Tuloma

Vaclavas Dvoržeckis (1910–1993) – Kijeve lenkų bajorų šeimoje gimęs žinomas teatro ir kino aktorius. 1929 m. suimtas ir nuteistas pagal „kontrrevoliucinį“ Sovietų Rusijos baudžiamojo kodekso 58 straipsnį. Iš viso lageriuose išbuvo apie 13 metų (1929–1937; 1941–1945): tiesė geležinkelį Piniugas–Syktyvkaras Komijoje, statė Baltosios–Baltijos jūrų kanalą Karelijoje, Tulomos hidroelektrinę užpoliarėje, kasė švino rūdą Vaigačo saloje, dirbo bendruose darbuose lageryje prie Omsko, braižė brėžinius vienoje iš aviakonstruktoriaus Tupolevo dirbtuvių ir vadovavo centrinei kalinių kultūrinimo brigadai, vaidino kaliniams ir jų prižiūrėtojams GULAGʼo „teatruose“.

Apie lagerių „teatrą“ ir „teatrus“ lageriuose Dvoržeckis parašė prisiminimų knygą „Didžiųjų etapų keliais“ (žodis „etapas“ GULAGʼo terminologija reiškė kalinių varymą konvojumi iš vienos kalinimo vietos į kitą, neretai tūkstančius kilometrų, arba pervaromų kalinių visumą), ji išleista jau po autoriaus mirties (1994). „Tuloma“ – tai vienuoliktas šios knygos skyrius. Rašydamas prisiminimus Dvoržeckis buvo beveik apakęs, gal dėl to toks ryškus įspūdis, kad prisiminimai buvo ne rašomi, bet diktuojami ar įrašomi. Kita vertus, aiškiai jaučiama, kad ši kančių ir prisitaikymo prie jų epopėja buvo tarsi ilgo ilgo monologo sakymas nuo scenos… Deja, reikia pripažinti, kad auka – knygos autorius – pernelyg sužmogina savo budelius ir kraugerišką sistemą. Tai jaučiama iš to, su kokiu užsidegimu ir įkvėpimu jis pasakoja apie darbą kalinių teatre ar kultūrinimo brigadose. Tai dar galima paaiškinti. Bet sunkiau suprasti jo žodžius, pasakytus kita proga: „Lageriai surinkdavo geriausius šalies žmones, didžiąją dalį kūrybinio elito, nacijos žiedą, ten buvo milžiniška padorumo, narsumo, gerumo ir – laisvės koncentracija. Tai objektyvu, patikėkite manimi, ir tai jokiu būdu nesulyginama su dabartiniu žmonių, formaliai laisvų, susiskaidymu ir susvetimėjimu.“ Bet negalima nesutikti su Dvoržeckio teiginiu, kad lagerių teritorija su visa jų tvarka buvo mažoji zona, o visa stalininė ir postalininė SSRS – didžioji zona.

Vertėjas

 

 

1934 metų gegužę iš Medvežkos¹ į Tulomą buvo išsiųsta grupė aktorių būsimajam Tulomos teatrui².

Tuloma – upė Kolos pusiasalyje, netoli Murmansko – Kolos stotis, gyvenvietė – Murmašai. Statybos už 40 kilometrų nuo gyvenvietės, kelio nėra.

Pirmas įspūdis – daug žmonių. Labai daug! Šimtai tūkstančių. Stato barakus, gyvena didelėse palapinėse, pristatytose visur. Kareiviškos žygio virtuvės, vagonėliai darbų vykdytojams, viršininkams, ką tik pastatytas naujas didelis namas lagerio viršininkui. Visa tai išraustoje, piestu pastatytoje dirvoje iš lauko riedulių ir kelmų, didžiuliame tarpeklyje tarp uolų ir retų pušų, prie šaltos, sraunios upės. Statomas lageris.

Pirma vasara praėjo vien tik statant gyvenvietę. Dirbo visi. Bet „dvasiai pakelti“ buvo reikalaujama kultūrinimo brigados pasirodymų. Šis tas jau buvo iš paruoštojo repertuaro: deklamavimas, bajanas, dainavimas, gitara, o kai ką reikėjo skubiai paruošti iš „vietinės medžiagos“. Pasiruošti iš pradžių duodavo vieną dieną per savaitę, paskui – dvi dienas. Rašydavome ir repetuodavome palapinėje, medžiaga aprūpindavo KAV³ inspektorius. Pasirodydavome atvirame ore, laikinai pastatytoje estradoje, jeigu leisdavo oras.

Vasara. Užpoliarė. Ilgai šviesu.

Prieš žiemą jau persikraustėme į baraką, ir klubas buvo baigtas, bet buvo baisiai šalta.

Žiūrovai sėdi su vatinukais, su kepurėmis, trypia kojomis – šildosi. Šimtų kvėpuojančiųjų garas ir blogos krosnies dūmai kyla link lubų, rūkas žiūrovų salėje. Silpnos lemputės šviečia skystai, lyg pirtyje. Scenoje nė kiek nešviesu: dega kažkokios lempos, bet vis tiek nieko nesimato. Vaidinome vodevilį. Aktorė atvira suknele nušalo spenelius (paskui tvinko skauduliai). Scenoje temperatūra iki 20 laipsnių šalčio (lauke – minus 35 ir pūga). O rytoj į darbą, į iškasą, uolos rakinėti, karučių tampyti.

Speigas, pūga, poliarinė naktis, laužai apšviesti ir sušilti. Krauti, tampyti – dar pakenčiama, kruti, galima sušilti, bet štai gręžti – labai sunku. Atsitūpęs, rankose grąžtas-kaltas (tai toks ilgas metrinis plieno strypas, šešiabriaunis, kaip laužtuvas, gale nusmailintas), laikai su kumštinėmis pirštinėmis, žinoma, vertikaliai taip, o partneris smogia su didžiuliu kūju į tą grąžtą: tu pasuki, o jis smogia. Rankos stingsta. Paskui išsamsčioji specialiu „šaukštu“ iš skylės dulkes ir vėl tvok toliau, kol skylės gylis pasieks pusę metro. Taip darydavo „gręžinius“ uoloje, kad paskui ten užtaisytų amonalą ir išsprogdintų. Visą dieną krauna į karučius ir išveža akmenis, didžiuosius suskaldo kūju, o po pamainos susprogdina per dieną paruoštus „gręžinius“. Rytoj vėl viskas iš pradžių.

Giliausią iškasą „vandeniui nuleisti“ darė dvejus metus. O paskui išvežti atskalas pasidarė sunku. Karutis sunkus, tilteliai siauri, viena lenta, slidu, nušoks karutis, apvirs – ir tu paskui jį… O čia „norma“. Apskaitininkas viską pažymi: jeigu norma neįvykdyta, negausi viso davinio. Aktoriams „norma“ – pusė normos. Ir dirbome tik tris, o tai ir dvi dienas per savaitę (tai bent džiaugsmas!).

Darbininkų iškasoje labai daug – skruzdėlynas! Trečiaisiais metais – nuogriuva. Keli tūkstančiai žmonių liko po nuolaužomis, pusę metų paskui atkasinėjo, rankiojo po gabalą. Zekai⁴ aiškino taip: „Kenkėjai! Visur kenkėjai!“ ir dar: „Didis reikalas reikalauja aukų!“

Sušaudė vyriausiąjį inžinierių. Atvarė naują etapą. Darbas tęsėsi.

Didžioji dalis darbininkų buvo nerusai: uzbekai, tadžikai, karakalpakai, labai daug basmačių⁵. Tiesą sakant, visus nerusus kažkodėl laikė basmačiais… Urkos⁶, kaip visada, dirbo blogai, kaimiečiai, kaip visada, dirbo gerai. Zona buvo toli už miško, bet ten prieiti neleido – šaudė.

Pirmaisiais metais, kol nebuvo klubo, kultūrinimo brigadą veždavo į kaimyninius lagerius, „gastrolių“. Kartą buvome Kemėje⁷. Ten kaip tik atvežė ešeloną „žmogėdrų“ iš Ukrainos⁸. Laukinės, pusiau pamišusios įvairaus amžiaus moterys, sulysusios arba išpurtusios, niūrios, nekalbios. Pasakojo, kad buvo tokių – suėsdavusios savo vaikus… Ir esą samprotavusios taip: „Arba mes visi išmirsime, arba aš liksiu gyva ir vėl pagimdysiu…“ Daug jų atvežė.

Ten, Kemėje, prapuolė tada iš kultūrinimo brigados gitaristas. Po dviejų valandų suradome moterų barake… Jį išprievartavo. Dvi savaites išgulėjo ten pat, Kemės ligoninėje.

Ir Tulomoje vyko „stebuklai“. Tai mergą suranda pakartą ant šakos už kojų, sijonas surištas virš galvos, o ten smėlio ir šipulių prigrūsta. Tai vaikinas pastogėje nuogas, pilvas išpjautas, prikimštas skudurų, prasmirdęs. Urkos kortomis pralošdavo, „nubausdavo“, net lagerio viršininko butą kartą pralošė. Jokia apsauga nepadėjo – naktį butą apvogė. „Dirbo“ ir prostitutės, jokia komendantūra nesuvaikys, joks karceris nepadėjo. Viena merga ruošėsi išeiti į laisvę, nutarė „pauždarbiauti“, įsitaisė tualete zonos pakraštyje. Ėmė penkiasdešimt kapeikų arba pakelį machorkos. Kai ją suėmė, jau buvo dešimt pakelių machorkos ir 15 rublių pinigais.

O nepadorūs keiksmai! Nuolatinės, kasdienės šlykščios kalbos… Nešvankus plūdimasis buvo normali lagerio kalba. Blatnųjų žargonas, manieros – baisus užkratas visiems kaliniams. Lagerio atmosfera „įsiurbdavo“ visus! Buvo sunku išlikti savimi.

Kasdienis ilgalaikis bendravimas su kriminaliniais, nusikaltėliais, visuomenės atmatomis neišvengiamai įspausdavo žymę ir gerai išauklėtiems, išsilavinusiems, inteligentiškiems žmonėms.

Teatras išties be paliovos kovojo su tuo išsigimėliškumu už kultūrą, už grožį! Nepaprastai sunku buvo išsaugoti šią „oazę“. O dar sunkiau padaryti teatrą kryptingą ir kovingą. Viena vertus – sudėtinga rasti bendrą kalbą su žiūrovais, kad būtum suprastas ir priimtas, kita vertus – nenutrūkstama ir uoli KAV ir operatyvinio įgaliotinio⁹, kuris stengėsi nukreipti teatrą „nustatyta kryptimi“, kontrolė. Reikia atsižvelgti ir į kontingentą: maždaug 10 proc. kriminalinių recidyvistų – pats įtakingiausias ir labiausiai demoralizuojantis tarpsluoksnis, 10 proc. inteligentijos – labiausiai susiskaidžiusi ir sugniuždyta dalis – ir 80 proc. „darbo jaučių“ – neraštingų valstiečių ir „nacionalinių mažumų“. Betgi ir pačioje teatro trupėje tik 15 aktorių ir inteligentiškų žmonių. Kiti – taip pat kriminaliniai.

Ne visada mūsų aktoriams saviveiklininkams pavykdavo įveikti įpročius, manieras, kalbos painiavą. Kartą Čechovo [apsakymo] „Chirurgija“ gydytoją vaidinęs aktorius kalbėdamas „apsiriko“, sukeldamas žiūrovų susižavėjimą. Traukdamas Djačokui dantį, jis turėjo pasakyti: „Čia tau, broli, ne bažnytiniame chore giedoti!“ O aktorius garsiai ir temperamentingai sušuko: „Čia tau, kurva, ne bažnytiniame chore giedoti!“ Aplodismentų audra! [B. Lavrenevo] „Lūžio“ masinėje scenoje jūreiviai įnirtingai šlykščiai keikėsi! Išėjo labai organiškai…

Vakare vaikščioti po lagerį buvo pavojinga. Po spektaklių mes palydėdavome aktores drauge su komendantu. Ir… vis dėlto neišsaugojome mūsų Julios! Buvo tokia nuostabi, švelni, graži aštuoniolikmetė studentė iš Leningrado. Tėvus, „liaudies priešus“, sušaudė, o ją nutrėmė į lagerį – nei straipsnio, nei termino, kaip ir laisva nutremtoji¹⁰, kaip ir kalinė. Pasiėmėme ją pas save. Atgabenta be daiktų, su lengvu palteliu… Kepuraitė, batukai, pirštinės, rankinukas. Julia Jacevič. Dvejus metus ji išbuvo su mumis. Repetavo, vaidino, bet niekaip nepajėgė atsigauti po sukrėtimo, nepajėgė priprasti prie aplinkos. Į bendrus darbus jos nesiuntė. Mes visokiais būdais gynėme ir saugojome ją. Neišsaugojome… Ją išprievartavo dešimt niekšų – pralošė kortomis. Naktį iš moterų zonos užkimšta burna ją ištempė į kiemą (kitos moterys viską matė, bet bijojo pakelti triukšmą)! Ryte ją surado be sąmonės už rąstų rietuvės… Po savaitės ligoninėje ji pasikorė. Skarele už lovūgalio. Išvežė į „sąvartyną“. Mes nebepamatėme jos… Mieloji Julia.

Štai tokiomis aplinkybėmis buvo statomi spektakliai. Klube pasidarė šilčiau, nors žiūrovai kaip ir anksčiau salėje sėdėjo su viršutiniais rūbais. Suderino tinkamai apšvietimą. Dekoracijas įrengdavo tikras. Prisidėjo daug talentingų žmonių – muzikantų, dailininkų, literatų, aktorių.

Štai Tulomos HE BBK NKVD teatro¹¹ aktorių ir bendradarbių sąrašas (1934–1937).

Meno vadovas Igoris Sergejevičius Alanderis.

Režisierius, aktorius Vladimiras Fiodorovičius Peleckis.

Aktoriai: Nikolajus Aleksejevičius Volynskis, Vaclavas Janovičius Dvoržeckis, Dmitrijus Petrovičius Polkovnikovas.

Baletmeisteris Georgijus P. Tamancevas.

Baleto artistai: Leo I. Zasas, Fiodoras Polujanovas.

Aktorius, režisierius Nikolajus Ivanovičius Gorlovas.

Aktoriai: Pana Ivanovna Vremenskaja, Marija Ivanovna Garčinskaja, I. N. Čečelnickis, A. D. Volodčenko, V. I. Kasiukovas, Julija J. Jacevič, Z. I. Galibina, N. V. Starostina, L. V. Grozmani, A. Kločkovas, G. A. Tartakovas, L. A. Michailova, N. M. Rasadina, V. A. Kulikovas, I. O. Fingrutas, V. A. Bogdanovas, J. G. Gruznova, I. A. Romanovič, P. P. Sus-lova.

Pučiamųjų orkestro vadovas V. A. Suchodolskis.

Pianistas, kompozitorius N. P. Zabelinas.

Dailininkas Z. I. Chaikinas.

Gitaristas P. V. Korčiakovskis.

Pianistas V. N. Kurnykovas.

Dailininkas B. A. Varn-Ekas.

Ir kiti teatro darbuotojai: I. A. Černiajevas, S. Ceitlinas, S. M. Kotikovas, V. Z. Jeršovas, I. M. Sabirovas, A. G. Nesterovas, M. S. Bukatovas, A. M. Rabinovič, N. A. Volčinskis.

Maždaug kartą per du mėnesius išleisdavome naują spektaklį.

Štai Tulomos HE teatro repertuaras nuo 1934 m. balandžio iki 1937 m. birželio: „Don Kichotas“, „Laike, į priekį!“, „Svetimas vaikas“, „Stebuklingas lydinys“, „Tulomos kariai“, „Afroditė“, „Advokatas Patlenas“, „Kunigaikštis Mstislavas Udalojus“, „Platonas Krečetas“, „Be kaltės kalti“, „Šlovė“, „Vasia Železnova“, „Lūžis“, „Smuklininkė“ ir kt.

Vodeviliai: „Meilės zigzagai“, „Kai pasirodo mergina“, „Šaunusis kareivis Šveikas“, „Slaptas draugas“, „Vicmunduras“, „Ragana“, „Žalioji skrybėlaitė“, „Persiškoji alyva“, „Chirurgija“, „GTO“.

Ir dar dešimtys koncertinių programų: dainos, šokiai, deklamavimas, scenelės, skečai, konferansas, paremtas vietinėmis aktualiomis temomis.

Daug teatrui padėjo HE statybos viršininkas Vladimiras Andrejevičius Sutyrinas.

Reikia pripažinti, kad lagerio viršininkas buvo išskirtinė asmenybė. Partinis darbuotojas, turintis ikirevoliucinį stažą, per pilietinį karą komandavo divizijai, vėliau vienu metu vadovavo Proletarinių rusų rašytojų asociacijai. Rašytojas, poetas, dramaturgas, asmeninis Kiršono ir Afinogenovo¹² draugas, jis buvo pasiųstas į NKVD organus, į penkmečio statybas. Galima įsivaizduoti, koks buvo jo požiūris į teatrą.

Jis visada dalyvaudavo priimant spektaklius kartu su NKVD įgaliotiniu ir KAV viršininku, o kartais pasirodydavo ir repeticijose. Visada buvo juntamas jo palaikymas, jo šefavimas (nors asmeniškai kreiptis į jį buvo uždrausta, tiktai su pareiškimu tarpininkaujant KAV viršininkui)*.

Spektaklius rodėme kartą per savaitę, kartais du kartus, o koncertai ir paskiri pasirodymai barakuose vykdavo beveik kasdien.

Lageryje egzistavo „lenktyniavimo ir udarnikystės sistema“¹³. Nugalėtojui paskirdavo premiją: maisto „siuntinuką“ arba neeilinį „aprūpinimą daiktais“ – batai, palaidinė, vatinukas. Ir kultūrinimo brigadai tekdavo pagyrimų ir paskatinimų. Įteikdavo „raštų“, „udarniko knygelių“, įrašydavo pavardes į „raudonąją lentą“, portretus iškabindavo Pirmūnų lentoje, įdėdavo į laikraštį „Perauklėjimas užpoliarėje“. Viskas kaip laisvėje!

1935 m. gruodį žuvo Igoris Sergejevičius Alanderis, teatro vadovas. Nusižudė – nušoko į iškasą „vandeniui nuleisti“. Jam buvo tada 32 metai. Talentingas, protingas, gražus, nuostabus žmogus! Visi jį mylėjo. Maskvoje turėjo šeimą – žmoną ir sūnų. Pradžioje laiškų tarsi gaudavo, o paskui didžiulė pertrauka. Pagaliau neva gavo žinią, kad žmona jo atsisakė, išsiskyrė, ištekėjo ir pakeitė sūnaus pavardę. Visa tai atsiskleidė paskui, po jo žūties, ir buvo nepatikima, paremta gandais. Teatrui tai buvo didžiulė netektis.

Vyriausiuoju režisieriumi tapo Nikolajus Ivanovičius Gorlovas. Jis buvo „laisvasis tremtinys“, bet gyveno kartu su visais, čia pat lageryje, tiktai kitame barake. Jis buvo profesionalus režisierius ir aktorius. Sėkmingai pastatė keletą spektaklių, aktoriai jį gerbė, bet Alanderis visam laikui liko širdyse.

O čia dar atsitiko bėda: visiems, kurie sėdėjo pagal 58 straipsnį, pratęsė terminą – panaikino „įskaitymus“. Tai buvo, kaip mums paaiškino, atsakas į „klasinių priešų“ išpuolius po Kirovo nužudymo 1934 m. gruodį¹⁴. Tada pridėjo – nei daugiau, nei mažiau – po dvejus metus: Dvoržeckiui, Volynskiui, Peleckiui. Kai kuriems pridėjo po metus, kai kam – po pusantrų.

Tuo neramiu metu, kai baigiasi kalinimo laikas, kai ruošiesi į laisvę, kiekviena diena prailgsta lyg metai, kiekvieną valandą ir kiekvieną minutę nesiliauji galvojęs, kas bus. Kaip bus? Kur važiuoti? Kas namuose?

Kai vaizduotėje kuri būsimo ilgai laukto laisvo gyvenimo paveikslus, naktimis nemiegi, skubini dieną – staiga iškviečia pas operatyvinį įgaliotinį. Bėgte, netverdamas iš džiaugsmo… pasiruošęs apkabinti visą pasaulį!

– Sveiki!

– Pasirašykite.

– Kur? Čia? – pasirašai. – Kas tai?

– Skaitykite…

…NKVD komisijos nutarimu… panaikinti įskaitymus… persvarstyti įkalinimo terminus… 1937 metų balandžio…

– Nieko nesupratau!

Supratau.

Širdis ledinė: dar dvejus metus.

– Eikite. Kitas!..

Štai taip. Praėjo šešeri metai. Dirbau, laukiau, tikėjausi. Dveji metai pragariško darbo Vaigače vis dėlto atlyginti trejais metais įskaitymų. Ir čia, užpoliarėje, būta įskaitymų: diena už pusantros. Kurgi visos tos iškankintos, išnešiotos, išskaičiuotos dienos, mėnesiai, metai? Dar dveji metai! Palauk… betgi ne ketveri, vadinasi, šis tas liko?! Štai kokios mintys, štai kokie jausmai… O ką daryti? Reikia eiti dirbti. Ir mažiau samprotauti ir aptarinėti. Kas nors „praneš“ – nubrauks ir likusius įskaitymus.

Gerai, kad yra teatras. AŠ PATS NORIU LIKTI ŠITAME TEATRE, tarp savo gerų draugų. Ir dar gerai, kad ne blogiau, kad ne bendruose, sunkiuose darbuose, kad galima užsiiminėti mėgstamu dalyku, menu padėti žmonėms išlikti žmonėmis, išsaugoti arba išsiugdyti savigarbą, neiškvaišti visiškai, nepavirsti gyvuliais! Tai – šventa misija! Nereikia išduoti reikalo, kuriam esi pašauktas LIKIMO! Reikia dirbti!

 

Iš: Дворжецкий В. Я. Пути больших этапов: Записки актера.

Москва: Возвращение, 1994

Vertė Pranas Vasiliauskas

 

 

¹ Medvežjegorsko miestas prie Onegos ežero, prie Baltijos–Baltosios jūrų kanalo kasimo trasos. 1931–1933 m. jame bazavosi Vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) Baltosios–Baltijos jūrų kanalo (BBK) statybos valdybos centrinė gyvenvietė; jame būta ir „teatro“, į kurį 1933 m. Dvoržeckis buvo kagėbistų perkeltas iš Solovkų ypatingosios paskirties lagerio (SLON) (skaičiais pažymėtos išnašos – vertėjo).

² 1934 m. kovą iš Medvežjegorsko kalinių teatro trupės buvo suformuota zekų kultūrinimo brigada ir nusiųsta į Tulomos hidroelektrinės statybą Kolos pusiasalyje.

³ Kultūrinio auklėjimo dalis, vienas iš lagerių administracijos skyrių. Pasak Aleksandro Solženicyno, GULAGʼe buvo viskas įmanoma, išskyrus vieną dalyką: kad KAV būtų perauklėjusi bent vieną iš dešimčių milijonų kalinių.

⁴ Žargoninis trumpinys ZK („zekas“) oficialiai atsirado Baltosios–Baltijos jūrų kanalo kasimo metu (1931–1933) iš žodžių junginio „zakliučionnyj kanaloarmejec“ („kalinys kanaloarmietis“). Juo NKVD valdžia įvardijo kiekvieną kanalo kasimo vergą.

⁵ Basmačius – kovotojas prieš sovietinę okupacinę valdžią Vidurinėje Azijoje 1917–1926 m.

⁶ Urka, arba blatnasis, – kriminalinis elementas, gyvenantis pagal vagių „kodeksą“.

⁷ Miestas prie Baltosios jūros, 450 km nuo Tulomos hidroelektrinės statybvietės. XX a. 4 deš. čia buvo Solovkų lagerių valdyba ir Kemės persiunčiamasis punktas, kurį pereidavo SLONʼo kaliniai prieš patekdami į Solovkų salas ar kitas lagerių vietas.

⁸ Tai baisiausio Stalino nusikaltimo – Holodomoro – liudininkės. Būtent tais metais jo sumanymu buvo tyčia numarinta badu ar kaip kitaip sunaikinta milijonai pačių darbščiausių ir sumaniausių valstiečių. Dėl bado ir kanibalystės išprotėjusios moterys buvo naikinamos ir Solovkų ypatingajame salyne, į kurį jos pakliūdavo jau po „išrūšiavimo“ Kemėje.

⁹ Viena iš pareigybių NKVD salyne.

¹⁰ Asmenys, priverstinai ir neterminuotai nutremti į kurią nors vietą, „neatimant“ iš jų pilietinių teisių (?!), nors tokios bausmės nenumatytos net stalininiais įstatymais. Taip buvo susidorojama ne tik su pavieniais asmenimis, bet ir su ištisomis „nusikaltusiomis“ ar „nepatikimomis“ tautomis.

¹¹ Tulomos hidroelektrinės Baltosios–Baltijos jūrų kanalo Vidaus reikalų liaudies komisariato teatras.

* 1980 metai. Sūnus mano, Jevgenijus¹⁵, – trečiame Ščiukino mokyklos kurse. O antrame kurse mokėsi Ninočka¹⁶, žavi, protinga mergina. Ji gyveno pas savo senelę prie metro stoties „Aeroport“, o Ženia pas savo – prie „Kolchoznaja“. Ninočka pakvietė Ženią susipažinti su savo senele ir… seneliu. Senelis (arti 90 metų), malonus, draugiškas, užėmė jaunikį, kol jaunoji su senele taisė arbatą. Be relikvijų ir suvenyrų, parodė ir nuotraukų albumą su įrašais, skaičiais, datomis. Vienoje iš nuotraukų Ženia atpažino savo tėvą, tiksliau, nuotrauką, kurią matė namuose albume „Tuloma“: lageris, Baltosios–Baltijos jūrų kanalo statyba. O jaunosios senelis – lagerio viršininkas Vladimiras Andrejevičius Sutyrinas. Praėjo 50 metų, ir zekas Dvoržeckis tapo savo „prižiūrėtojo“ gimine. Stebuklai! Vladimiras Andrejevičius neseniai mirė, o jo „globotinio“ sūnus dabar gyvena jo bute su žavia žmona ir nuostabia dukrele Aniuta¹⁷. Išties – „pasaulis ankštas“!

¹² Vladimiras Kiršonas (1902–1938) – sovietinis dramaturgas, pjesėmis garbinęs Staliną, šlovinęs partiją, apdainavęs industrializaciją ir kolektyvizaciją. Nepaisant to, saviškių nuteistas myriop ir sušaudytas. Aleksandras Afinogenovas (1904–1941) – sovietinis rusų dramaturgas, vienas iš Proletarinių rusų rašytojų asociacijos vadovų.

¹³ Sovietiniuose prievartinio darbo lageriuose kaliniai buvo išnaudojami ne tik specifiniais, mažajai zonai būdingais metodais (pavyzdžiui, duonos normos – pagrindinio kalorijų arba gyvybės šaltinio – susiejimu su darbo normos įvykdymo procentu), bet ir iš didžiosios zonos perimtomis sovietinių žmonių išnaudojimo formomis, kaip antai „lenktyniavimu“ ir udarnikystės „judėjimu“. Sąvoka „udarnikystė“, kaip kažkoks ypač našus ar fanatiškai pasiaukojantis komunizmo statytojo darbas, adekvačiai neišverčiama į lietuvių kalbą. Žodynuose siūlomas atitikmuo – „spartuoliškas, spartuoliškumas“ – keistai, beveik kraupiai skamba, pavyzdžiui, tokiuose dariniuose: „spartuoliškas kalinių darbas“, „spartuolis zekas“, „spartuoliškai dirbantis socializmo statybos vergas“ ir pan.

¹⁴ Sergejus Kirovas (1886–1934) – stambus bolševikų veikėjas, šimtaprocentinis stalinistas. Frakcinių kovų metu yra viešai pareiškęs, kad „kiekvienas partijos narys dabar privaląs bet kuriam opozicionieriui smogti į snukį“. Stalinui įtarus, kad darosi pernelyg populiarus partijoje ir masėse (pats to nenorėdamas) tampa jo – Stalino – konkurentu, suorganizuojamas Kirovo nužudymas (1934 m. gruodžio 1 d.). Jo mirtis tapo pretekstu naujoms masinėms represijoms visoje SSRS. Beje, užbaigtą Baltosios–Baltijos jūrų kanalą, kurio statybose žuvo ar mirė nuo 50 iki 200 tūkst. žmonių, 1933 m. Stalinas apžiūrinėjo drauge su Kirovu.

¹⁵ Jevgenijus Dvoržeckis (1960–1999), kaip ir kitas sūnus (tik kitos žmonos) Vladislavas Dvoržeckis (1939–1978), – garsūs teatro ir kino aktoriai.

¹⁶ Nina Dvoržeckaja (g. 1961) – teatro ir kino aktorė, vaidybos dėstytoja.

¹⁷ Ana Dvoržeckaja (g. 1990) – teatro ir kino aktorė.