzikos tendencijų pulsą ir jo geografijos koordinates. Toks aktualijų pojūtis gerokai praturtino „Gaidos“ festivaliui įprastą retrospektyvesnio pobūdžio atsigręžimą į XX a. moderniąją klasiką: amerikiečių kompozitoriaus Johno Adamso, estų šiuolaikinės muzikos autoriteto Arvo Pärto ar pripažintų lietuvių kompozitorių Ryčio Mažulio bei Algirdo Martinaičio kūrybą. Kita vertus, tokio dėmesio sulaukę autoritetai kaskart nustebina naujai atrasta jų kūrybos perspektyva ir netikėtomis estetinėmis atvertimis.

Šiemetinės festivalio programos „desertas“ – du baigiamieji koncertai, žymėję ryžtingesnį posūkį tarpdiscipliniškumo link. Jiems už akių spėjo užbėgti į konvencionalesnės programos rėmus įsiterpęs multimedijos šou SCULPT, kurio metu perkusininkas iš Prancūzijos Philippe’as Spiesseris grojo į kūno judesius reaguojančiomis jutiklių technologijomis, generuojančiomis garsus daugiakanalėje audiosistemoje ir vaizdus videoprojekcijoje. Būta iš tiesų atraktyvaus, iliuzionisto pasirodymą primenančio seanso. Nacionaliniame dramos teatre danų kolektyvo „Between Music“ surengtas pasirodymas „Aquasonic“ apėmė ne tik brandžią teatrališkos dramaturgijos koncepciją, bet ir ekspresyvią, kone radikalią jos estetinę išraišką. Hipnotiškai palytėti rampos šviesų, muzikantai grojo vandens sklidinuose akvariumuose. Tad muzika švytėjo karščiu, alsavo drėgme, įgarsinta aidėjo erdvėje, slėpėsi sulaikytame kvėpavime. Ji buvo nardinanti ir sunki, dunksėjo atsimušdama į storą akvariumų stiklą ir jų nepajudinamą karkasą. Tačiau visame kame buvo juntamas sunkiai nusakomas rūpestingas švelnumas, besiskleidžiantis sodriu melodingumu ir lėtu bei tolygiu, širdies plakimą primenančiu ritmu. Paskutiniame festivalio koncerte Šiuolaikinio meno centre skambėję ritmai jau buvo visiškai kitokie. Lietuvoje jau kartą svečiavęsis žymusis japonų post-techno minimalistas Ryoji Ikeda, regis, atsigręžė į šios dvidešimties metų estetikos ištakas. Galbūt jį taip pat sužavėjo retrospektyvos idėja. Tokią prielaidą galima daryti iš jo pastarųjų dešimtmečių kūrybos, visada žengusios „vienu žingsniu priekyje“. Vilniuje šįkart pristatyta programa skambėjo griežtai, kapotai, pabrėžtinai redukuotai, asketiškai. Ją lydėjo atpažįstami vizualiniai pasažai, sudėlioti iš ritmiškai sinchronizuotų geometrinių abstrakcijų Tikėtina, kad tai buvo ir savotiškas reveransas šį stilių Europoje išplėtojusiems kolegoms iš Vokietijos (Carstenui Nicolai, Olafui Benderiui, Frankui Bretschneideriui), su kuriais Ryoji Ikeda nuolat bendradarbiauja. Kompozitoriaus Vytauto V. Jurgučio ir videomenininko Vaclovo Nevčesausko duetas „Metroscan“ tam tikra prasme netgi pasirodė spalvingesnis, „šviežesnis“, įspūdingesnis. Konceptualiu pavadinimu, retoriniais ornamentais festivalio buklete, sinchronizuotomis vizualinių paralelių matricomis duetui pavyko perteikti šiuolaikinio urbanizmo mitologijas ir jų nesuskaičiuojamus virsmus daugiapolių skaitmeninių estetikų sraute. Kitaip tariant, pavyko nukonkuruoti šiuo požiūriu paprastai neprilygstamą svečią iš Japonijos. O tai, pripažinkime, dar viena nemenka intriga prieš pat festivalio scenos uždangai nusileidžiant.

Kartais susidaro įspūdis, kad rimtoji kultūra mūsuose sąmoningai vengia perdėto populiarumo. Paradoksalu, bet kritikos neretai sulaukia netgi akivaizdi sėkmė. Tam, regis, esama priežasčių ir jos retai kada būna akivaizdžios. Galime būti tikri tik dėl vieno – subtiliausi dalykai mūsų gyvenime visada yra trapūs ir pažeidžiami. Gebėjimas juos tinkamai atverti yra neįkainojama vertybė. O rūpinimasis kontekstu, kuriame galėtų ne tik pasirodyti, bet ir skleistis tai, ką branginame, yra ilgalaikis užsiėmimas. Šį kartą, atrodo, pernelyg nesibaiminta neįpareigojančio flirto su populiarumo aureolėmis. Sakyčiau, netgi pavyko jas vieną po kitos pasimatuoti, taip prisijaukinant paviršių, kurį paprastai savinasi kažkas kitas, – dėl to niekada nėra aišku, kas už jo slypi. Atgarsiams dar nespėjus išblėsti tarkime, kad tai tik išėjo į naudą. Ką tai duos kitų metų festivalio programai – palikime spręsti laikui. Vėlyvas ruduo – daugtaškių metas…